Sužinojusi apie tai, kad dukra sunkiai serga, Irmos Juodienės, asociacijos „Gyvastis“ tarybos narės, mama tepasakė viena: „Jei netiks vienas inkstas, duosiu kitą.“ LRT TELEVIZIJOS laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ ji džiaugiasi, kad susirgo būdama jauna ir naivi, nes būtent optimizmas padeda sveikti greičiau. Tai įrodo ir Amerikoje atliktas tyrimas, teigia asociacijos prezidentė Aušra Degutytė.
„Lietuvos asociacija „Gyvastis“ gyvuoja jau daugiau nei 26 metus. „Gyvastis“ vienija žmones, kurie yra susiję su organų donoryste. Vieni laukia organo persodinimo operacijos, kiti gyvena su persodintu organu. Tarp mūsų yra ir medikų, ir pačių pacientų artimųjų – šiuo metu „Gyvastis“ vienija maždaug 1 000 narių“, – pasakoja asociacijos prezidentė Aušra Degutytė.
Ar žmonės darosi sąmoningesni ir jau supranta, kad gali dovanoti gyvenimą? A. Degutytė sako, kad dabar, palyginti su situacija, kuri buvo prieš 10 metų, visuomenės sąmoningumas yra kur kas didesnis.
„Prieš 10 metų, kai „Gyvastis“ viešųjų akcijų metu tiesiog kalbėdavo miesto aikštėse, būdavo, žmonės apeidavo ratu, bijodavo. Tik užsimindavome apie donorystę, vien klausimas, „ar esate ką nors apie tai girdėję“, kai kuriuos tiesiog atbaidydavo. Bet dabar prie mūsų prieina žmonių ir jie jau žino, apie ką mes kalbame. Mūsų organizacija dirba dėl pacientų, bet ir šviečia visuomenę donorystės tema, skatiname pokalbį šeimoje“, – teigia pašnekovė.
Šiandien beveik 32 tūkst. žmonių jau yra sutikę nelaimės atveju savo organus paaukoti tiems, kam jų gyvybiškai reikia. Sprendimą paaukoti organus priima ir artimieji – būtent dėl šios priežasties pokalbis su šeima toks svarbus. Jie, žinodami į nelaimę patekusio žmogaus valią, gali lengviau priimti šį sprendimą. Pasak asociacijos „Gyvastis“ prezidentės, žmogus gali ir neturėti donoro kortelės, svariausia, kad asmens artimieji būtų girdėję apie jo norą esant galimybei paaukoti savo organus.
„Donorystė – labai jautri sritis. Vienam tai begalinė netektis, bet jeigu žmogus jau palieka šį pasaulį ir gali išgelbėti 7 žmonių gyvybes, tai labai prasminga ir didinga“, – įsitikinusi A. Degutytė.
Kad aš sergu, išdavė mano draugė. Ji pasakė: „Ar jūs žinote, kad jūsų Irma labai serga? Greičiausiai reikės inksto.“ Mama ir sako: jei netiks vienas inkstas, duosiu kitą.
Džiaugiasi, kad susirgo tada, kai buvo maksimalistė
Asociacijos „Gyvastis“ tarybos narei Irmai Juodienei prieš 20 metų inkstą padovanojo mama, nuo kurios ji ilgai slėpė savo ligą.
„Ilgai slėpiau nuo mamos, kad sergu, nes buvau jauna studentė, o mano giminė – ilgaamžė. Kad aš sirgsiu, nebuvo tokios minties. Buvau užsiprogramavusi, kad gyvensiu 100 metų. Kad aš sergu, išdavė mano draugė. Ji pasakė: „Ar jūs žinote, kad jūsų Irma labai serga? Greičiausiai reikės inksto.“ Mama ir sako: jei netiks vienas inkstas, duosiu kitą“, – pasakoja I. Juodienė.
Mamos inkstas tiko ir buvo persodintas. Susirgęs iš gydytojų tikiesi stebuklo, sako pašnekovė, savo akimis mačiusi, kad gydytojai iš tikrųjų serga kartu su tavimi ir daro daugiau, nei jiems priklauso. Dėl to moteris medikams yra be galo dėkinga. Pašnekovė džiaugiasi ir tuo, kad visa ši istorija įvyko tada, kai ji dar buvo jauna.
„Neturėjau gyvenimiškos patirties, buvau maksimalistė, naivi. Prieš operaciją atėjo gydytojas pasižiūrėti, kokia būklė, gal duoti raminamųjų, ir jis, įvertinęs būklę, sako: ne, jums nieko nereikia, jūs per daug optimistiškai nusiteikusi. Manau, kad pacientai, kurie galvoja, kad yra patys didžiausi ligoniai, sunkiai ir klebenasi. Bet jeigu nusiteiki pozityviai, manau, tempsi iki 80 metų“, – mintimis dalijasi I. Juodienė.
Vis dėlto nelaimė ateina netikėtai – kai kurie žmonės ligą neigia, priešinasi, nesigydo, tačiau neigimas žmogui nieko neduoda, kalba A. Degutytė. Svarbu prisitaikyti prie situacijos, o prisitaikyti tikrai yra prie ko: su inkstų nepakankamumu susidūrę žmonės turi kas antrą dieną po 4 val. praleisti prijungti prie aparato, valančio kraują, nuolat jausti troškulį, nes viskas, ką jie suvartoja, kaupiasi organizme, taip pat laikytis dienos, nes tokiems žmonėms, pavyzdžiui, ypač kenksmingi vaisiai ir daržovės, turintys daug kalio, kurio kūnas negeba pašalinti.
Kai pamatai žmogų, gyvenantį po transplantacijos, turi dėl ko gyventi, toks žmogus tau tampa kelrode žvaigžde. Kai žmogus nueina šį kelią, jis gali padėti ir kitiems.
„Bet tiems žmonėms, kurie prisitaiko prie tokio gyvenimo būdo, yra lengviau, negu tiems, kurie neigia ligą. Geriausia išeitis – transplantacija. Žmogus tarsi atgimsta, vėl gali dirbti, mokytis, gimdyti vaikus... Patys gražiausi pavyzdžiai, kai moterys, patyrusios inkstų transplantaciją, susilaukia sveikų mažylių. Tai didžiausias donorystės prasmės įrodymas“, – pažymi pašnekovė.
Prisijungus prie bendraminčių gyvenimas pailgėja 10 metų
Šiuo metu laukiančių paaukotų organų yra apie 400. Per metus atliekama apie 150 transplantacijų. Atsidurti laukiančiųjų vietoje – daug didesnė tikimybė, nei tapti organų donoru, sako A. Degutytė.
I. Juodienė pabrėžia, kad dabar jai didžiausia pramoga – gyventi: „Atėjęs į „Gyvastį“, kai jautiesi vienintelis sergantis, pamatai savo likimo draugus, kad kitiems dar sudėtingiau, nesijauti vienišas. Sveikų visuomenėje susėdus prie stalo: oi, tu sergi, tau to negalima, ano negalima. Atrodo, kad esi išskirtinis, bet mūsų bendruomenėje tokiu nesijauti. Esi toks pats, kaip visi. Bendruomenė parodo, kad nesi vienintelis nelaimėlis. Geriau dalytis skausmus – jo mažiau lieka tau.“
A. Degutytė taip pat užsimena apie Amerikoje atliktą tyrimą, kuri įrodė, kad prisijungus prie bendruomeninių organizacijų žmogaus gyvenimas pailgėja net 10 metų.
„Vien dėl tų 10 metų verta prisijungti. Žmogus tik susirgęs net nežino, ko klausti mediko, jam viskas nauja. Bet kai jis pamato žmogų, gyvenantį po transplantacijos, turi dėl ko gyventi, toks žmogus jam tampa kelrode žvaigžde. Kai žmogus nueina šį kelią, jis gali padėti ir kitiems“, – tvirtina asociacijos „Gyvastis“ prezidentė A. Degutytė.
Visas pokalbis – laidos įraše.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
