Gyvenimas

2020.01.03 17:36

Marius Čepulis. Apie gražiausią žiurkę

Marius Čepulis 2020.01.03 17:36

Sveiki sulaukę naujų metų! Kad būtų apie ką šnekėti ir kad būtų apie ką rašyti (va ir aš tuo naudojuosi), mes sugalvojom perimti rytiečių horoskopo metų pavadinimus. Nesvarbu, kad kiaulė užleis vietą žiurkei tik lygiai po mėnesio, bet mums vienodai ir mes sveikinam vienas kitą su žiurkės metais, vos pirmieji fejerverkai pradeda kiemuose pirštus nutraukinėti.

Tiesa pasakius, mums vienodai ir tie horoskopai (labai tikiuosi) – tik turim eilinę progą papokštauti. Žinoma, mes galim vadovautis ir zoroastrietišku kalendoriumi – tada šie metai būtų dramblio, arba išgalvotu ale baltų kalendoriumi – tada būtų danielio metai (faktas, kad danieliai atvežti į mūsų miškus buvo vos prieš 50 metų ir mūsų protėviai net neįtarė apie jų egzistavimą, nieko netrikdo).

Tačiau pasiduokim rytų įtakai ir tebūnie šie metai (nuo vasario 4 d.) – žiurkės metai, o man bus proga papasakoti apie įdomiausias Lietuvos žiurkes.

Pradėkim iš toli. Žiurkės priklauso gausiausiam žinduolių būriui – graužikams. Didžiausias pasaulio graužikas – kapibara (kūno ilgis – 1.5 m), o mažiausias – tripirštis nykštukinis šokliukas ( kūno ilgis 4 cm).

Šiam būriui priklauso ir visokios pelės su pelėnais irgi žiurkėmis, ir dygliatriušiai, ir bebrai, ir skaniosios jūrų kiaulytės, ir šinšilos, ir akliai (ne musės, o tokie „kurmiai“), ir nutrijos, ir ondatros, ir visokios skraidančios bei neskraidančios voverės.

Visus juos vienija pagrindinis bruožas – dideli nuolat augantys kandžiai, kuriais viską ir graužia. O šiandien papasakosiu apie mūsų gražiausią, visų mylimiausią žiurkikę – voverę.

Voverių šeima labai gausi ir jai priklauso iš pažiūros visai nepanašūs padarai – tikrosios voverės, voverės skraiduolės, burundukai, švilpikai, starai, prerijų šuniukai.
Mūsuose gyvena jums puikiai žinoma paprastoji voverė ir galėtų gyventi voverė skraiduolė.

Pastaroji minima senųjų Lietuvos zoologų, bet kelis šimtus metų niekas jos čia nerado, nors pas kaimynus baltarusius ir latvius ji sutinkama.

Kaip atrodo ir ką veikia paprastoji voverė, jums pasakoti nereikia. Apie ją pasakose ir filmukuose turbūt mažiausiai primeluota.

Voverės suka lizdus arba gyvena drevėse ar inkiluose. Pirmąsias vestuves voveraitės pradeda kelti dar vasarį, o kadangi vienų neužtenka, tai antra ruja būna vasaros pradžioje. Jei patinas nori tapti voveriukų tėvu – dažniausiai visada nori – tada turi pagauti patelę.

Turbūt ne kartą esat matę, kaip čirpdamos voverės laksto paskui viena kitą ratais medžio kamienu, tai gali būti (jei tai nebuvo konkurentų vaikymas), kad jūs ir stebėjot voverių vestuves.

Jei keli patinai gaudo patelę, dažniausiai laimi dominuojantis patinas arba tas, kuriam užtenka kantrybės porą valandų sekioti paskui pūkuotą išrinktosios uodegą. Vėliau keturiasdešimt dienų nėštumo ir gimsta iki 10 (dažniausiai 3- 6) aklų plikų bejėgių voveriukų, kurie tik po pusantro mėnesio gali pradėti savarankišką gyvenimą.

Voverės aktyvios dieną, bet labiausiai ryto valandomis, priešpiet ir vakare. Minta pačiu įvairiausiu augaliniu maistu – nuo medžių žievės, pumpurų, ūglių, iki visokių vaisių, uogų, grybų, spygliuočių sėklų, gilių, riešutų.

Mėgstamiausios vis tik yra spygliuočių (ypač eglių) sėklos. Jei randat daug žvynų ir visiškai apgraužtą eglės kankorėžio šerdį – čia pasidarbavusi voverė. Dalį maisto voverės pasislepia ateičiai (nebūtinai žiemai). Kai stebėjau riešutaujančias voveres, tai kas trečią ar ketvirtą riešutą jos užkasa. Kartais apsimeta, kad riešutus užkasinėja, taip bandydamos suklaidinti konkurentus.

Jos nekrauna maisto į vieną sandėliuką (vienas iš filmukuose rodomų netikslumų), o po nedaug slepia skirtingose vietose, kaip ir mes diversifikuojam investicijų portfelį, tikėdamiesi patirti mažesnių nuostolių.

Visų savo slėptuvių voverės neranda (dalį atsargų suryja kiti graužikai, paukščiai ar konkurentės), bet jų atmintis nėra tokia prasta ir jos gali rasti iki 80 procentų savo atsargų. Kad jų atmintis gera, įrodo ir tai, jog net po dvejų metų jos atsimena ne tik, kur galima rasti maisto, bet ir kaip reikia jį išsitraukti iš kokios paukščių šėryklos.

Viena Vilniuje Žirmūnuose gyvenanti voverė pasiimti eilinės riešutų dozės sienomis užsikaria net į 9 aukštą. Kartais voverės paragauja ir gyvūninio maisto – paskanauja skruzdžių perų ar išdraskiusios paukščių lizdus suryja jauniklius (dėl to paukščiai nemėgsta voverių ir veja jas lauk).

Anglijon nuvykęs dažnas stebisi voverių gausa. Deja, ten yra žmogaus dar XIX amžiuje iš Amerikos atvežtos pilkosios voverės, kurios beveik išstūmė paprastąsias giminaites ir šių populiacija sumažėjo daugiau nei 20 kartų.

Pilkosios perneša virusą, kuris jų pačių neliečia, bet daugiausia prisidėjo prie vietinių voverių nykimo, pilkosios geriau konkuruoja dėl maisto, yra vislesnės, turi geresnę atmintį. Jau daug metų Jungtinės karalystės zoologai bando išsaugoti senbuves voveres nuo visiškao išnaikinimo ir tik dabar jų mižiniškos pastangos pradeda atsipirkti.

Pas mus voverės turi daug priešų. Kažkada jos buvo smarkiai medžiojamos ir Lietuva eksportuodavo apie 20 tonų voverių kailiukų. Dabar jų priešai – kiaunės, plėšrūs paukščiai, katės, šunys, automobiliai.

Dėl maisto jos konkuruoja su kitais peliniais graužikais, paukščiais (geniai, kėkštai, riešutinės, kryžiasnapiai). Eglių nykimas dėl šylančio klimato ir mažėjančio atsparumo žievėgraužiui tipografui dar paaštrins tą konkurenciją ir gali smarkiai pabloginti voverių būklę.

Tai tiek apie pūkauodeges graužikes ir laukite daugiau pasakojimų apie kitus Lietuvos žiurkių giminaičius.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.