Gyvenimas

2019.12.24 21:23

Paprastam sprendimui priimti sugaištate kelias valandas? Jus gali kamuoti baimė, kylanti iš pertekliaus

LRT.lt2019.12.24 21:23

Baimė kažką praleisti turi dar nerimastingesnį „giminaitį“, dėl kurio galite nenuvykti į draugų susibūrimą ar neįsigyti kalakuto Kalėdoms, rašo „The Guardian“. Štai kas slepiasi už geresnių galimybių baimės.

Vinčesteryje gyvenantis 48 metų valdymo konsultantas Mike Hallas nusprendė pradėti ruoštis Kalėdoms. Pasverdamas visus už ir prieš vyras svarstė: „Pirkti laisvai augintą bronzinį kalakutą 10-12 žmonių ar 12-14 žmonių, nors kalėdinių pietų mūsų susirinks tik septyni? O ką reiks daryti su likučiais? Gal tiesiog paimti porą kalakuto krūtinėlių? O kurias?“ Toks smulkmeniškas svarstymas truko keletą valandų, kol vyras pavargo ir pasidavė, rašo „The Guardian“.

Negalėjimas apsispręsti, kai sprendimas atrodo akivaizdus ar visos galimybės priimtinos, geriausiai apibrėžia „baimę, kad yra ir geresnių galimybių“ – arba fobo (angl. Fear of Better Options) – kaip šį socialinį reiškinį įvardino JAV verslininkas Patrickas McGinnis, taip pat sukūręs terminą fomo (angl. Fear of Missing Out), vartojamą baimei kažką praleisti įvardinti.

Fobo gali pasireikšti bet kokioje gyvenimo situacijoje, tiek nusprendžiant, ką žiūrėti per televizorių ar ką valgyti pietums, tiek apsisprendžiant dėl kur kas rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, ar priimti naują darbo pasiūlymą. Kad ir kaip ten būtų, fobo patiriantis žmogus jaučia spaudimą, galvodamas apie tai, kokios yra galimybės (kiti tai vadina „analizės paralyžiumi“), net ir tuomet, kai rezultatai nėra garantuoti, o kai kurios iš tų galimybių nebūtinai prieinamos.

Paprastas ir dažnai pasitaikantis pavyzdys galėtų būti apsisprendimas, ką veikti penktadienio vakarą. Be abejo, kvietimas į bendradarbių susibūrimą patogus ir garantuoja, kad bus smagiai leidžiamas laikas, tačiau kitoje miesto pusėje vyksta kitas vakarėlis, kur gali būti dar smagiau.

Fobo paveiktas žmogus paprastai nėra linkęs įsipareigoti arba įsipareigojęs dažnai keičia planus.

„Aš visuomet paskutinę minutę persigalvoju,“ – sako Edinburge gyvenanti neseniai studijas baigusi 24 metų Aoife O`Donaghue. Toks nuolatinis svyravimas gali labai išvarginti nuo konkretaus sprendimo priklausomus draugus ir šeimos narius bei sukelti stresą pačiam sunkiai apsisprendžiančiam žmogui.

A. O`Donaghue visuomet sunkiausia priimti paprastus nedidelius sprendimus. Ji pasakoja, kaip kartą universitete niekaip negalėjo nuspręsti, kur eiti mokytis – į biblioteką ar į kavinę. „Vis galvojau, kurioje vietoje man bus patogiau dirbti? O jei užsimanysiu arbatos? Ar bus pakankamai vietos atsisėsti?“ A. O`Donaghue pasakoja, kad šis svarstymas užtruko apie 15 minučių, kol prasidėjo streso sukelti pilvo skausmai. „Galiausiai nuėjau į biblioteką, o po to į kavinę. Taigi iš esmės tai net nebuvo svarbu,“ – liūdnai šypsosi mergina.

Tai kas čia vyksta? Jau ne vienerius metus fomo ir fobo tyrinėjantis ir apie tai knygą parašyti ketinantis bei tinklalaidę „Fomo Sapiens“ kuriantis P. McGinnis teigia, kad fobo nebūtinai yra naujas žmogaus elgesio modelis. „Šie jausmai yra biologiškai būdingi žmogui. Aš tai vadinu norėjimo to, kas geriausia, biologija. Prieš milijonus metų gyvenę mūsų protėviai buvo „užprogramuoti“ laukti to, kas geriausia, nes tuomet buvo didesnė tikimybė, kad jiems pasiseks.“

Tačiau masinis pažangių technologijų ir interneto diegimas dar labiau išryškino fomo ir fobo apraiškas įprastame socialiniame elgesyje. Kaip ne kaip, dabar galime nesunkiai palyginti save su kitais (taip sužadindami fomo) ir perkrauti save galimybėmis bei pasirinkimais (taip sukeldami fobo).

„Atsidarykite „Amazon“, norėdami įsigyti porą baltų batų raištelių, ir gausite net 200 galimų variantų, tuo tarpu kaip prieš 50 metų būtumėt tiesiog nuėję į prekybos centrą ir išsirinkę vieną iš trijų, – sako P. McGinnis. – Tad toks yra kontekstas. Kitas, šiek tiek emocionalesnis, veiksnys – fobo – yra glaudžiai susijęs su narciziškumu, nes jei jums būdingas fobo, jūs greičiausiai savo interesus iškeliate aukščiau kitų žmonių poreikių, todėl visi kiti žmonės lieka laukti jūsų sprendimo.“

P. McGinnis pats yra patyręs ir fomo, ir fobo, kai prieš 15 metų sugalvojo šiuos terminus, atlikdamas Harvardo verslo mokyklos dėstytojų skirtą rašto užduotį.

„Harvardas yra su niekuo nesulyginama vieta, kai kalbama apie galimybes – paskaitos, renginiai, pokalbiai – tik spėk rinktis, – sako būsimos knygos autorius. – Aš atvykau iš paprastos aplinkos, mažo Naujosios Anglijos miestelio, todėl man visko pasirodė per daug. Norėjau dalyvauti visur – t. y. jutau fomo – bet tuo pačiu metu, pasirinkęs vieną dalyką, nenorėjau praleisti kitų – o tai jau fobo. Laukdavau iki paskutinės minutės tikėdamasis, kad atsiras dar geresnis pasiūlymas, kol supratau, kad toks elgesys Harvarde yra būdingas daugeliui, nes jį nulemia pasirinkimų gausa.“

Toks yra pagrindinis fomo ir fobo skirtumas. Bet kuris žmogus, savo išmaniajame telefone besiknaisiojantis po socialiniuose tinkluose eksponuojamus nerealius ir dažnai pagražintus kitų žmonių gyvenimus, gali pajusti fomo. Tačiau fobo, P. McGinnio teigimu, yra turtingųjų problema.

„Fobo gimsta iš pertekliaus, – sako P. McGinnis. – Kad pajustumėte fobo, turite turėti bent keletą variantų, iš kurių reikia rinktis. Todėl kuo turtingesnis ir kuo galingesnis esate, tuo daugiau galimybių turite. Va tada ir užklumpa fobo.“

P. McGinnio įsitikinimu, fobo nėra vien individų problema – šis pojūtis nesvetimas ir didelėms korporacijoms („tarptautinė bendrovė, turinti prieigą prie svarbių duomenų, visuomet gali rasti priežastį ko nors nedaryti“) ar šalims.

„Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad „Brexitas“ taip pat yra fobo pasekmė. Fobo yra negebėjimas pasirinkti vienos iš kelių priimtinų galimybių. Galbūt jums „Brexitas“ nepatinka, tačiau yra daugybė tinkamų būdų, kaip jį išspręsti, neliekant be sutarties. Visgi kaskart poniai May atėjus su pasiūlymu į Bendruomenių rūmus, balsavimas nebūdavo jai palankus, nes visi parlamento nariai laukė dar šiek tiek geresnio pasiūlymo.“

Bet kalbant apie asmeninį lygmenį, A. O`Donaghue nėra visiškai tikra. „Taip, galbūt esu labiau pasiturinti, lyginant su kitais žmonėmis, tačiau tai, dėl ko man sunku pasispręsti, nėra prabangos dalykai. Kalbu apie apsisprendimą, ką valgyti pietums ar ką žiūrėti per televizorių. Galbūt problemos man kyla dėl to, kad per daug apie tai mąstau.“

Sprendimų priėmimas – sudėtingas psichikos procesas, kuriame dalyvauja net keletas psichinius procesus reguliuojančių ir kontroliuojančių smegenų funkcijų, t. y. svarbiausių kognityvinių procesų, kuriuos smegenys naudoja elgesiui kontroliuoti – pradedant planavimu ir baigiant impulsų valdymu. Žmonėms, turintiems aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD) ar autizmo spektro sutrikimų, sutrikdančių smegenų reguliuojamąsias ir kontroliuojamąsias funkcijas, gali būti sunku pasirinkti vieną variantą iš kelių.

Bet ar fobo tėra lengvai suprantamas kažkokios rimtesnės būklės ar kažko, apie ką nenorima garsiai kalbėti, pavyzdžiui, nerimo sutrikimo, eufemizmas?

Jungtinės Karalystės labdaros organizacijos „Charity UK“ generalinė direktorė Nicky Lidbetter taip nemano. „Nerimas gali pasireikšti įvairiomis formomis ir sukelti įvairių problemų, tarp kurių gali būti ir baimė priimti neteisingą sprendimą svarbiais gyvenimo klausimais, – aiškina specialistė. – Visgi labiau tikėtina, kad geresnio pasirinkimo baimė yra susijusi su jau egzistuojančia nerimo būsena ar veiksniu, iššaukiančiu esamą, bet anksčiau nepasireiškusią, nerimo būseną, nei tai, kad ji galėtų būti kvalifikuota kaip savarankiškas nerimo sutrikimas.“

Tad ko konkrečiai bijo tie, kas neturi užslėptų, anksčiau nepasireiškusių nerimo būsenų? Kokio pobūdžio baimė slypi fobo būsenoje?

P. McGinnis teigia, kad tai – „baimė paleisti“. „Kad kažką pasirinktume, kažko turime atsisakyti, tad tai yra apgailestavimo dėl nepasirinkto kelio baimė. Todėl mes mieliau renkamės iš viso neapsispręsti, kad nė viena galimybė nebūtų atmesta.“

Visa tai galima pagrįsti psichologiškai. Kai kurie psichologai išsiaiškino, kad kalbant apie sprendimų priėmimą, žmones galima suskirstyti į dvi grupes: makismalistus (angl. maximisers) ir patenkintus (angl. satisficers). Maksimalistai sprendimą priima, atsižvelgdami į vėlesnę maksimalią naudą, o patenkintų pasirinkimą nulemia kur kas kuklesni kriterijai.

Pavyzdžiui, maksimalistai yra linkę sumokėti daugiau, bet įsigyti didesnį automobilį, kurio dabar nereikia, bet galbūt prireiks ateityje, o patenkinti paprastai įsigyja tokią transporto priemonę, kokia reikalinga šiuo metu. Maksimalistai aukštai išsikelia kartelę ir nusivilia, jei lūkesčių nepavyksta pateisinti, sutelkia dėmesį į tai, ką prarado, o ne į tai, ką turi.

Abu šie tipai buvo ne kartą tyrinėti, tačiau 2011 m. Floridos universiteto mokslininkų grupės, vadovaujamos Joyce Erlingherio, atlikto ir žurnale „Personality and Individual Differences“ paskelbto tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar „maksimalistai ne taip stipriai įsipareigoja savo pasirinktam dalykui nei patenkinti, kad dažnai savo pasirinkimu nusivilia.“ Kitaip tariant, ar maksimalistai dažniau lieka nepatenkinti savo sprendimu, kai galiausiai jį priima? Mokslininkų išvada – tikrai taip.

„Maksimalistai netenka tos psichologinės naudos, kurią suteikia įsipareigojimas, – teigia autoriai. – Pastarojo meto tyrimais siekiama suprasti, ar šie žmonės gali keistis, nes maksimalistai sukelia sau daug problemų.“

Tuomet galbūt tie, kam būdinga fobo, tėra šiuolaikinių technologijų paveikti maksimalistai arba tiesiog šiuolaikinės technologijos vis daugiau mūsų paverčia maksimalistais. O gal tiesiog žmonės visai nenori daryti dalies tų dalykų, kuriuos sakosi daryti norį.

Kad ir kaip ten būtų, tai, kad P. McGinnis teisingai identifikavo šį reiškinį ir suteikė jam pavadinimą, gali būti lemiamu veiksniu, siekiant keisti šį elgesio modelį, kurį jis laiko „destruktyviu“.

„Mano nuomone, fomo nėra vien tik blogas dalykas, nes jis gali tapti tuo šnabždančiu vidiniu balseliu, kuris siūlo išbandyti ką nors kito. Jei matote, kad draugas pradeda naują verslą ar išvyko atostogų į Maltą, viduje kirbantis fomo gali tapti paskata išbandyti naujus dalykus ir atverti sau naujas perspektyvas. Todėl šiek tiek fomo tikrai nepakenks. Bet fobo nėra gerai.”

Visgi A. O`Donaghue nėra tiek susirūpinusi, kad imtųsi kokių nors veiksmų prieš savo fobo. „Manau, kad tai yra įgimtas mano būdo bruožas, – sako mergina. – Žmonės, o ypač geri draugai, pripranta prie to, koks esi.“

Tokios pačios nuomonės laikosi ir M. Hallas: „Tai – mano asmenybės dalis.“