Gyvenimas

2019.12.24 07:00

Su neįgaliais senoliais šventes Lietuvoje sutikusi belgė vienuolė: tai buvo gražiausios Kūčios mano gyvenime

Ramunė Sakalauskaitė2019.12.24 07:00

Iš Belgijos kilusi sesuo Rozana Graulich – viena pirmųjų vienuolių, į Lietuvą atvykusi po nepriklausomybės atkūrimo ir likusi čia gyventi. Ji įleido šaknis vienuolyne Ukmergės pašonėje ir perprato vietos gyventojų charakterį. Vienuolynas, kuriame švaru kaip vaistinėje ir ramu kaip Dievo užantyje, tampa ramybės oaze norintiesiems pabėgti nuo kasdienio šurmulio.

– Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Kartu su Prancūzijos jaunimo maldos ir evangelizacijos mokyklos „Jaunimas – aušra“ atstovais. Mokyklos steigėjas Danielis Ange pakvietė mane būti mokyklos dvasios motina. Kai mokyklos atstovai porai savaičių vyko į Lietuvą, skaityti paskaitų pakvietė ir mane. Prieš kelionę apie Lietuvą nieko nežinojau. Buvau girdėjusi, kad tai – kankinių šalis, žemėlapyje pažymėta kaip Sovietų Sąjunga.

Kai įvažiavome į Lietuvą, pastebėjau, kad visi kelio ženklai ir užrašai pasienyje buvo rusiški. Tamsiu paros metu stabtelėję Kalvarijų pasienyje, kelio paklausėme netobula anglų kalba. Nežinau, žmonės mūsų nesuprato ar mes – jų paaiškinimo, bet laikydamiesi nurodymų iš Kalvarijų į Vilnių atvykome per Minską. Įvažiavę į Lietuvą, pasukome Medininkų link. Kitą dieną sužinojome, kad, praėjus kelioms valandoms po to, kai pravažiavome miestelį, sovietų OMONO žudikai čia iššaudė Lietuvos pasieniečius.

Buvo 1991 m. liepos 31 d. Iki šiol nesuprantu, kas tada su manimi nutiko. Visą gyvenimą bijojau kankinystės, o čia netikėtai pajutau, kad Lietuva tapo mano šalimi. Bendrakeleiviai iš Prancūzijos išsigando galimų neramumų, tad ragino kuo skubiau vykti namo. Visaip priešinausi, kviečiau likti su tikėjimo broliais lietuviais. Mus bandė kalbinti Lietuvos televizija, bet jaunimo maldos ir evangelizacijos grupės nariai iš pradžių vengė komentarų, sakydami, kad neverta veltis į politiką.

Ant stalo nebūtum suradęs dviejų vienodų lėkščių, įrankiai buvo aplūžę, patiekalai – kuklūs ir negausūs, bet jaučiausi lyg tarp vargšų mažutėlių, aprašytų Šventajame Rašte.

Aš daviau interviu, įvertinau situaciją ir kviečiau kartu liudyti tikėjimą. Pamatę, kaip bendrauju su žurnalistais, nuomonę pakeitė ir prancūzai: nusprendė paliudyti tikėjimą. Tiesą sakant, tuo metu nepažinau savęs. Iki tol vengusi panašių patirčių, pajutau didžiulį troškimą likti Lietuvoje. Deja, teko grįžti į Prancūziją. Išlydėjo kunigas Kęstutis Rugevičius. Stabtelėjome Vilniuje prie Aušros Vartų.

Prasitariau, kad norėčiau sugrįžti. Paklaustas patarimo, ar galėčiau tarnauti, kunigas pasiteiravo, kuriam laikui – mėnesiui ar dviem? Atsakiau, kad visam laikui. Suvokiau, kad į Lietuvą galėsiu grįžti tik gavusi vienuolyno vyresniosios ir dvasios tėvo palaiminimą. Parvykusi į Prancūziją iš karto paprašiau leidimo vykti į Lietuvą. Buvau novicijų magistrė, tryliktus metus dirbanti mokykloje „Jaunimas – aušra“. Be to, Prancūzijoje turėjau ir kitų įsipareigojimų.

Mano vyresnioji paprašė laiko maldai. Atsakymą gavau po trijų dienų: „Esi reikalinga čia, bet Lietuvoje – dar labiau. Suprantame, kad toks yra Dievo noras. Tad važiuok.“ Nuogąstavimai, kad turėsiu pasiruošti vykti į nepažįstamą kraštą ir išmokti lietuvių kalbą, nepasitvirtino. Galėjau išvykti netrukus, bet viena, be palydos. Taip po trijų mėnesių, 1991 m. gruodžio 21 d., sugrįžau į Lietuvą.

– Kokios tada buvo Jūsų Kalėdos?

– Švenčiau Kaune, pas kunigo K. Rugevičiaus mamą. Pirmąsias gyvenime Kūčias sutikau Jasuliškių senelių namuose. Užsienyje Kūčių niekas nešvenčia. Nejaukūs sovietinio tipo namai ir to vakaro įspūdžiai įstrigo visam laikui. Prie stalo sėdau su dviem šimtais proto negalią turinčių senolių.

Ant stalo nebūtum suradęs dviejų vienodų lėkščių, įrankiai buvo aplūžę, patiekalai – kuklūs ir negausūs, bet jaučiausi lyg tarp vargšų mažutėlių, aprašytų Šventajame Rašte. Tai buvo gražiausios Kūčios mano gyvenime. Jutau Kristaus buvimą. Jasuliškių senelių namai priminė vaikystę.

Tarsi antrą kartą ją išgyvenau. Gimiau 1941 metais. Belgija po karo buvo neturtinga šalis. Kalėdų dovanas vaikai atrasdavo batukuose, kuriuos būdavo palikę prie židinio. Su broliu susiradę didžiausius turėtus batus, palikome juos sutartoje vietoje ir atradome ten apelsinų. Džiaugėmės vaisiais it kokiu pasaulio stebuklu. Gyvenimas Lietuvoje pirmaisiais metais man priminė pokarį Belgijoje.

– Kas dar nustebino Lietuvoje?

– Atvykusi gyvenau Kaune, pas kunigo K. Rugevičiaus mamą. Atsimenu, kaip dvasininkas pakvietė pasivaikščioti po miestą. Eidami Laisvės alėja pamatėme parduotuvę, prie kurios buvo nusidriekusi ilgiausia eilė. Viduje buvo pilna žmonių, o lentynose – tik vienos rūšies konservai. Paklaustas, ko jie laukia, kunigas atsakė: „Gal ko nors atveš.“ Tada įstrigo dar vienas įvykis. Oro uoste mane pasitiko kunigo Kęstučio brolis. Pakeliui užsukome į degalinę. Automobilių eilė buvo ilgiausia, gal koks kilometras. Kai pamažu privažiavome prie kolonėlės, paaiškėjo, kad pritrūko degalų.

Prireikus pinigų, melsdavausi ir gaudavau. Lygiai tiek, kiek reikėdavo. Dangus viską girdi.

– Ar ilgai gyvenote Kaune?

– Beveik porą metų. Gyvenimas buvo kuklus ir skurdus. Kunigo Kęstučio mamytė, visi ją taip vadino, duodavo pinigų troleibuso bilietui, kad galėčiau nuvažiuoti į šv. Mišias. Atmintin įstrigo vienas įvykis iš gyvenimo Lietuvoje pradžios. Viena moteris palydėjo mane į šv. Mišias ir parodė kelią.

Paprašiau, kad palydėtų mane ir kitą kartą. Ji sutiko, bet eidama vakarykščio kelio neatpažinau. Taigi paprašiau, kad palydėtų ir trečią kartą. Ji vėl vedė mane ir vėl – kitu keliu. Iš to supratau, kad sovietų laikais ji niekada į bažnyčią neidavo tuo pačiu keliu.

Kai gyvenau Kaune, buvau paprašyta įkurti pasaulietinę karmelitų bendruomenę. 1992 m. pavasarį susitikusi su naujuoju Vilniaus arkivyskupu Audriu Bačkiu pasakiau, kad nejaučiu pašaukimo steigti tokį patį vienuolyną kaip Belgijoje ir Prancūzijoje. Lietuvoje tada labai pasigedau rekolekcijų namų. A. Bačkis pažadėjo visokeriopą pagalbą. 1993 m. gegužę atvykau į Vilnių.

– Kokia buvo gyvenimo Vilniuje pradžia?

– Atvykusi apsistojau Vilniaus Kalvarijų bažnyčios pašonėje buvusiame dominikonų vienuolyne, kuriame dabar veikia Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos namai. Planavome, kad čia bus vienuolynas. Statybininkai vilkino remontą, tad kurį laiką glaudžiausi Kalvarijų bažnyčios bokštelyje. Vėliau persinešiau mantą į griuvėsiuose skendėjusį vienuolyną, kuris buvo be langų ir durų. Tam ryžausi norėdama pagreitinti remontą.

– Kaip sekėsi bendrauti su statybininkais?

– Man labai padėjo dailininkė Nijolė Vilutytė. Ji buvo lyg sekretorė. Mano gimtosios prancūzų kalbos ji nemokėjo. Bendraudavome gestais ir angliškai. Elektrikai turėjo įrengti jungiklius ir elektros skirstomąsias dėžutes, kurios paprastai montuojamos toje pačioje horizontalioje linijoje: viena – aukščiau, kita – žemiau. Vienuolyne dirbę meistrai nusprendė jungiklį įrengti vienoje durų staktos pusėje, o skirstomąją dėžutę – kitoje.

Paprašyti sutvarkyti kaip dera, apsimetė nesuprantą. Pagalbos kreipiausi į architektę ir darbų vykdytoją, bet darbai nejudėjo iš vietos. Trūkus kantrybei, elektrikams pareiškiau, kad pinigų nemokėsiu. Iškart dingo visi atsikalbinėjimai ir kartojimai „nesuprantu“. Elektros jungiklius ir skirstomąsias dėžutes tinkamoje vietoje įrengė per 15 minučių.

– Kaip atsidūrėte Krikštėnų kaime?

– Namą padovanojo šventoji Teresėlė.

Prieš kelionę apie Lietuvą nieko nežinojau. Buvau girdėjusi, kad tai – kankinių šalis, žemėlapyje pažymėta kaip Sovietų Sąjunga.

– Spėju, kad ne pati, o per žmones?

– Kai nutariau palikti Vilniaus Kalvarijų bažnyčios pašonėje buvusį dominikonų vienuolyną, Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis pakvietė į savo vyskupiją ir pažadėjo surasti tinkamą namą. Rodė daug pastatų, bet nė vienas netiko. Galiausiai atvežė į seną kleboniją, bet ir jai reikėjo kapitalinio remonto. Pati sau po bendravimo su Vilniaus statybininkais buvau pažadėjusi, kad daugiau – jokių remontų!

Bet nebuvo kur dėtis. Taigi pradėjau melstis ir prašyti šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės, kurios vardu pavadintas vienuolynas, pagalbos. Buvo 1996 m. kovo 19 d., minėjome Šv. Juozapą. Maldoje kalbėjau: „Šv. Teresėle, iki gegužės 17 d., tavo kanonizavimo dienos, pasirūpink, kad žinočiau, kur reikės gyventi.“ Įsisukusi į nesibaigiančių rūpesčių verpetą, patyriau smegenų sukrėtimą.

Atgulusi į patalą, meldžiausi. Man besergant paskambino kunigas Bernardas Sajeta, nerimavęs dėl būsimo mano vienuolyno pastato. Kalbėdamas užsiminė apie kurso draugą, kuris žinąs vieną kleboniją, neva galinčią tikti vienuolynui. Gegužės 17 d. išrašyta iš ligoninės tiesiai nuvykau į Krikštėnus, kur pamačiau namą, kuriame šiandien veikia Aušros Vartų Marijos ir Šv. Teresėlės seserų karmeličių kongregacija. Taigi Šv. Teresėlė išklausė mano maldas ir pasirūpino namu.

– Kaip prieš 26 metus atrodė Krikštėnai ir namas, kuriame dabar gyvenate?

– Namo sodas priminė džiungles, laukiau, kad iš krūmų iššoks tigras. Namas buvo tvarkingas. Tiesa, reikėjo nudažyti sienas, sudėti grindis. Prieš atsikeldamos į Krikštėnus tris savaites gyvenome tuometinėje Naujųjų Valkininkų kardiologijos ligoninėje, baldus laikėme rūsyje. Mūsų buvo trys: aš ir seserys Marija bei Diana Teresė.

– Jums atvykus į Krikštėnus, čia iškilo nauji namai. Akivaizdu, kad toliau Lietuvoje tobulinote vadybininkės gebėjimus.

– Pinigų gavome iš katalikiškų Prancūzijos fondų. Vieną pastatėme, vieną remontavome. Garažo vietoje atsirado koplyčia. Prireikus pinigų, melsdavausi ir gaudavau. Lygiai tiek, kiek reikėdavo. Dangus viską girdi.

– Kaip į Jus iš pradžių žiūrėjo Krikštėnų kaimo bendruomenė?

– Negalėjo suprasti, kodėl atvykau iš Vakarų ir noriu čia likti visam laikui. Naujiena buvau ne tik kaimo gyventojams, bet ir Ukmergės ligoninės medicinos seseriai, kuri dirbo akių gydytojo kabinete. Kai nuėjau pas ją pažymos vairavimo teisėms, ji, paėmusi mane už rankos, vedžiojo po skyrius kartodama: „Žiūrėkite, gyva vienuolė!“ Krikštėnų kaimas svetimus sunkiai įsileisdavo. Mano priėmimą pagreitino vienas įvykis: kai prie greitkelio žuvo jaunas vyras, palikęs dvejų metų našlaitę, su vaikais, kuriuos rengiau Pirmajai Komunijai, nuėjome į laidotuves ir meldėmės už žuvusįjį.

– Kas dar palengvino Jūsų kelią į Krikštėnų bendruomenę?

– Belgijoje baigiau medicinos seserų mokyklą ir dirbau gimtoje šalyje bei Prancūzijoje. Pažinau daug medikų. Šios pažintys padėjo man organizuoti labdarą į Lietuvą. Iš Prancūzijos ir Belgijos atvažiavo nemažai sunkvežimių su medikamentais, medicinos įranga, drabužiais, baldais, namų apyvokos daiktais. Dėl tos labdaros dažnai teko bendrauti su Lietuvos ligoninėmis ir gydytojais.

– Jūsų nuopelnai Lietuvai buvo įvertinti.

–Taip. Prezidentas Valdas Adamkus man suteikė Lietuvos pilietybę. Dabar turiu dvi.

– Kaip pasikeitė Krikštėnai per laiką, kai čia atsikraustėte?

– Kai atvykau, kaimas buvo apšnerkštas, sodybos apleistos. Žmonės vienas į kitą žvelgė įtariai, vengė bendrauti. Kaip ir Kaune pirmaisiais metais, nustebino, kad susitikę svečiuose žmonės kalbasi, o susidūrę gatvėje, net nepasisveikina. Metams bėgant žmonės tapo atviresni.

– Nepaisant nenoro bendrauti su statybininkais, Krikštėnuose ir vėl teko imtis šių darbų...

– Esu verta statybininko diplomo (juokiasi).

Gyvenimas Lietuvoje pirmaisiais metais man priminė pokarį Belgijoje.

– Ko išmokote panirusi į statybas?

– Prižiūrėti, kaip dirba darbininkai, reikalauti, prireikus – pykti. Supratau, kad jie girdi vienintelį – pinigų argumentą. Lietuvoje susidūriau su geriančiais darbininkais. Pasakiau, kad darbo vietoje pamačiusi alkoholio butelį jį konfiskuosiu ir nebegrąžinsiu. Vyrai manė, kad juokauju. Pirmadienį iš jų atėmiau septynis konjako butelius ir sustačiau savo kambaryje. Šeštadienį prašė grąžinti, bet taip ir negavo. Kitą savaitę darbe visi buvo blaivūs.

– Ar nebuvo baisu sulaukti gerti įpratusių žmonių pykčio?

– Ne. Jie manė, kad vienuoliai glaudžiai susiję su Dievu.

– Kiek vienuolių šiandien gyvena Jūsų vienuolyne?

– Penkios, viena iš jų išvykusi studijuoti teologijos ir Karmelio dvasingumo į Romą.

– Kodėl seserų karmeličių kongregacijai vienuolyno globėja pasirinkote Aušros Vartų Mariją ir šv. Teresėlę?

– Aušros Vartų Mariją pasirinkome siekdamos pabrėžti, kad esame vietinės, o šv. Teresėlė rodo, kad karmelitės.

– Kokių savybių turi turėti vienuolyno vyresnioji?

– Turi mylėti ir gerbti seseris, nemanyti, kad viską žino.

– Ar tiesa, kad vienintelės nuolatinės vienuolyno pajamos – Jūsų belgiška pensija?

– Mažytę 96 eurų pensiją gaunu iš Belgijos. Kitą – didesnę – iš Prancūzijos. Iš viso apie 500 eurų per mėnesį. Prisiduriame rengdamos rekolekcijas. Atvykę savaitgaliui arba savaitei žmonės čia gyvena ir meldžiasi. Priimame ir tuos, kurie neišgali mokėti. Turintieji daugiau aukoja stokojantiesiems.

– Ar įmanoma vienuolyne atsiriboti nuo gyvenimo, buities ir panirti į maldą?

– Būtų sunku, o ir nereikia. Jeigu visiškai atsiribotume nuo žmonių ir užsidarytume koplyčioje, nebūtų gerai. Kam tada gyventi? Kasdien maldai skiriame 6 valandas. Kitą laiką reikia skirti žmonėms ir darbui. Tik bendraudamos su kitais jaučiame gyvenimą, jo skonį ir spalvas.

– Porą metų rengiate vasaros stovyklas Ukrainos vaikams. Kokios patirties pasisemiate iš šios veiklos?

– Kartais atrodo, kad rinkdamos lėšas stovyklai ir jas organizuodamos mes duodame, o iš tiesų – gauname gerokai daugiau. Kalbu apie vaikų džiaugsmą, juoką, šypsenas, nuoširdų stebėjimą.

Supratau, kad sovietų laikais ji niekada į bažnyčią neidavo tuo pačiu keliu.

– Šiais laikais visi nori pabrėžti savo išskirtinumą. Kaip Jūsų vienuolynui sekasi atrasti savo nišą?

– Tam, kuris gyvena tiesoje ir su Jėzumi, nieko nereikia ieškoti. Savo veido ir nišos reikia žmonėms, ieškantiems savo tapatybės. Dažnas nežino, kas jis yra, dėl ko gyvena. Nuo tokių klausimų mes vienuolyne esame apsaugotos. Mums daug nereikia, tenkinamės tuo, ką turime.

– Ko atsižadate?

– Daugelio dalykų. Visą gyvenimą vaikštome su ta pačia uniforma – abitu. Nesame aktyvios nepaliaujamo vartojimo ir pirkimo šalininkės. Televizoriaus neturime. Norėdamos sužinoti, kas vyksta pasaulyje, prie kompiuterio ekrano susirenkame tik kartą per savaitę, dažniausiai savaitgalį ir tai ne kiekvieną. Žiūrime LRT laidas „Savaitė“ ir „Panorama“. Aš kartais pasidomiu, ką praneša Belgijos žinios, sesuo Brigita įsijungia interneto portalus. Džiaugiamės gamta, sprogstančiu medžio pumpuru, tyla, saulėtekiu...