Apsilankyti pas psichologą būtų įdomu visiems, tačiau nebūtinai tai būtų naudinga, sako socialinio projekto „Būti“ herojė, psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė. Pasak specialistės, neverta kišti nagų prie veikiančio mechanizmo, nors, kita vertus, visada situaciją galima išspręsti ir kitaip ar tiesiog geriau.
LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.
– Ar perimate blogas emocijas iš klientų?
– Visi žmonės yra perėmę emocijas iš blogai besijaučiančių draugų ar giminaičių. Aš irgi galiu pasakyti, kad perimu emocijas iš blogai besijaučiančių draugų ar giminaičių, bet iš klientų to neperimu, nes tai yra visiškai kitokia situacija.
Klientas ateina nusiteikęs gauti pagalbą, klausytis tavo žodžių, leisti tau spręsti. Tuo tarpu giminaitis arba draugas dažnai nori tiesiog išsilieti: nei jis klauso tavo pasiūlymų, nei jis į juos rimtai reaguoja ir žada kažką daryti. Tu esi truputėlį bejėgis, turi sugerti jo skausmą, bet niekaip negali tame aktyviai dalyvauti.
– Ar klientų istorijos seansų metu sugraudina?
– Gal ir būtų neblogai labiau parodyti savo emocijas klientams, gal jie pajaustų, kad aš esu su jais, bet esu tokio tipo žmogus, kuris viešai iš viso neverkia. Gal esu per daug susikontroliavusi, gal tai nėra pliusas, bet man taip nebūna.
– Ar apsiverkti kartu su klientu būtų pliusas?
– Jeigu valdomai, tai būtų pliusas, tai būtų tiesiog stipresnė emocija. Bet jeigu nevaldomai, jeigu emocijos apimtų mane pačią, tai joks ne pliusas. Todėl, kad aš nustočiau blaiviai mąstyti, o klientui reikia ne to, kad aš verkčiau kartu su juo, jam reikia išeiti išsprendus problemą.
Kito žmogaus kančia labai stipriai pritraukia tavo dėmesį. Vėliau, kai grįžti prie savo kančios, turi daug blaivesnį požiūrį, nebesi tragiškoje panikoje, kad viskas blogai.
– Ar yra buvę, kad savų sunkumų tiek daug, jog klientų sunkumai atrodo nepakeliami?
– Yra buvę ne kartą, bet yra labai geras dalykas – man visada padėdavo konsultavimas. Tarkime, ką tik įvyko kažkokia nesąmonė. Aš pasižiūrėjau į savo banko sąskaitą ir pamačiau, kad kažkas nurašyta, kažkoks nesusipratimas, reikėtų tuoj pat pulti skambinti, aiškintis. Man buvo, kad ne taip nustačiau feisbuko reklamą ir pamačiau, kad feisbukas tiesiog čiumpa iš mano kreditinės kortelės pinigus, negaliu to sustabdyti.
Ir dar atėjo klientas, kuriam irgi labai bloga. Jis verkia, miršta, žudysis. Tai atitraukia nuo savų panikos emocijų, tu matai, kad kitam blogiau. Taip, tu gal pralaimi per tą pusvalandį, bet dažniausiai per tą laiką, kol yra klientas, nieko neįvyksta, tu išsiblaivai, įeini į sveiką suaugusiojo būseną, sukoncentruoji dėmesį į kažkokį kitą dalyką. Tai tave atitraukia, kito žmogaus kančia labai stipriai pritraukia tavo dėmesį.
Vėliau, kai grįžti prie savo kančios, turi daug blaivesnį požiūrį, nebesi tragiškoje panikoje, kad viskas blogai. Man ne kartą gyvenime buvę, kad aš ateinu iš ryto su labai prasta nuotaika ir po pirmo kliento jau esu visai normalios būsenos, net ir sava problema labai gerai sprendžiasi.
– Ar visiems verta kreiptis pas psichologą?
– Mes visi turime ką pasitobulinti psichologijoje. Aš manau, kad tai yra įdomi, naudinga patirtis, tokia, kaip asmeninio mokymo nusipirkimas. Net jeigu atrodo, kad tu pats viską gerai išsprendi, vis tiek kažkas gali būti išspręsta geriau iš kito kampo.
Bet, kita vertus, man patinka toks posakis: kam kišti nagus prie veikiančio mechanizmo? Jeigu žmogaus gyvenime daugmaž viskas gerai, tai kam be reikalo nagrinėti? Arba jeigu žmogus intuityviai randa jam tinkamiausius sprendimus, tai gal toks veiksmas būtų nereikalingas? Toks veiksmas būtų įdomus, bet nelabai reikalingas.
– Ar šventės visada tik džiugina?
– Vieniši žmonės pasijunta dar vienišesni. Tie žmonės, kurių artimieji geria, tie, kurių šeimoje koks paauglys būtinai nori padaryti kažką tokio, kad visus išgąsdintų, tie, kurie turi nesantuokinius ryšius, kenčia, nes tas ar ta yra savo šeimoje... Santykių problemos, ypač, kai aštrūs santykiai tarp tėvų ir vaikų, anytų, uošvienių ir vaikų, kai prie stalo reikia išbūti 5 valandas – žmonės tiesiog kenčia, valgo viską iš eilės, bando nesusipykti. Poros, kurios yra susipykusios, labai daug laiko praleidžia kartu – visi šie dalykai paaštrėja. Bet poilsis ir pramogos tai kažkiek pagerina.
Tam, kad gyventum gyvenimą, kokio tikrai trokšti, atskaitos taškai tikrai labai gerai.
– Naujųjų metų rezoliucijos – išpūstas reikalas ar ne?
– Aš manau, kad tai yra vertingas dalykas – turėti laiko atskaitą. Dar vieni metai, ar aš noriu toliau gyventi taip, kaip gyvenau šiais metais, ko aš iš tikro trokštu, galbūt noriu užbaigti kažkokį negerą dalyką, šiuose metuose palikti kokį blogą įprotį, pabaigti kokius santykius ar dar kokią netikusią veiklą? Aš manau, kad visa tai yra labai gerai, netgi būtų geriau, kad būtų dar dažniau: per gimtadienį, rudenį po atostogų. Aišku, laikytis visų tų apsisprendimų sekasi sunkiai, bet nors šiek tiek pamąstoma, kaip aš čia iš tikro gyvenu, ar aš gyvenu taip, kaip noriu.
Pats didžiausias depresijų procentas yra tarp senų, pagyvenusių žmonių. Kokiu būdu jie pakliūva į tą depresišką gyvenimą? Jie gyveno ne taip, kaip norėjo, ir gyvenimo saulėlydyje supranta, kad gyvenimas buvo ne toks, o jėgų, galimybių, sveikatos nebėra. O tie žmonės, kurie gyveno tokį gyvenimą, kokį norėjo gyventi, senatvėje jaučiasi daug lengviau, nes „gal dabar ir prastokai, bet kaip gerai atgyvenau“. Kaip kad įsimylėjus sakoma: „Taip gerai, kad net numirti galima.“ Tam, kad gyventum gyvenimą, kokio tikrai trokšti, atskaitos taškai tikrai labai gerai.
– Ko palinkėtumėte Naujųjų metų proga?
– Atsisėsti, susikaupti ir tiesiog pabandyti giliai iš vidaus ištraukti įžvalgą, koks mano troškimas? Jeigu ta žuvelė atplauktų, tai ko aš norėčiau šiais metais? Bet ne racionaliai sugalvoti, ne susirašyti sąrašiuką, kad numesiu svorį ar dar ką… Bet įžvalgą apie metus, kokie jie galėtų būti.
Kai žmogus randa savo tikrąjį troškimą ir, svarbiausia, jį suformuluoja, nes jeigu jis yra kažkur viduje, bet neįvardytas, nepasakytas kitiems žmonėms kaip sakinys, jis dar nėra surastas, jis gali ir neįvykti. Kaip į „Google“, jeigu nieko neįvesi, tai nieko ir neištrauksi, nesvarbu, kad „Google“ visko yra, tu turi bent raktinį žodį įdėti. Rasti tą raktinį žodį, centrinį troškimą, nes labai didelė tikimybė, kad tada aplinka, pasąmonė susimobilizuos, kad viskas pajudėtų į tą pusę.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
