Gyvenimas

2020.02.27 08:07

Psichologinė siaubo kino pusė: verčia mąstyti it kūdikius ir stimuliuoja išgyventi savo tamsiąją pusę

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.02.27 08:07

Nors kai kurie tai neigia, visi turi savo tamsiąją pusę, o siaubo filmai gali padėti išgyventi tai, ko realiame gyvenime patirti nebūtų įmanoma, LRT RADIJO laidoje „10–12“ teigia psichologė Rosita Pipirienė. Ilgametis siaubo filmų entuziastas Karolis Navašinskas sako kartais iš kino salės išeinantis tiesiog užtirpusiomis kojomis, tačiau tai – geras ženklas: vadinasi, laikas nebuvo iššvaistytas.

Vieniems tai košmaras, rodomas ekranuose, kitiems – laisvalaikio praleidimo forma. Siaubo filmai – nors ir kruopščiai sukurtos, netikros istorijos. Juos žiūrint širdis pradeda tuksėti greičiau, o kūnas sustingsta. Neretas susimąsto, ar tikrai matyta istorija yra iš piršto laužta ir ar nevertėtų miegant palikti šviesos įjungtos. Kodėl siaubo filmai patrauklūs ir kokią įtaką jie mums daro?

Dešimtmetį tinklaraštį apie siaubo filmus rašantis ir didžiulę siaubo filmų kolekciją turintis K. Navašinskas sako siaubo filmais susidomėjęs kiek netikėtai.

„Vaizdajuosčių laikais, kai dar buvo nuomos punktai, atsimenu, mama parnešė man pažiūrėti „Grobuonį“, nes aš sirgau. Ten buvo aršių vaizdų – mama pamatė, kad tai ne vaikams ir nebeleido žiūrėti. O man toks: „Ei, bet kaip įdomu! Kodėl negalima?“ Nuo tada visąlaik buvo tokia intrigėlė“, – pasakoja jis.

Siaubo kinas – platus žanras. Siaubo filmas gali būti ir fantastinis, ir trileris, tačiau ir komedija, tad gali kelti ir įvairius jausmus. Pačiam K. Navašinskui labiausiai patinka siaubo filmai su paslapties ar ekstremalumo elementu.

Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, turi savyje blogio, kaip šešėlinę pusę. Kai kurie tai neigia ir tai blogai. Tai blogiausia situacija – neigti, kad aš galiu būti blogas.

Psichologės, psichoterapeutės R. Pipirienės santykis su siaubo filmais kiek kitoks – moteris neslepia, kad šis žanras jai nėra artimas, nors ir įdomus patyrinėti.

„Siaubo filmus žiūrėjau tais laikais, kai visi žiūrėjo. Susirinkdavome kur nors bendrabutyje ir būdavo labai įdomu. O paskui pradėjau galvoti, kad jie per daug mane jaudina, per daug stipriai sudirgina. Jei yra labai didelis jautrumas, žmonės turėtų pristabdyti papildomus stimulus. Man įdomu, kaip jie [siaubo filmai] kuriami ir kodėl – blogio tema žmogui labai rūpi, nes jis žiūrėdamas tokius filmus išgyvena kažką, ko negali gyvenime“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, ji pažymi, kad jai įdomesnė siaubo išraiška mene: teatre, dailėje, o filmus ji atranda gąsdinančius, nors jie tokie ir turi būti. Paklausta, ar būtų galima apibūdinti žmogų, kuriam toks žanras greičiausiai bus artimas, psichologė teigia, kad tai padaryti būtų nelengva užduotis.

„Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, turi savyje blogio, kaip šešėlinę pusę. Kai kurie tai neigia ir tai blogai. Tai blogiausia situacija – neigti, kad aš galiu būti blogas. Jeigu mes visi archetipiškai turime blogio motyvą, natūralu, kažkaip turime su tuo susitapatinti, kad tai mūsų neslėgtų. Tie žmonės, kurie mėgsta siaubo filmus, jeigu tai nėra patologinis prisirišimas, sakyčiau, taip gali „išvėdinti“ savo neigiamus aspektus“, – pasakoja R. Pipirienė.

Kartais siaubo kinas sukelia ir teigiamus jausmus

Kodėl iš kino teatro grįžtame paveikti? Psichoterapeutė sako, kad gilus menas turi paveikti. O kodėl siaubo filmų negalima žiūrėti mažiems vaikams?

Siaubo filmai kuriami vaizdiniais. Būtent vaizdais mąsto kūdikiai, tad tokia meno rūšis, pajudinanti archetipinį, patį giliausią lygmenį, mus tarsi priverčia vėl pasijusti it naujagimius.

„Yra pasąmonė, ego ir superego. Ego yra vidinis „aš“ – jis turi įsikišti ir žmogų sugrąžinti į realybę. Kai vaikai žiūri siaubo filmus, jų ego negali susiaktyvinti, nes yra labai silpnas. Tada jie lieka tarpinėje būsenoje, jiems atrodo, kad viskas yra čia. Yra suaugusiųjų, kurie taip pat turi silpną ego arba padidintą jautrumą, pavyzdžiui, yra melancholiško tipo, meniški, greitai susitapatinantys žmonės. Juos siaubo filmas gali užnešti mėnesiui“, – tikina pašnekovė.

Tai nėra problema, tačiau turime tai žinoti, pabrėžia ji. Jei vaikas negali atsiriboti nuo vaizdų, jis nenorės eiti į mokyklą, o suaugusiam žmogui bus labai sunku išbūti darbe. Tokiais atvejais stimulai turi būti ribojami, pažymi R. Pipirienė. Tiesa, sudirginimo ir vidinio „aš“ išjudinimo visgi reikia.

Pasak psichoterapeutės, siaubo filmai skatina ne vien neigiamus jausmus – kartais šio žanro kino juostos tarsi suveikia atvirkščiai ir gali paskatinti net altruizmą: „Mes susitapatiname su keršto, agresijos, žeminimo motyvu ir tampame altruistais, norime kažką gelbėti.“

Svarbu paminėti ir tai, kad pažiūrėjus siaubo filmą būtų labai gerai išsikalbėti ar tiesiog išgerti arbatos, suvalgyti sausainį – įsižeminti, sugrįžti į „čia ir dabar“. Tam pritaria ir K. Navašinskas, kuris kartais iš siaubo filmo išeina tiesiog nutirpusiomis kojomis.

„Aš tuo mėgaujuosi – suprantu, kad pamačiau kažką, kas man paliko įspūdį, sukėlė adrenaliną, paliko vietos apmąstymams. Vadinasi, pamačiau kažką, kas neiššvaistė mano laiko“, – paklaustas, kaip su tuo tvarkosi, atsako siaubo filmų entuziastas.

Anot R. Pipirienės, toks požiūris – brandus: „Toks žmogus suvokia save ir gali brandžiai reaguoti, sąmoningai save suvoki.“

Tikslas – ne skatinti daryti bloga

Psichologė pažymi, kad siaubo filmai kuriami vaizdiniais. Būtent vaizdais mąsto kūdikiai, tad tokia meno rūšis, pajudinanti archetipinį, patį giliausią lygmenį, mus tarsi priverčia vėl pasijusti it naujagimius: pamatyti vaizdai mus ima persekioti. Visų svarbiausia – patraukti šiuos vaizdinius.

Tai paradoksas, tačiau tamsiojo meno idėja turėtų būti išvesti žmogų iš tamsos, tapti geresniam, bet ne skatinti daryti bloga.

K. Navašinskas, siaubo filmais besimėgaujantis jau daugybę metų, teigia, kad labai svarbus dalykas kalbant apie siaubo žanrą – sveikas protas: turi suprasti, kad tai tėra iliuzija.

„Kaip tau gali būti malonu, kai neatskiri, kas tikra, o kas – iliuzija? Tu supranti, kad tai menas. Apgauni smegenis dviem valandoms, kad patirtum iliuziją kaip tikrą, bet supranti, kad tai tėra kūrinys. Jeigu žmogui sunku atsiriboti, jis jaučia, kad jam nemalonu, gal jam tikrai nereikėtų žiūrėti“, – svarsto pašnekovas.

Žmogus, anot R. Pipirienės, turi ir gerąją, ir blogąją puses. Būtent dėl tos priežasties atsitinka ir taip, kad asmuo ima smurtauti, užsiimti sadizmu. Kaip teigia psichologė, net žmonės, kurie sako, kad negalėtų niekada nieko nužudyti, klysta, nes gali atsidurti įvairiose situacijose, kai teks ginti save ar savo vaikus. Tai paradoksas, tačiau tamsiojo meno idėja turėtų būti išvesti žmogų iš tamsos, tapti geresniam, bet ne skatinti daryti bloga.

„Siaubo filmas, kaip žanras, integruoja du pačius sunkiausius jausmus – pyktį ir baimę. Mums juos reikia kažkaip savyje identifikuoti ir išreikšti. Būna ir pyktis, ir baimė – kitaip siaubo filmo nesukursi. Šie jausmai skatina išlikti: baimė – bėgti, pyktis – pulti. Dėl to siaubo filmo tikslas ir yra integruoti pykčio ir baimės jausmus“, – svarsto R. Pipirienė.

Plačiau – sausio 2 d. laidos „10–12“ įraše. Laidos vedėja – Indrė Urbaitė.

Parengė Indrė Česnauskaitė.