Gyvenimas

2019.12.26 07:00

Kunigas Arūnas Peškaitis apie po švenčių apimančią nykumą: gyvenkime be maskarado ir nustokime laukti

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.12.26 07:00

Kaip teigia Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras, kunigas OFM Arūnas Peškaitis, tik nustoję gyventi laukimu išvengsime po žiemos švenčių aplankančios nykumos ir beprasmybės jausmo. Kitais metais pasižadėjusiems imtis naujų ar atsisakyti senų įpročių dvasininkas pataria nedelsti ir linki, kad kasdienybė netaptų maskaradu.

– Pasibaigus šventėms, ne vieną aplanko nykuma. Užgęsta kalėdinės švieselės, rodos, nebėra ko laukti, o per gruodį pasiutusiu greičiu lakdinęs ekspresas tarsi sustoja. Bet juk kaip tik Kalėdos ir simbolizuoja naują pradžią, gyvybės atėjimą į pasaulį?

– Vieną po švenčių nykuma aplanko, kitą – nebūtinai. Pažįstu ne vieną, kuris po švenčių atsipučia ir apsidžiaugia, kad pagaliau galės pailsėti. Taip pat žinau žmonių, kuriuos nykuma aplanko per pačias šventes. Man teko nemažai dirbti su kaliniais, vienišais žmonėmis. Jiems sunkiausia ištverti patį šventinį triukšmą, o ne metą po Kalėdų.

Kai yra labai daug „reikia“ ir labai mažai „noriu“, žmogus pavargsta.

Kita vertus, šventės turi pakilumo momentą, tad po jų stojus ramybei kai kuriuos išties gali apimti nykumas. Vis dėlto tikriausiai taip nutinka tada, kai šventes švenčiame ne sau, o mėginame atitikti kažkokį, kaip dabar madinga sakyti, formatą: pripirkti visiems dovanų, net nesvarbu, kokių, svarbu nė vieno nepamiršti, suruošti krūvą vakarienių, apsilankyti prie eglutės, nepraleisti renginių ir mugių. Kai yra labai daug „reikia“ ir labai mažai „noriu“, žmogus pavargsta. Nors jį tas šventinis šurmulys veža į priekį, po švenčių jam gali pasidaryti nyku.

– Yra būdų, kaip nepasiduoti masinei švenčių karštinei ir išvengti po jų aplankančio nuovargio ar ilgesio?

– Žvelgiant iš tikėjimo perspektyvos, šv. Kalėdos yra Dievo atėjimo į žemę šventė. Jei Dievas mus taip pamilo, kad net atėjo į šį pasaulį, o galiausiai mus atpirko ir per prisikėlimą dovanojo mums amžiną gyvenimą, vadinasi, ši didi šventė turėtų mus lydėti visada, ne tik per Kalėdas.

Jei nuolat kažko lauksime, nutiks taip, kad per metus iš tiesų gyvensime vos kelias dienas – per šventes ir atostogas.

Šventė visada šalia bus tada, kai bus švenčiama jaučiant progos ypatingumą. Priėmus didžiausią dovaną – Dievo gimimą – reikėtų išmokti dovanoti ir patiems. Ne todėl, kad turime tokią tradiciją ar atitinkamą skaičių žmonių, kuriuos reikia apdovanoti, bet todėl, kad galvojame apie tą žmogų, skiriame jam maldą ir, galbūt, dovanėlę, kuria jis apsidžiaugs.

Kai dovanosime nepasiduodami masiškumui, kuris šiandien labai vilioja ir traukia, šventės taps asmeniškos. O kai bus asmeniškai svarbios man ir mano artimiesiems, šventės nenuvargins, po jų neatsiras nykuma. Priešingai, aplankys ilgai tveriantis džiaugsmas.

– Sakote, kad šventė – ne tik gruodžio 25-oji ir 26-oji, bet kiekviena diena?

– Dažna žmogiška bėda – visada ko nors laukti. Kalėdų, Naujųjų metų, Velykų, atostogų... Nuolat laukiame ir planuojame, tačiau pamirštame gyventi čia ir dabar. Kiekviena diena turi paruošusi dovanų, o jei gyvename vien laukimu, mes tas dovanas išbarstome.

Kaip sako Jėzus Kristus, kiekvienai dienai pakanka josios vargo, užtenka ir džiaugsmo. Todėl pasidžiaukime šia diena, išvarkime jos vargą. Kad ir kaip kartais sunku, supraskime, kad tai duota kažkokiam tikslui, augimui, didesniam tikėjimui, vilčiai, meilei.

Tie, kurie neišmoksta šventės turėti savyje, labai kenčia.

Jei nuolat ko nors lauksime, nutiks taip, kad per metus iš tiesų gyvensime vos kelias dienas – per šventes ir atostogas. Pasistenkime, kad gyvenimas netaptų nuolatiniu laukimu, ir mokykimės būti, gyventi atvira širdimi ir atviromis akimis.

Kartais eini ir pamatai kažką, ko, rodos, niekada nematei, – medį, neregėtą architektūrinę detalę. Tada tave ištinka nuostaba, kuri priverčia sustoti. Atrodo, tiek metų ėjai pro tą pačią vietą, o niekada nepastebėjai.

– Ilgai trunkančios tolimos laimės paieškos yra nereikalingos, nes šis jausmas visai čia pat?

– Laimė slypi paprastuose dalykuose, tačiau jie vis labiau tampa nepaprasti. Nemažai metų dirbau su kaliniais ir pažįstu tokių, kurie po 10, 15 metų išėjo į laisvę. Jie stebisi ir klausia, kas nutiko su žmonėmis, kad šie nebesikalba, o sėdi ir žiūri į telefonus. Patys nebepastebime, kaip gatvėse vaikštome sulindę į telefoną ir pro akis praleidžiame daugybę medžių, veidų – dalykų, kurie išlieka viduje. Nepajaučiame, kad tempas vis spartėja, o daugybė dalykų lieka taip ir nepamatyti. Puikiai prisimenu laikus, kai dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Ir nieko, gyvenome.

Kiekvienas geras darbas pirmiausia yra nukreiptas į kitą, o padarę gera kitam, neišvengiamai kažką gero pasiimame ir sau.

Gyvenimas mums dovanoja tiek susitikimų su žmonėmis, o mes jų neįvertiname ir nuvertiname, nes mums trūksta laiko. O juk kokia malonė susitikti, pabendrauti, pabūti kartu, išgirsti, pakalbėti. Kaip nuostabu yra tiesiog vaikščioti... Dažnai šiuos svarbius dalykus pamirštame.

– Vis užsimenate apie darbą su kaliniais. Kaip Kalėdos atrodo įkalinimo įstaigoje?

– Liūdnai. Per šventes kalinius aplanko didžiausias liūdesys. Prieš šventes juos lanko savanoriai, „Carito“ žmonės, kunigai, kalėjime laikomos mišios. Per pačias šventes kalėjimas ištuštėja, jame budi tik už tvarką atsakingi pareigūnai. Švenčių dienomis ten nebūna psichologo, nėra kunigo, tad kaliniams lieka tik tuščias laikas. Jiems net nelieka darbo, kurį dirba įprastomis dienomis.

Tokiomis akimirkomis vienišas žmogus pasijaučia tarsi atskirtas nuo visų, kurie švenčia. Lengviau tiems, kurie išmoksta gyventi tikėjimu ir viltimi. Tie, kurie neišmoksta šventės turėti savyje, labai kenčia.

– Kartais atrodo, kad būtent prieš šventes žmonės tampa geresni, noriai aukoja, padeda kitiems, įsitraukia į įvairias gerumo akcijas. Ar taip bandoma išpirkti per metus susikaupusias nuodėmes, o gal siekiama surasti vidinę ramybę, būdą pasijusti geriau?

– Gerumo akcijų nenuvertinčiau, nes geriau jose dalyvauti prieš Kalėdas, nei pamiršti ir nedalyvauti iš viso. Žinoma, žmogus yra pašauktas būti šalia Dievo ir dalytis kiekvieną dieną, tačiau Kalėdos šia prasme yra ypatingas metas, turintis gilią religinę prasmę. Šią dieną Dievas padovanojo save žmonėms, gal todėl Kalėdos dalijimuisi įkvepia net ir tuos, kurie yra nutolę nuo Bažnyčios.

Jei pasiryžai su kažkuo kovoti, kam atidėti? Kovok nuo rytojaus, o dar geriau – nuo šiandien.

Mano galva, net jei žmogus tik kartą per metus padaro ką nors tikrai gero, puiku. Jei gerą darbą žmogus pamiršta padaryti kitomis dienomis ir būtent šventės jam primena, kad reikia dalytis, tai daug geriau nei nedaryti išvis nieko.

Na, o kaip žmogus priims savo gerą darbą, priklausys nuo jo paties. Ar buhalteriškai pasižymės pliusiuką ir galvos, kad užsitarnavo amžinąjį gyvenimą, ar nuoširdžiai pagalvos apie savo poelgį, žmogų, kuriam padėjo. Visgi kiekvienas geras darbas pirmiausia yra nukreiptas į kitą, o padarę gera kitam, neišvengiamai kažką gero pasiimame ir sau.

– Naujametinė naktis dažnam simbolizuoja naują pradžią, o vidurnaktį išmušęs laikrodis tarsi tampa naujo etapo pradžia, baltu lapu. Besibaigiant metams, žmonės dažnai keliasi naujus siekius. Kodėl jų sąraše nugula ne vienas tikslas, kuris taip ir lieka nepasiektas?

– Data žmogui reikalinga tam, kad turėtų atspirties tašką. Tam tikra diena tarsi įpareigoja, žmogus pasižada nuo jos pradėti laikytis sau ar kitam duoto pasižadėjimo, tačiau jam kartais nepavyksta, nes tą datą žmogus nukelia.

Tegul kiekviena Naujųjų metų diena būna išgyventa autentiškai, be veidmainystės ir maskarado.

Nuo sausio 1-osios žmogus pasižada, pavyzdžiui, nerūkyti. Priėmęs sprendimą, jis kaupiasi, iki tos dienos kaip reikiant traukia dūmą, ir staiga išaušta Naujųjų metų rytas. Sausio 1-ąją galbūt jis praleis nerūkęs, 2-ąją – taip pat, o vėliau numos ranka ir tikslo pasižadės laikytis nuo Velykų arba kitų Naujųjų metų.

Viena vertus, nusimatyti konkrečią datą yra gerai, tačiau susieti ją su masine švente ne visada sėkminga. Jei pasiryžai su kažkuo kovoti, kam atidėti? Kovok nuo rytojaus, o dar geriau – nuo šiandien. Galbūt nepavyks mesti rūkyti iš karto, bet juk šiandien pat galima surūkyti viena cigarete mažiau. Jei kažkam apsisprendei, atidėliojimas, datos susiejimas su masine švente dažnai nėra efektyvus ir vaisingas būdas pasiekti išsikeltų tikslų.

Naujieji metai siejami su stebuklu, kažko naujo laukimu. Todėl ir palinkėčiau, kad kiekviena tų metų diena būtų savaip stebuklinga, kad džiaugsmingos dienos suteiktų ne paviršutinišką, o giluminį džiaugsmą, o sunkios dienos ko nors mus išmokytų. Tegu kiekviena Naujųjų metų diena būna išgyventa autentiškai, be veidmainystės ir maskarado. Kiekvieną dieną priimkime kaip unikalią dovaną – su jos džiaugsmais ir vargais.

Taip pat skaitykite