Gyvenimas

2019.12.23 20:49

Neįprastų žygių organizatorius įsitikinęs, kad buvimas gamtoje daug ko išmoko

LRT.lt2019.12.23 20:49

Gytis Valatka – patyriminio ugdymo praktikas, organizuojantis įvairias stovyklas bei patyriminius žygius vaikams ir jaunimui. Programos „Renkuosi mokyti“ alumnas šiuo metu dirba Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijoje jaunimo sielovados ir neformalaus ugdymo srityje, turi tarptautinių jaunimo žygių patirties.

– Teigiate, kad labai svarbu išmokti leisti laisvalaikį kokybiškai: judant, kvėpuojant, nebijant, neužsidarant, bendraujant...

– Taip, dabartinė vaikų karta yra labai protingi, smalsūs ir aktyvūs. Neabejoju, kad tie, kurie kažko siekia, mokosi, taps gerais profesionalais. Tačiau kyla klausimas, kaip jie išnaudos laisvalaikį, kiek bus fiziškai aktyvūs?

Stebiu, kaip vis rečiau suaugusieji, tėvai ir jų vaikai renkasi keliones po gamtą, kaip praranda santykį su ja. Tai yra esminis klausimas apie gyvenimo būdą, požiūrį į save, savo sveikatą, santykį su aplinka. Mano noras – parodyti vaikams kelią į judėjimo, paprasto buvimo, nepriklausomumo teikiamą laisvę, kurią duoda ilgesnis buvimas gamtoje, o sykiu ir progą susidurti su natūraliais iššūkiais: pakentėti šaltį, lietų, pasigaminti maisto...

– Kaip siejasi pedagoginis ugdymas ir buvimas gamtoje?

– Gamta yra puiki edukacinė erdvė, į kurią gali išsivesti vaiką iš kasdienės aplinkos, iš ten, kur jis žino protingus atsakymus į suaugusių užduodamus klausimus. Patyriminiuose žygiuose natūraliai atsiranda klaidų. Jų baimė dažnai sukausto, atgraso nuo mokymosi. Bet suklydimą pavertus įvykiu ir tinkamai įvertinus, iš to galima mokytis.

Gamt kaip ugdymo erdvė suteikia tam tikro neapibrėžtumo, neaiškumo ir daugiau laisvės, o patyriminis būdas padeda pažinti save kaip asmenybę, įsivertinti silpnąsias ir stipriąsias savo puses. Toks ugdymas yra grindžiamas savistaba, išvadų darymu ir veiksmo kartojimu, taigi žygeiviai turi susikurti erdvę, kurioje galėtų pasitaisyti klydus, bandyti surasti atsakymus į kylančius klausimus ir kartoti veiksmus. Tai ugdo atkaklumą, norą tobulėti, savistabą.

Dar vienas patyriminio ugdymo privalumas – stirpėjantis žmonių tarpusavio ryšys. Ilgalaikis dalyvavimas grupėje leidžia atsipalaiduoti, pasijausti saugiai, nes kai žmonės vieni su kitais apsipranta, pamato gražių ir nebūtinai gražių dalykų ir gali vieni kitiems teikti grįžtamąjį ryšį. Atsiranda galimybė atsiverti. Po akistatos su savimi jie imasi pokyčių gyvenime, įgauna įkvėpimo, atsipalaiduoja, nori toliau tobulintis.

– Kokia asmeninė patirtis gamtoje įkvėpė imtis pokyčių Jūsų paties gyvenime?

– Lūžis įvyko Kaukazo kalnuose. Prieš 10 metų labai žavėjausi alpinizmu, galvojau sieti su juo savo ateitį. Buvome Kaukaze su didele grupe, turėjome detalų žygio planą, įveikėme pusę maršruto ir staiga sužinojome, kad gretimoje lietuvių grupėje įvyko nelaimė: du žmonės nukrito, susižeidė, reikėjo atlikti gelbėjimo darbus – nugabenti sužeistuosius ten, kur juos galėjo paimti gelbėjimo sraigtasparnis.

Nors prieš tai kelias dienas jau buvome keliavę, nelaukdami išvykome į gelbėjimo darbus, trukusius 16 valandų. Kitą dieną mūsų grupė turėjo eiti šturmuoti bevardės viršūnės, o įveikus duoti jai vardą. Buvau fiziškai ir psichologiškai pervargęs. Visi išėjo, aš nėjau. Ir tai buvo gražiausia diena per visą mano kelionių į kalnus laiką. Tada aš pamačiau juos iš tikrųjų.

Supratau, kad man nebeįdomu siekti viršūnių, kilometrų, pavadinimų, skaičių, aukščių, medalių. Tarsi būčiau atėjęs į dykumą ir atsinešęs į ją savo smėlio dėžę, kurioje žaidžiau. Tą dieną kalnai „įsirašė“ į giluminę mano širdies patirtį. Tokie dalykai yra brangiausi, kokius tik galime gauti.

– Ir tuomet įvyko lemtingas pokytis?

– Tai lėmė, kad aš nusigręžiau nuo alpinizmo, renginių, „kietųjų“ žygių į „lėtuosius“, proceso žygius. Ir tai leido suprasti, kad vaikai, jaunimas dažnai irgi pasijunta panašiai. Didžiausias menas yra jiems parodyti, kad galima sustoti, nebežiūrėti į žemėlapius, pagal kuriuos turime eiti, tiesiog stebėti, kaip teka upė, ir tai yra jėga! Taip pastebėjau turįs dar vieną, ugdytojo savybę, kuri ilgainiui tapo pagrindiniu mano darbo įrankiu. Būdamas ugdytoju galiu kitam žmogui, esančiam šalia, atskleisti daugiau jo asmenybės spalvų, rasti daugiau atramos taškų, padėti saugiau eiti pirmyn.

– Ar pedagogika yra Jūsų pagrindinė profesija?

– Save įvardinčiau kaip tyrinėtoją. Baigiau kultūros istoriją, sociologiją, antropologiją – tai yra tyrinėtojo profesijos. Man labai patinka stebėti, pamatyti, kartais užrašyti. Dažnai tie, kurie skuba pasiekti tikslą, juda greičiau, sėkmingiau, tik klausimas, ar jie žino, ką veikti, kai stovi finiše? Tyrinėtojas eina lėčiau, nebijo sustoti, apsidairyti, jam visada yra ką tyrinėti.

– Kokios yra Jūsų patirtys su vaikais?

– Tam, kad užsimegztų tvarus santykis, su vaikais reikia praleisti nemažai laiko. Ryšys yra grindžiamas atvertimi, kuri pasiekiama geros savijautos dėka. Tada vaikai gali atsipalaiduoti, būti spontaniškais, iš to ir randasi įdomiosios patirtys. Jauni žmonės labiausiai mėgsta praktines, žemiškas veiklas: prinešti vandens iš šulinio, pririnkti malkų, užkurti ugnį, ją kūrenti, paruošti maisto ir upėje išsiplauti indus – dirbti prasmingus darbus ir pasidžiaugti apčiuopiamu rezultatu.

Su viena grupe per „Erasmus“ projektą buvome Suomijoje, už poliarinio rato. Vežėme šešių jaunuolių grupę, vyresnių klasių moksleivius iš vienos Vilniaus gimnazijos. Projekto esmė – suteikti jiems progą gauti ne tik žygio, bet ir multikultūrinę patirtį. Visi žygio dalyviai susiskirstė į komandas, sudarytas iš skirtingų tautybių jaunuolių. Pavyzdžiui, vienoje komandoje buvo lietuvis, čekas, suomis, slovėnas ir olandas. Taigi tokios grupės ėjo į 4 dienų žygį mišku taigoje.

Žinoma, reikėjo juos paruošti, kad kelionė būtų saugi, padėti jiems susidėti daiktus, susipirkti maistą, parengti socialiai ir emociškai. Keliavimas svetimoje šalyje jau savaime kuria įtampą, o jie, be to, juk žygiavo dar ir su nepažįstamais jaunuoliais iš įvairių šalių. Po žygio vyko keturias valandas trukusi refleksija, lydima ilgų tylos intarpų, apmąstymų, kokie konfliktai kilo kelionės metu ir kokį teigiamą aspektą jie turėjo. Tai yra brangiausia, ką mes galime patirti grupėje. Žinoma, ir grožėjimasis gamta. Tai gyvenimo momentai, kurie teikia daug džiaugsmo.

– Gal galėtumėte papasakoti vieną kitą konkretų pavyzdį?

– Toje grupėje buvo viena fiziškai mažiau pasirengusi mergina, bendražygiai ėmė ją palikinėti. Vakare toji mergina nenorėjo būti su grupe, o kiti jos nariai to nė nepastebėjo. Taip nutinka dažnai – stipresni nepastebi silpnesnio, nespėjančio. Po ilgos refleksijos žygeiviai gavo užduotį kitą dieną rasti sprendimą iš susidariusios situacijos. Buvo labai įdomu matyti, kaip jie ugdosi gebėjimą pastebėti kitą, jį suprasti, užjausti. Atrodytų, stipriesiems empatija nebuvo būdinga, jie buvo labiau išmokę pirmauti. Tikiu, kad ši patirtis – pastebėti silpnesnįjį – labai juos praturtino.

– 12–17 metų jaunimą kviečiate į buriamą žygių ir gamtos pažinimo grupę šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“. Su kokiais iššūkiais jaunuoliais susidurs?

– Bent kartą per mėnesį savaitgalį praleis gamtoje, pažins savo galimybes ir stipriąsias puses, išmoks dirbti komandoje – stebėti save ir pastebėti greta esantį draugą, nueis 20 km per dieną, išmoks užsikurti laužą, susidėti kuprinę, savarankiškai planuoti laiką ir siekti tikslo, galiausiai – pažins Lietuvą ir jos grožybes.

– ŠASC „Bendrakeleiviai“ renka grupes, skirtas įvairaus amžiaus vyrams ir moterims, vaikams ir paaugliams, patyrusiems šeimos skyrybas ir išgyvenantiems santuokos griūties sukeltą krizę. Ar Jūsų buriamoje grupėje kviečiami paaugliai, patyrę šeimos skyrybas?

– Taip, ir ne tik, kviečiami visi, norintys išmokti leisti laisvalaikį aktyviai kokybiškai.

Kalbino Santa Maciulevičienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt