Gyvenimas

2019.12.24 18:31

Su vaikais nesusitvarkantiems tėvams psichologė pataria stengtis geriau juos pažinti

LRT.lt2019.12.24 18:31

Nereta šeima vienu ar kitu bendro gyvenimo laikotarpiu išgyvena krizę. Vienos šeimos krizę įveikia lengviau ir greičiau, kitoms šeimoms prireikia specialistų pagalbos, rašoma pranešime žiniasklaidai. Apie šeimų krizes, vaikų išgyvenimus ir jų auklėjimo būdus kalbame su Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos psichologe Kristina Lekavičiūte.

– Kada ir kaip mobilioji komanda pradeda darbą su šeima? Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria šeimos, iš kurių tenka paimti vaikus?

– Dažniausios vaikų iš nesaugios aplinkos paėmimo priežastys būna psichinės sveikatos problemos, piktnaudžiavimas ar priklausomybė alkoholiui, socialinių bei tėvystės įgūdžių stoka, pasitaiko ir tokių atvejų, kai tėvai atsisako savo vaiko. Tačiau noriu pabrėžti, kad mobiliosios komandos specialistės vaiko iš šeimos neima, ji su šeimos nariais dirba tik po to, kai vaikas jau negyvena nesaugioje aplinkoje.

Kadangi labai svarbu suprasti šeimoje vykstančius procesus ir kaip dirbti su ja, kaip su visuma, mobiliojoje komandoje dirba trys specialistės. Mobiliosios komandos darbo terminas yra 14 kalendorinių dienų, o nuo 2020 m. sausio 1 d. šis terminas prailginimas iki 30 dienų. Mobiliojoje komandoje mano kaip psichologės vaidmuo yra nuvykus į šeimą stabilizuoti krizę, teikti šeimai emocinę/psichologinę pagalbą.

– Kaip šeimos nariai išgyvena krizę?

– Tuo metu, kai vaikas apgyvendinamas saugioje aplinkoje, dažniausiai šeima išgyvena krizę. Krizę išgyvena ne vien atskiri šeimos nariai, bet ir visa šeima kaip visuma, todėl kalbame ne tik apie individualią, bet apie šeimos krizę. Krizė kyla kaip pagrindinė reakcija po to, kai šeimos nariai išgyvena traumuojantį įvykį ir streso įveikos įgūdžiai yra silpni.

Šeimai sudėtingu laikotarpiu mobiliosios komandos specialistės padeda tėvams pamatyti ir suprasti priežastis, dėl kurių vaikai šiuo metu negali augti šeimoje. Konsultuodami šeimas aiškinamės, kas turi įtakos šeimoje atsitikusiai krizei. Kartu su šeima ieškome susidariusių problemų sprendimų būdų, kad vaikai galėtų grįžti ir augti saugioje ne tik fiziškai, bet ir emociškai šeimoje.

– Kaip jaučiasi vaikai, kai šeima būna patekusi į krizinį laikotarpį?

– Vaikai krizinėse situacijose yra ypač pažeidžiami, taip pat jie yra priklausomi nuo suaugusiųjų. Dažnu atveju vaikas išgyvena krizę dėl suaugusiųjų netinkamo elgesio, tačiau taip pat svarbu žinoti, kad paprastai vaikai geriau įveikia krizes, jei šalia yra stabilūs ir ramūs suaugusieji. Tad norint padėti vaikui ir tėvams įveikti krizę svarbu atsižvelgti į jų išplėstinę šeimą, platesnę aplinką, padėti ieškoti pagalbos išteklių artimoje aplinkoje.

– Ką pastebite konsultuodama šeimas?

– Konsultuojant šeimas dažnai pastebiu, kad šeimoje nėra ribų, kartais tėvai per daug nuolaidžiauja savo vaikams, taisyklės šeimoje yra, tačiau dažniau tėvų sukurtos, o ne kartu kuriamos su vaikais. Vaikams šeimoje suteikiama daug atsakomybių, vaikai dalyvauja tėvų barniuose, taip prisiimdami daug suaugusiųjų vaidmens. Dažnai tėvai pamiršta, kad šeima yra pagrindinis modelis, iš kurio formuojasi vaiko elgesys.

– Ką galite patarti tėvams, kurie nesusitvarko su savo vaiku?

– Svarbiausia, reikia aiškintis priežastis, dėl kurių pasikeitė vaiko elgesys, ir tai geriausia daryti pas specialistą-psichologą. Tačiau nuvedus vaiką pas psichologą nereikia tikėtis, kad vaiko elgesys akimirksniu pasikeis. Reikia suprasti, kad visai šeimai reikia lankytis pas specialistą, ir kad norint, jog keistųsi vaiko elgesys, turi keistis ir pačių tėvų elgesys su vaiku. Reikia gebėti priimti savo vaiką besąlygiškai. Tai nereiškia, kad galima jam viską leisti ir toleruoti bet kokį jo elgesį, tačiau kad ir kaip jis pasielgtų, reikėtų tikėti, jog vaikas yra geras, tik jo poelgis tuo metu yra netinkamas. Taip pat svarbu tiesiog mylėti savo vaiką netgi tada, kai jis elgiasi nepriimtinai ir provokuojančiai.

Jeigu vaikas yra labai aktyvus, suteikite jam galimybę išsidūkti, pasportuoti ir pasiausti ten, kur jis niekam netrukdytų ir nieko neužgautų. Jeigu vaikas yra uždaras ir drovus, neverskite jo kalbėtis su pirmais sutiktais žmonėmis, nestumkite jo į kiemą, į būrelius, tegu pats pasirenka veiklą, kuri jam maloni, tegu pabūna atsiskyręs tiek, kiek jam norisi. Jeigu vaikas linkęs fantazuoti, turi lakią vaizduotę, paskatinkite kurti pasakas, istorijas, gal net knygą, jeigu pats nemoka rašyti, užrašykite jūs. Jeigu vaikas labai jautrus, greitai apsiverkia, tai nedrauskite jam verkti, negėdinkite ir nekaltinkite jo dėl ašarų, geriau pasišnekėkite, kas būtent jam taip graudu ir jausminga.

Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas vaikas turi platų ir nepakartojamą savo vidinį pasaulį, todėl geriau bandyti suprasti ir pažinti vaiką, o ne kritikuoti ir drausti viską, kas neatitinka mūsų susikurtų standartų.

Taip pat skaitykite