Gyvenimas

2019.12.20 17:00

Marius Čepulis. Kai gyvūnai šneka

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.12.20 17:00

Jau rytoj (stojus ilgiausiai nakčiai) elnias devyniaragis sidabrinėm kanopom taškydamas purius gruodžio tešlynus, barstydamas žibuoklių žiedus išbėgs saulalės parsinešti ir sugrįš Kalėdų dieną, kai šviesos turėsim net visa minute daugiau. Ir vėl viskas prasidės iš naujo. Iš naujo pulsim sportuoti (lygiai vieną savaitę), iš naujo lauksim pavasario sakurų asmenukių, iš naujo rinksim baravykus ir kitus grybus valdžion bei iš naujo lauksim žiemos, kurios nebus.

Tačiau dar yra Kūčių naktis, kai lygiai 22.00 UTC (vidurnaktį) žmogaus balsu prabils gyvūnai. Jei nuo asilų, avinų, vištų ir kitų kiaulių ūkio personažų šnektų jau ir taip galvos sopa, tada pasiklausykit, ką paporintų kiek kitokie naminiai (ne visai tradiciniai) padarai. Jų yra beveik kiekvienam bute ar name ir tai nėra kačiukai ar šuniukai. Tiesa, dažniausiai tie, kurie girdėjo gyvūnus šnekant, visai netyčia pasimirė. Tad jei nenorit rizikuoti, dabar saugiai pasiėmę arbatos puodelį paskaitykit ir vaikams papasakokit.

Cukrinis žvyninukas:

– O, pagaliau visi atliko savo reikalus ir tą spiginančią šviesą išjungė. Keista, kad dvikojai šeimininkai taip ilgai nemiega: kitą dieną jau būčiau papietavęs, o dabar va reikia saugotis ir siūlėse tarp plytelių slėptis, kai vėl kažkas netikėtai įsiveržia į mano teritoriją. Taip, čia mano teritorija. Jūs čia tik praustis ir tuštintis einat.

Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau dar ir su tokia šviečiančia plytele, su kuria niekad nesiskiriat, pasėdėt ant keraminio pjedestalo įsitaisot, kas man nelabai patinka. Manęs dažniausiai nematot ir net nežinot apie mano egzistavimą. Bet kartais, kai atitraukiat akis nuo tos šviečiančios plytelės, nukreipiat žvilgsnį į grindis ir pastebit mane, visą gražią, sidabru blizgančią, tai klykdami „tarakonas!!!” (patys jūs tarakonai) pradedat lakstyt, priplot bandot arba savo baisias kates užsiundot. Šitų tai nekenčiu – daug mūsiškių jos yra nudaigojusios.

Man patinka čia. Šilta, drėgna pilna maisto – visokių jūsų kūno nuobirų, atplaišų, plaukų, kuriuos mes su erkėmis nešamės ant savo šventinio stalo. Labiausiai mėgstu angliavandenius, todėl ir pavadinot cukriniu žvyninuku it kokį saldainį. O šiaip nieko blogo nedarau, nesikandžioju, atrodau padoriau (manau, kad net esu patrauklus) nei koks tarakonas ar voras (nemėgstu abiejų), ligų nepernešu, nebent, nu, kartais, kai tapetus kleisteriu priklijuojat, tada tuos klijus suvalgau (skanūs nes). Tai gerų švenčių, nu ir būt gerai, kad su savo šviečiančia plytele kitose patalpose sėdėtumėt ir man leistumėt ramiai jūsų pleiskanas virškint.

Voras:

– Liūdna čia pas jus. Labai liūdna. Jokio veiksmo. Vasarą dar bent visokių musių ir uodų priskrenda kompanijos palaikyt, dabar jų tik nusiurbti kūneliai voratinklyje tabaluoja it jūsų eglutės žaisliukai. Tuščia ir nuobodu. Tūnau kampe per dienų dienas, voratinklį menkutį susirezgęs.

Gerai, kad ilgai galiu be maisto išgyventi. Vienintelė pramoga būna, kai jūs (ypač prieš šventes) susiruošiat namų tvarkyt (pagal tai ir žinau, kad šventės artėja). Tada įkišat nosį ir į atokiausius kampus, t.y. ne nosį, o tą ūžiančio, gaudžiančio prietaiso antgalį – siurblį, ir su pasimėgavimu susiurbiat tiek mane, tiek voratinklį, šventai tikėdami, kad atsikratėt aštuonkojės aštuonakės pabaisos.

Man tik poros dienų tereikia atgal grįžt ir vėl ramiai iki kitų metų jūsų namus nuo visokių negandų – tarakonų, avižėlių, šimtakojų, musių, uodų, blakių – gelbėt. Pas kaimynus kiek prastesnė situacija, nes ten siurblį su vandeniu įsitaisė, tai tenka daug geriau slėptis.

Va, matot, kaip yra, aš jums padedu, o jūs manimi atsikratyt bandot. Nė vienas iš mūsų giminės šitame krašte nesam jums pavojingi. Taip, mes nuodingi, bet mūsų žandukai (cheliceros) per menkos, kad jūsų dramblišką odą suimtų ir pradurtų. O jei kokio stambesnio kryžiuočio mergai ir pavyktų įsegti, tai blogiau nei nuo vapsvos įgėlimo nebūtų. Ir žinokit, kad jei jau mes čia gyvenam, tai tikrai ne todėl, kad tas rajonas yra geras ar mokesčiai mažesni.

Jei mes esam, vadinasi čia gyvena ar užklysta visokiausių šešiakojų, aštuonkojų, daugiakojų padarų, kurie jums nemalonūs, o mums skanūs. Tai kitais metais linkiu sugyventi draugiškai, nu arba bent jau ignoruokit mane, o jei per daug įsijausiu ir palubėse tinklų priregziu, tik pasakykit, aš vėl kamputin už spintos įlįsiu.

Ramių ir gražių jums švenčių, bei pakantumo šalia jūsų gyvenantiems tiek keturkojams-aštuonkojams, tiek dvikojams.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.