Paprastai vaikai patys parodo, kai nuogumas – ir kitų šeimos narių, ir jų pačių – ima juos trikdyti. Tai įvyksta jiems esant 6–8 metų, rašoma socialinių mokslų daktarės, edukologės Austėjos Landsbergienės knygoje „Pradinukų abėcėlė tėvams ir mokytojams“.
Knygos ištrauka:
Pamenu, ir mano sūnūs būdami maži drąsiai marširuodavo nuogutėliai iš vonios į savo kambarį – net antakis nekilstelėdavo. Ir staiga tik matai – jau su rankšluosčiu šuoliuoja. Tai indikatorius, kad turėtume paisyti jų privatumo, taip pat pasikalbėti apie tai, kad privatumo teisę turi ir tėvai.
Ikimokyklinukai į tėvų kambarį gali įsiveržti bet kada – ir dieną, ir naktį, ir apsivėmę, ir užsinorėję į tualetą, ir blogą sapną susapnavę. Tačiau 5–6 metų vaiko jau galima paprašyti, kad prieš įeidamas į tėvų miegamąjį pasibelstų. Man yra tekę raminti be galo daug tėvų, kurie pamiršo šią auksinę taisyklę ir kurių vaikai juos užklupo pačiu netikėčiausiu momentu. Tėvai, aišku, pasimeta, išsigąsta ir nebežino, ką daryti. Ogi nieko – laiko atgal neatsuksi, tad belieka ramiai su vaiku pasikalbėti apie naują taisyklę – jei durys uždarytos, visada pasibelsk.
Žinoma, mes visi susigėstame, tačiau galiu nuraminti – vaiko tikrai netraumuoja žinojimas, kad jo tėvai lytiškai santykiauja, anksčiau ar vėliau jis vis tiek tai supras. Retas kuris pamatęs tai, ko neturėjo, tyliai išeina iš kambario. Paprastai vaikus pagauna smalsumas. Tad emocijoms nurimus susėskite ir pasikalbėkite, atsiprašykite vaiko, jei jį apšaukėte, jis neturėtų jaustis padaręs ką nors bloga, tai mes blogi, kad neišmokėme jo belstis. Paklauskite, ką vaikas matė ir ko norėtų paklausti. Mažesni gali būti išsigandę, kad tėtis su mama mušėsi, tad paaiškinkite, kad jūs tik dūkote, bet tai – privatus suaugusių žmonių žaidimas, ir jis žaidžiamas už uždarų durų.
Pamenu, kaip mūsų sūnus po pokalbio apie lytinius santykius visas susiraukė: „Tai jūs net keturis kartus tai darėte?!“ – pridūrė mažasis išminčius.
O štai kita gyvenimiška istorija. Mūsų namuose buvo švenčiamas gimtadienis, susirinko daugybė žmonių, ir štai į kambarį įbėga mūsų jaunėlis, jam tuo metu buvo kokie penkeri, ir didelėmis akimis garsiai klausia: „Tėti, ar tu žinai, kad vyras gali kišti savo varpą kitam vyrui į užpakalį?“ Žinoma, stoja mirtina tyla. Visų akys sužiūra į mus – kaip reaguosime? Aš, tuo metu palinkusi prie kito vaiko, jaučiu, kaip kraujas palieka mano kūną. Bet mano vyras nesutrinka:
– O kodėl tu manęs to klausi? – pasiteirauja sūnaus.
– Augusto klasėje mokosi olandė, ji apie tai ir papasakojo!
– Gerai, eikime pasikalbėti.
Tikra šeimos drama ir itin nepatogi situacija baigėsi visų smagiu juoku. Tačiau šia istorija labiausiai noriu pasakyti, kad net pačiose netikėčiausiose situacijose verta išlikti ramiems, nepradėti šaukti ir gėdyti vaiko. Išlaikytai, dalykiškai paaiškinkite ir atsakykite į jo klausimus.
Visų pirma pradinukams turime perduoti, kad seksas yra normalu, sveika ir svarbu, kad jis padeda žmonėms pasitikėti savimi ir suteikia laimės. Žinoma, jei tai vyksta vertybiškai, užmezgant artimą ryšį ir prisiimant atsakomybę. Deja, jeigu nėra visa to, tai gali būti traumuojanti patirtis. Todėl aštuonmetis jau turėtų žinoti, kad bet kas negali jo liesti, o jei nemalonu, privalai pasakyti „ne“.
Daiktus vadinkite tikraisiais vardais
Pasikalbėkite su vaiku ir apie tai, kad kai kurie žmonės tiesiog gėdijasi kalbėti apie seksą, todėl prisigalvoja visokių keisčiausių žodžių jam apibūdinti. Juokauju, kad Lietuvoje tėvams visi žmogaus organai egzistuoja iki pusės, o tai, kas žemiau – tik kojytės ir užpakaliukas. Viršuje – ir blakstienytės, ir žandukai, ir dantukai, ir pirštukai, ir nagučiai – viskas, o apačioje – užpakaliukas, ir tiek. Na, kartais dar atsiranda pelytė, nykštukas ar žuvytė – kokių tik epitetų nesu prisiklausiusi per savo darbo metus.
Mūsų jaunėlė dukra, užaugusi su dviem vyresniais broliais ir seserimi, būdama 6–7 metų apie žmogaus anatomiją žinojo daugiau, negu reikia tokio amžiaus vaikui. Jos klasėje, žinoma, mokėsi ir vienturčių vaikų, kuriuos apšviesti nepatogiomis temomis tėvai ruošėsi, matyt, tuomet, kai jiems sueis penkiolika. Ir štai kartą vaikai pradėjo šnekėti apie seksą, ir mūsų dukra išgirdo, kaip ji pati sakė, tiek visokių nesąmonių, kad plaukai ėmė šiauštis. Tačiau būdama ne iš kelmo spirta ji susodino vaikus ir papasakojo jiems visą tiesą. Kitaip tariant, sudaužė visų nekaltų vaikelių iliuzijas apie meškučius, kiškučius, bitutes ir kitus pramanus.
Važiuojame mudvi su dukra namo iš mokyklos, ir aš, žinoma, sulaukiu mokytojos skambučio: „Tai štai įvyko tokia situacija... Tėvai pasipiktinimo laiškus rašo.“ Atsisuku į dukrą ir klausiu:
– Ar tikrai taip buvo?
– Taip, mama, tu nepatikėsi, ką tie vaikai kalba, kokių nesąmonių jiems tėvai pripasakoję!
– Na, bet tu juk supranti, kad kai kurie tėvai norėtų patys vaikams papasakoti apie seksą.
– Tai jie ir papasakojo! Nesąmones!
Ir iš tiesų savo didžiai pasipiktinusiam vaikui negalėjau pasakyti nieko, nes, žvelgiant į bendrą paveikslą, ji buvo visiškai teisi. Arba turėjau tvirtinti, kad melavau aš ir knygos, kurias ji skaitė, arba pripažinti, kad kitų vaikų tėvai – melagiai. Pasirinkau viduriuką, paaiškinau, kad kai kurie tėvai gėdijasi ir bijo šnekėti tam tikromis temomis, todėl ir prisigalvoja, kad vaikus atneša gandras arba jie gimsta tėvams tiesiog mylint vienas kitą ar susikibus už rankučių.
