Gyvenimas

2020.01.03 19:23

Klierikas: žmogus į kunigų seminariją įstoja apimtas įsimylėjimo efekto

Lina Daugirdaitė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2020.01.03 19:23

„Mes kartais galvojame, kad kunigas niekada neliūdi, neturi problemų. Mes norime matyti kunigą kaip vieną iš mūsų, bet tuo pačiu nenorime matyti kunigo silpno. Toks galvojimas truputį bauginantis“, – mintimis dalijasi socialinio projekto „Būti“ herojus, klierikas Mantas Jakštas. Anot jo, kunigų seminarijoje mokosi įvairias specialybes baigę žmonės, o ateina ir tokių, kurie gyvenime būna daug pasiekę.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kaip reagavo tavo artimieji, kai nusprendei stoti į kunigų seminariją?

– Pagalvojau, padarysiu tokį eksperimentą su mama. Prieš kokias tris dienas ją susitikęs paklausiau: „Kaip tu reaguotum, jeigu aš stočiau į kunigų seminariją?“ Ji, per daug nesureikšminusi, sako: „Labai gerai, aš tikrai džiaugčiausi, jeigu tu būsi laimingas.“ Galvojau, reakcija labai normali.

Dar kokias tris dienas palaukiau ir tada atėjau pranešti žinios, kad stoju į kunigų seminariją, oficialiai. Jos reakcija buvo kardinaliai kitokia: man atrodo, ji šluostė indus, jai jie iškrito iš rankų, ji pradėjo verkti. Tuo metu nesupratau, kodėl ji verkia, nesupratau jos užduodamų klausimų, visi jie man atrodė it iš fantastikos lobyno. Bet dabar, kai seminarijoje jau mokausi ketverius metus, suprantu, kad mama tuo metu kur kas geriau suprato iššūkius būnant kunigu, mokantis seminarijoje negu aš tada.

Iš principo žmogus į seminariją įstoja apimtas tam tikro įsimylėjimo efekto. Aplinkiniai mato kur kas daugiau iššūkių ir sunkumų, kurie laukia šitame kelyje, o tavęs tas sužinojimas laukia ateityje. Ir kai jis ateina, iškyla esminis klausimas: ar tu lieki, ar tu vis dėlto išeini. Man šis klausimas kilo gana greitai ir buvo tikrai sudėtinga. Reikėjo apsispręsti, bet, kaip matote, esu čia.

– Ar tavo tikėjime buvo lūžis?

– Mes tikrai neidavome į bažnyčią nei per šventes, nei ne per šventes, nesimelsdavome namie nei prieš maistą, nei po maisto. Apskritai namuose temos apie Dievą per daug nebūdavo.

Įdomus atsitikimas: kai priėmiau Sutvirtinimo sakramentą, vieną dieną ėjau pro bažnyčią ir pajutau tokį keistą ir nepaaiškinamą norą patarnauti šv. mišiose. Niekada prieš tai nebuvau patarnavęs, nepažinojau ir kunigo. Atėjo toks noras ir aš nieko per daug negalvojęs tiesiog pasiprašiau būti mišių patarnautoju.

Mes norime matyti kunigą kaip žmogų, kaip vieną iš mūsų, bet tuo pačiu nenorime matyti kunigo silpno ir tokio, kuriam taip pat reikalinga pagalba. Toks galvojimas truputį bauginantis.

Tėvams buvo lengvas šokas: kas nutiko mūsų vaikui, kad jis taip nori į bažnyčią. Buvo susirūpinimo, bet ilgainiui jie ir patys susipažino su parapijos kunigais, kažkaip natūraliai priėmė šį mano norą. Manau, kad tas nepaaiškinamas noras patarnauti buvo vienas pirmųjų Dievo bandymų pasibelsti į mano širdį.

Jeigu stojimą į seminariją aš kažkaip dar galėčiau bandyti paaiškinti žmogiškai, tai tą netikėtą kvietimą patarnauti einant pro bažnyčią paaiškinti būtų sunku. Aš laikyčiau, kad tai buvo Dievo startinė pozicija, mano kvietimo į kunigystę ar seminariją pradžia.

Kunigų seminarijoje besimokantis Mantas Jakštas apie bauginantį galvojimą: nenorime matyti kunigo, kuriam reikalinga pagalba

– Kas mokosi kunigų seminarijoje?

– Dabartiniais laikais seminarijoje galėtumėte rasti dviejų tipų vyrus: tuos, kurie ateina iškart po mokyklos, ir tuos, kurie ateina baigę studijas. Aš studijų nebaigiau, tai esu toks tarpinis variantas tarp tų, kurie ateina po mokyklos, ir tų, kurie yra baigę studijas.

Mūsų seminarijoje yra žmonių, baigusių pačias įvairiausias specialybes: politikos mokslus, architektūrą, kalbas. Tai labai įvairios specialybės. Netgi [ateina] žmonių, kurie yra pasiekę aukštumų savo karjeroje ir tarsi galėtų atsipalaiduoti, kurtis gerovę pasaulietiniame gyvenime.

– Kaip nebijoti vienatvės?

– Mokydamasis seminarijoje kartais net ieškau galimybės pabūti vienas, nes mes čia 24 valandas per parą būname kartu: bendraujame, dalijamės. Esame apsupti žmonių, dėstytojų, darbuotojų. Bet suprantu, kad galiausiai dienos pabaigoje sugrįšiu vienas į savo namus, neturėsiu kam pasiguosti, su kuo pasidalyti savo sunkumais. Juk šeimoje, kai grįžti, visada yra vyras arba žmona, su kuria gali pasidalyti savo dienos įspūdžiais, iškelti klausimus, į kuriuos pats nerandi atsakymo.

Kunigas būna vienas. Tavo užduotis yra guosti kitus ir galvoti, kaip pačiam būti paguostam. Mes kartais galvojame, kad kunigas niekada neliūdi, jam visada viskas gerai, jis neturi problemų. Mes norime matyti kunigą kaip žmogų, kaip vieną iš mūsų, bet tuo pačiu nenorime matyti kunigo silpno ir tokio, kuriam taip pat reikalinga pagalba. Toks galvojimas truputį bauginantis.

Bet tai ir yra didžioji ir geroji žinia kiekvienam, besiruošiančiam kunigystei ar jau esančiam kunigu: tikroji tiesa yra ta, kad kunigas niekada nebūna vienas. Kunigą visada palaiko tas, kuris jį pašaukia į seminariją.

– Ką daryti, jeigu prarandi tikėjimą Dievu?

– Kai nebekeli klausimų ir dėl nieko nedvejoji, tai, man atrodo, tu nebegalvoji, vegetuoji. Kelti klausimus yra gerai, bet, aš galvoju, santykis su Dievu, kaip ir kiekvienas kitas, net ir žmogiškas santykis, reikalauja vieno dalyko – ištikimybės.

Aš įsivaizduoju, kad gyvenant šeimoje kartais būna dienų, kai tau nesinori matyti savo vyro arba žmonos. Tau norisi ramiai vienam paskaityti knygą, bet tai nereiškia, kad tu nustoji mylėti žmogų. Lygiai toks pat ir santykis su Dievu: negali pavargti nuo santykio su dievu, nes tai tave visaip kaip pripildo. Bet gali pavargti nuo rutinos.

Meilė nėra tai, kad man šitas žmogus labai gražus. Meilė yra tada, kai tu pasakai žmogui „aš tave myliu“ nepaisant to, kad jo kojinės yra išmėtytos, nepaisant to, kad ji žiūri indiškus serialus. Aš pasirenku tave mylėti, pasirenku dėti pastangas į mūsų santykį, nes tu man rūpi.

Aš seminarijoje sau kasdien primenu, kad kiekvienas mano priklaupimas prieš altorių, kiekvienas persižegnojimas per maldą, kiekvienas Biblijos puslapio vertimas neturi būti automatiškas. Nes tai, kas daroma automatiškai, yra blogai.

– Ką manote apie gyvenimą kartu prieš santuoką?

– Man patiko vieno mano buvusio dėstytojo pasakymas apie ženklus, kuriuos mes naudojame. Tai labai stipriai susiję su bandymu gyventi kartu prieš santuoką. Sako: žinote, mūsų pasaulis yra ženklų pasaulis. Mes daug ko nepasakome žodžiais, kur kas daugiau pasakome įvairiais ženklais. Norėdami pasisveikinti, mes paspaudžiame ranką, šiais laikais apsikabiname, norėdami išreikšti dar artimesnį ryšį, pavyzdžiui, tėvus pabučiuojame į skruostą. Kai pora pradeda draugauti, susikimba už rankų ir išeina į viešumą – tai pirmas pareiškimas, kad jie yra kartu. Tada bučinys – tikra meilės išraiška.

Kas nutinka, kai mes visus šiuos ženklus, kurių yra ir daugiau, kaip lytiniai santykiai, žarstome žmonėms, su kuriais nesiruošiame nugyventi viso gyvenimo? Kai sutinkame žmogų, su kuriuo norėtume nugyventi visą gyvenimą ir kuriam tikrai iš širdies gelmių norime pasakyti „aš tave myliu“, nebeturime pakankamai stipraus, išskirtinio įrankio jam pasakyti, kad „aš tave myliu“, nes jau būname tai išbarstę kitiems žmonėms, kurių net vardo neprisimename ryte.

Yra dalykų, kurių gyvenime nepasibandysi. Aš negaliu pasibandyti būti kunigu, nes tiktai tapęs kunigu žinosiu, ką reiškia būti kunigu. Ir nebegalėsiu nebūti kunigu. Lygiai taip pat ir santuokoje: žmonės sužinos, ką reiškia būti vyru ar žmona, tik po santuokos ir jau tarsi nebeturės kelio atgal.

Aš galvoju, kad santuoka yra darbas. Netgi tada, kai tave nervina vyro neplautos kojinės ar kai žmona žiūri indiškus serialus, tai nėra priežastis skirtis. Tai būtų priežastis skirtis, kai tu tik pasibandai, nes jūsų niekas nesieja, joks įsipareigojimas. Šis darbas reikalauja didelių pastangų, o besibandydamas gali tinkamiausio žmogaus praieškoti visą gyvenimą.

Jeigu krikščionis nėra džiaugsmingas tikėdamas, vadinasi, kažkas negerai su jo tikėjimu, nusiteikimu ir požiūriu į tikėjimą.

Kas yra meilė? Meilė nėra tai, kad man šitas žmogus labai gražus, jis labai fainai atrodo ir aš renkuosi jį mylėti dėl visų šitų dalykų. Meilė yra tada, kai tu pasakai žmogui „aš tave myliu“ nepaisant to, kad jo kojinės yra išmėtytos, nepaisant to, kad ji žiūri indiškus serialus. Aš pasirenku tave mylėti, pasirenku dėti pastangas į mūsų santykį, nes tu man rūpi.

– Ar krikščionybė neatrodo pilna kančios?

– Mes turime būti džiaugsmo žmonės. Jeigu krikščionis nėra džiaugsmingas tikėdamas, vadinasi, kažkas negerai su jo tikėjimu, nusiteikimu ir požiūriu į tikėjimą. Dievas nesiunčia kančios dėl kančios. Dievas kančią greičiausiai siunčia kaip ženklą, kad pažadintų, pabudintų iš kažko žmogų, kad jis sugebėtų pakeisti savo gyvenimą. Kartais kančia siunčiama mums per kitus žmones, kad šie taptų mums ženklu.

Kiek daug skaitome istorijų apie tai, kaip kažkas iš artimų žmonių susiduria su iššūkiu, problema, liga, ir kaip tai paliečia, sujungia visą šeimą. Neseniai skaičiau vieną istoriją, kaip mergina, labai keista taip sakyti, bet džiaugėsi, kad susirgo vėžiu. Ji gyveno Anglijoje, tėvai gyveno Lietuvoje, jie taip retai matydavosi, ir kai ji susirgo vėžiu, visa šeima susivienijo, pradėjo kartu leisti daug laiko, važiavo į filmus, buvo kartu ligoninėje, šventė šventes. Net ir liga, kančia gali suvienyti, padaryti tiek gražių dalykų.

Krikščionis yra džiaugsmo žmogus, jis turėtų džiūgauti, o ne būti surūgusiu veidu ir slėptis po lapais. Kančia savaime ne visada yra blogai, labai priklauso nuo požiūrio, kaip į ją žiūrėsi.

– Koks kunigo tikslas?

– Aš sakyčiau, kad kunigo tikslas yra visiems tapti viskuo. Ir tai labai didelis iššūkis jaunam vyrui – tam tikra prasme atsisakyti savęs, kad visiems taptum viskuo.

– Ar gali apsigalvoti?

– Seminarijoje mes mokomės septynerius metus su parengiamuoju kursu. Visą tą laiką gali priimti sprendimą palikti seminariją, durys nėra užrakintos, tavęs niekas nelaiko. Bet priėmus diakono ir kunigo šventimus palikti šitos tarnystės beveik neįmanoma. Kunigas yra pažymimas neišdildoma kunigystės žyme: tu gali nebeiti pareigų, bet vis tiek būsi kunigas, nes Kunigystės sakramentas perkeičia žmogų.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite

Kunigų seminarijoje besimokantis Mantas Jakštas apie bauginantį galvojimą: nenorime matyti kunigo, kuriam reikalinga pagalba