Gyvenimas

2019.12.23 05:30

Eugenijus Laurinaitis – apie žmonių santykius per šventes, pokyčių kainą ir tikslus naujiems metams

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.12.23 05:30

Žiemos šventės kartais atneša ne tik džiaugsmą, bet ir įtampą – kaip ir su kuo švęsti, ką dovanoti, kaip atlaikyti giminaičių akibrokštus? Kaip per šventes išlikti ramiems ir apie ką verta per jas pamąstyti, portalui LRT.lt pasakoja psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

– Sakoma, kad Kalėdos – stebuklų metas. Kaip suvaldyti lūkesčius?

– Nuo to momento, kai mes išaugome iš vaikystės, turėtume suvokti, kad tas stebuklas yra tik vienas – mūsų santykiai. Yra daug dalykų, kurie būtų to stebuklo komponentai, – atgaivinimas, naujas impulsas tam, kaip mes gyvename, pasipasakojimas, susitarimas, ką darome ir ko nedarome, kokius dalykus norime daryti kartu. Tačiau tai jokiu būdu nėra daiktai ir dovanos. Stebuklų yra kitur. Stebuklų yra tarp mūsų.

– Kodėl vieniems žmonėms Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai – labai laukiamos ir džiugios šventės, o kiti svajoja, kad jos greičiau praeitų ir gyvenimas grįžtų į įprastas vėžes?

– Taip yra todėl, kad žmonės vieni kitus labiau ar mažiau pažįsta. Jeigu žmonės yra tikrai artimi, gerai vienas kitą pažįsta, yra pūdą druskos kartu suvalgę, jie įsivaizduoja, ko kitas laukia, kaip mėgsta švęsti, ko nemėgsta šventimo procese. Tada šventės jiems tampa šventėmis.

Tačiau jeigu žmogus nekreipia dėmesio į kito lūkestį, negalvoja, kas kitam tikrai svarbu ir ko jis nori, jeigu mąsto, kaip greičiau tų švenčių atsikratyti, tai šventės darosi dirbtinės ir girgždančios kaip smėlis tarp dantų.

Vienas dalykas yra pažinoti vienam kitą, žinoti lūkesčius, o kitas – mokėti būti dėmesingam kitam žmogui ir mokėti suprasti, kad dovaną dovanoji jam, o ne sau, šventi ne sau, o su kažkuo. Šitas mokėjimas būti su kažkuo, būti arti, suprasti ir pajausti kitą žmogų ne visų vienodai išvystytas ir ne visiems Dievo duotas, todėl tenka turėti įvairių švenčių ir įvairiai švenčiančių žmonių.

Žmogus visada moka savimi už tai, ką jis daro arba ko nedaro.

– Kaip galima tą mokėjimą išsiugdyti?

– Reikia pūdą druskos kartu suvalgyti. Jeigu žmonės ilgai pažįsta vienas kitą, yra didesnis šansas, kad jie tikrai daugiau vienas kitą atitiks ir supras. Bet tai yra šansas, o ne garantija. Nes kartais ilgai kartu gyvenantys žmonės būna taip vienas kitam nusibodę, kad nebenori nė girdėti vienas apie kitą. Mūsų gyvenime niekas nėra garantuota, viskas yra kaip galimybė.

– O gal nieko blogo, jeigu žmogus per šventes jaučiasi prastai?

– Aš nežinau, kaip turi elgtis žmonės, kad jiems patiems būtų geriau. Jie turi svarstyti apie tai patys. Jeigu rodydami prastą nuotaiką jie bando leisti kitiems būti laimingiems ir švęsti, gal ir nieko baisaus. Bet jeigu jie blogą nuotaiką sėja aplinkui ir ima kaltinti kitus dėl to blogumo, tai yra nemokėjimas prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą.

O mūsų gyvenimas yra sprendimai, kuriuos mums tenka priimti, ir visą laiką jie yra mūsų pačių, o ne kieno nors kito. Šituos dalykus reikėtų suvokti ir pamatyti, ar ta mano bloga nuotaika yra parodymas kitiems, kad man yra taip, kaip yra, ar tai yra atsakomybės už tai, kaip man yra, sumetimas kitiems ant pečių.

– Kai kurie žmonės daugybę metų laikosi tų pačių tradicijų ir sukandę dantis keliauja pas nemėgstamus giminaičius, padauginę alkoholio su jais apsipyksta, eina į bažnyčią, nors netiki, iš paskutiniųjų perka sunkiai įperkamas dovanas ar ruošia vaišių stalą. Kaip elgtis, kad per šventes apimtų ramybė, o ne įtampa?

– Tam, kad žmogus galėtų pasielgti kažkaip kitaip, jis turi pradėti matyti kitaip situaciją ir tuos žmones, kuriems jis daro tas dirbtines šventes. Tai yra ganėtinai sudėtingas procesas. Nes daugelyje šeimų yra tam tikros tradicijos, įpareigojimai, kas ką privalo.

Lietuvių gyvenime yra labai svarbus žodis reikia. O kai kalbame apie mūsų santykius, nieko nereikia – mes galime daryti kažką, kas mums svarbu, miela, reikalinga, ir visiškai nebūtinai turime daryti tai, kas atitinka kažkokius priimtus ar įsivaizduotus reikalavimus. Darymas tik todėl, kad taip reikia, daugeliui žmonių atneša nemalonumą, nusivylimą ir šventes apkartina. Todėl reikia pačiam su savimi susėsti ir pasikalbėti.

To nereikėtų vadinti maratonu, o reikėtų pagalvoti, kaip sau pasidaryti šventę.

– Kaip priimti savo artimuosius ir nebandyti jų pakeisti?

– Yra tik vienas patarimas ir jis yra universalus, ne tik šventėms. Visi mes turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti, – patys save. Nuo to momento, kai bandome keisti kitus, mes sau garantuojame nesėkmę. Tai yra subtilu ir kartais atrodo, kad to nedarome, nors galiausiai išaiškėja, jog yra lūkestis, kad kitas pasikeistų.

Tačiau mes galime tik sau aiškiai pasakyti: „Kiti keisis, jei jie norės keistis, o aš už juos negaliu pasikeisti nė per milimetrą.“ Tai reiškia, kad arba aš juos priimu tokius, kokie jie yra, arba priimu sprendimą, kad aš su jais nenoriu būti ir bendrauti. Bet nieko nėra dykai.

– Per šventes įvyksta daug sužadėtuvių, bet ir daug skyrybų. Kokią magišką galią turi Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, kad per juos žmonių gyvenime, porų santykiuose įvyksta lūžiai?

– Reikėtų pasižiūrėti statistiką, aš nesu tuo visai tikras. Bet manau, kad šventės yra tos progos, kada mes būname kartu, esame šalia vienas kito ilgesnį laiką, todėl turime laiko pajusti ir pamatyti, kas tarp mūsų vyksta. Gal tai suteikia galimybę aiškiau suvokti, kas mes vienas kitam esame ir ar tai yra tai, ko aš noriu gyvenime. Gal tai ir paskatina kalbėtis apie ganėtinai lemtingus sprendimus.

– Ką patartumėte jaunoms šeimoms, kuriose kartais kyla keblumų dėl to, kaip padalyti dėmesį abiejų tėvams, giminaičiams, o kartais ir nesutarimų, kur važiuoti švęsti?

– Jeigu jie nori kažką keisti, jie turi suprasti, kad tai kainuos, ir pagalvoti, kiek jie pasiryžę užmokėti. Kalba eina ne apie pinigus, o apie psichologinius resursus.

Jie turi skaičiuoti, ar jie jų pakankamai daug turi, kad galėtų pasakyti net ir brangiems savo artimiesiems: „Atleiskite, bet nuo šiol šitos šventės bus mūsų šeimoje, nes mes esame atskira šeima.“ Kartais tai būna visai nereikalinga, nes tie susitikimai nėra per dažni ir nėra kankinantys.

Vienišam žmogui gyventi iš tikrųjų yra labai liūdna ir sunku.

Bet kartais tai yra tiesiog būtina, kad ta jaunoji šeima suprastų savo pačios brandą, struktūrą, nes joje bus auginami vaikai. Šituos dalykus reikia labai aiškiai apsvarstyti ir apsispręsti.

– Suaugę ir šeimas sukūrę vaikai pradeda patys organizuoti šventes. Kaip su retėjančiu šventiniu stalu susitaikyti tėvams? Kaip priimti svečio, o ne šventės organizatoriaus vaidmenį?

– Čia jų reikalas apsispręsti, ar jie supranta, kad mes visi savo vaikus auginame kitiems, visiškai svetimiems žmonėms, jų būsimiems vyrams ar žmonoms, jų būsimiems vaikams. Šitas suvokimas yra arba nėra. Vyresnės kartos žmonės arba suvokia, kad turi ateiti laikas, kai vaikai turi išskristi ir skristi savo gyvenimo keliu, arba jie mano, kad vaikai privalo toliau būti lyg kažkokie jų satelitai.

– Slogi nuotaika per šventes dažnai užklumpa vienišus žmones. Kaip jiems patartumėte atlaikyti švenčių maratoną?

– To nereikėtų vadinti maratonu, reikėtų pagalvoti, kaip sau pasidaryti šventę. Jeigu jie tokie vieniši, kad net neturi su kuo švęsti, tai aš neturiu ką patarti, išskyrus tai, kad reikėtų bandyti eiti į psichoterapiją ir ieškoti pagalbos, kaip su tuo vienišumu tvarkytis. Nes vienišam žmogui gyventi iš tikrųjų yra labai liūdna ir sunku.

– Kas vyksta, kai žmogus pasiryžta pokyčiams?

– Žmogus visada moka savimi už tai, ką jis daro arba ko nedaro. Jis pats turi suprasti, kiek jo sprendimas ką nors daryti arba ko nedaryti jam kainuos. Nieko nėra dykai. Apsisprendimai kažką keisti, ypač santykiuose su artimaisiais, kur yra labai įsišakniję stereotipai, tikrai kainuos. Tai nepraeis be pasekmių. Bet arba aš gyvenu taikoje su savimi, arba stengiuosi gyventi daugiau taikoje su kitais. Kai suprantu, kokiomis vertybėmis vadovaujuosi, apsisprendimas tampa gana paprastas. Visų pirma reikia susitarti su savimi.

– Apie ką vertėtų pamąstyti? Juk laukia bent trys laisvos dienos.

– Vertėtų pamąstyti apie tai, kas yra tos vertybės, kuriomis aš vadovaujuosi, kiek jos yra mano, o kiek jos yra galbūt primestos ir kiek jos iš tikrųjų atitinka mano gyvenimo prasmę ir tikslus. Gal tik tarnauja priimtiems socialiniams reikalavimams atitikti? Kai tai yra ne mano, tai gyventi mažų mažiausiai būna nuobodu, o sunkiais atvejais – kančia.

– Tikslų kėlimas ateinantiems metams – saviapgaulė ar motyvacija?

– Vieni sugeba tuos tikslus realizuoti, kiti juos naudoja tik kaip paguodos instrumentą sau pačiam, kad jau kitais metais aš būsiu geresnis, negu buvau šiemet. Tai labai įvairu ir labai skirtinga, kiekvienam žmogui tai yra kažkas kitokio.

– Sausis vadinamas liūdniausiu metų mėnesiu. Kaip išsklaidyti po švenčių likusią tuštumą?

– Liūdesio priežastis kiekvienas turi labai specifines ir individualias, nėra nieko vienodo ir universalaus patarimo, kaip nustoti liūdėti. Gal kartais net sveika paliūdėti truputėlį.

– Kaip jūs pats praleidžiate šventes?

– Kūčias valgome visa šeima – dukros, anūkai, o Naujųjų metų naktis yra daugiau fantazijos reikalas ir mes ją leidžiame su žmona.