Gyvenimas

2020.01.02 05:30

Drąsos paradoksai: kodėl išsisakyti baisu, bet šokti su parašiutu – ne

Būna, kad žmonės nebijo kopti į aukščiausius kalnus ar nardyti su rykliais, bet jiems nedrąsu reikšti savo nuomonę ar paprieštarauti antrai pusei, tėvams ar draugams. Kuo fizinė drąsa skiriasi nuo psichologinės, ko žmonės bijo labiausiai ir kaip baimes įveikti, portalui LRT.lt pasakoja psichologė, psichoterapeutė Ieva Vasionytė.

– Kaip nutinka, kad žmogus nebijo šokti parašiutu, bet bijo paprieštarauti tėvams, antrai pusei, kolegai?

– Pagalvokim. Tik gimęs kūdikis bijo dviejų dalykų: nukristi ir garsių garsų. Visos kitos baimės yra išmokstamos. Ne visi žmonės bijo paprieštarauti tėvams ar antrajai pusei. Paprastai tie, kuriems tokios situacijos kelia stresą, vaikystėje išmoko, kad prieštaravimas, savo poreikių išsakymas baigiasi blogai.

Pavyzdžiui, vaikas, ant kurio būdavo šaukiama visada, kai tik jis nesutikdavo su tėvais, užaugęs ir toliau bijos paprieštarauti, nes bus išmokęs, kad tai sukelia nemalonias pasekmes. Pakeltas balsas aktyvuoja įgimtą garsaus triukšmo baimę tam, kad žinotume, jog prieštarauti yra blogai ir pavojinga. Tėvai tada nesišneka, atima privilegijas. O jeigu naudoja fizinį smurtą, tai vaikas ilgainiui apskritai gali pamiršti, ko iš tiesų pats nori, ir tapti tuo žmogumi, kuriam viskas tinka arba nuolatos klausinėjančiu: „O kaip tu norėtum?“

Antras svarbus veiksnys – žmogaus įgimtas instinktas žūtbūt išlikti grupės dalimi. Pačioje žmonijos pradžioje būdavo pavojinga likti vienam, nes taip išgyvenimo tikimybė sumažėdavo keleriopai: padidėdavo rizika būti užpultam, būdavo sunkiau susirasti maisto ir pasistatyti būstą.

Priklausymas grupei užtikrindavo, kad mus apgins, paglobos, kai susirgsime, ir padės susimedžioti bizoną ar suręsti stogą virš galvos. Net ir praėjus šimtams tūkstančių metų, šie instinktai išlieka. Tad jeigu kaskart, paprieštaravę, supykę ar parodę kitokias emocijas, iš tėvų sulaukdavome atstūmimo, tikėtina, ir suaugę vengsime situacijų, kuriose galime sulaukti artimų žmonių atstūmimo, siekdami nelikti vienumoje tam, kad išliktume.

Taip, kaip baimių išmokstame, lygiai taip pat galime išmokti ir nebijoti.

Pasirodo, netgi vienišumo jausmas, pasak mokslininkų Johno T. Cacioppo ir Williamo Patricko, yra visiškai sveika ir žmogui be galo reikalinga emocija. Ji signalizuoja mums, kad socialiniai ryšiai silpsta, kyla grėsmė likti vienam, todėl kūnas sukelia diskomfortą – vienišumo jausmą, kuris skatina mus paskambinti draugui.

Jeigu pasvarstytume, kodėl kai kurie žmonės nebijo fizinių iššūkių, tokių kaip šokimo parašiutu ar plaukiojimo su rykliais, greičiausiai prieitume prie išvados, kad jie neturėjo patirties, jog tai pavojinga. Jie gal ir girdėjo, kad žmonės tai darydami žūsta, bet jeigu savo akimis matė ar turėjo artimųjų, kurie tai daro ir lieka gyvi, jų „smegenų registre“ bus daugiau atvejų, kai tai buvo saugu, nei tokių, kai tai buvo nesaugu.

Be to, patirtis, matyta gyvai, visada yra stipresnė nei 10 straipsnių apie nelaimingus mums nepažįstamų žmonių atsitikimus. O jei pirmoji patirtis buvo traumuojanti, gali išsivystyti baimė, būtent taip dažniausiai žmonės pradeda bijoti adatų, šunų ar kalbėti prieš auditoriją.

– Ko žmonės bijo labiausiai?

– Yra skirtingų baimių klasifikacijų. Remiantis Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, be socialinio nerimo, į kurį įeina ir viešojo kalbėjimo baimė, ir baimės likti vienam situacijoje, iš kurios sunku pabėgti (agorafobijos), kurios dėl savo kompleksiškumo turi atskiras diagnozes, žmonės labiausiai bijo vorų, gyvačių, aukščio, mikrobų, skristi lėktuvu, šunų, griaustinio ir injekcijų.

Australijoje daryta apklausa apie tūkstantmečio kartos (Y kartos) žmonių baimes parodė, kad labiausiai jie bijo prarasti artimą žmogų, suklysti, likti vieni, tapti fiziškai neįgalūs, nuvilti kitus. Tai kiek kitokio tipo baimės, beveik visos susijusios su santykiais, kuriuos palaikyti, kaip jau kalbėjome, yra gyvybiškai svarbu.

Kaip ir visos emocijos, baimė turi savo paskirtį – įspėti mus apie tykantį pavojų arba grėsmę, kad galėtume nuo to apsisaugoti: pabėgti, kautis arba pasiruošti.

Viešojo kalbėjimo baimė taip pat susijusi su grėsme likti atskirtam nuo bendruomenės: mes atsistojame prieš grupę žmonių, kuri mus arba palaikys, arba pasmerks. Ir jeigu nežinome, kaip šie žmonės nusiteikę mūsų atžvilgiu, kyla nerimas ir nesaugumas, kad galime būti atstumti.

– Ką reiškia būti drąsiu žmogumi?

– Ieškant drąsiausių žmonių sąrašo „Google“ paieškos sistemoje, dažniausiai minimi neįtikėtinomis sąlygomis išgyvenę žmonės. Pavyzdžiui, Hugh Glassas, išgyvenęs lokio užpuolimą, apleistas draugų, kurie netikėjo, kad jis išgyvens, ir nuėjęs 320 km iki artimiausios civilizacijos.

Kita kategorija – herojiškais žygdarbiais pasižymėję žmonės, tokie kaip plaukikas ir olimpinis čempionas Šavaršas Karapetianas, kuris išgelbėjo 20 nuo užtvankos sienos nukritusio troleibuso keleivių ir dėl patirtų traumų gelbėjant turėjo atsisakyti sportininko karjeros.

Dauguma mūsų greičiausiai neturėsime galimybės išbandyti savo drąsos tokiomis sąlygomis, tačiau būti drąsūs galime kiekvieną dieną. Dažnai žmonės įsivaizduoja drąsą kaip baimių neturėjimą, tačiau tai labai klaidingas įsitikinimas. Kaip sakau savo klientams, būti drąsiam nereiškia nebijoti. Būti drąsiam yra daryti tai, ko nori, bet bijai. Kaip dalijosi Nelsonas Mandela: „Išmokau, kad drąsa yra ne baimių neturėjimas, o jų įveikimas.“

– Kokia yra drąsos kaina?

– Apdovanojimas už drąsą ateina tik atlikus darbą, kuris kelia baimę. Tačiau pats procesas yra tai, dėl ko mes, žmonės, dažniausiai atsisakome veikti. Daryti drąsius dalykus yra baisu, nemalonu ir pavojinga. Pavojinga mūsų trapiai savivertei, socialiniam statusui, kartais – gyvybei.

Dar vienas klaidingas įsitikinimas – pripažinsiu, nesvetimas ir man – turi jaustis drąsiai, kad darytum drąsų dalyką. Pavyzdžiui, turi nebijoti kurti verslą, pasitikėti savimi, tik tada galėsi nerti į verslo bangas. Tačiau tai tas pats, kas galvoti, kad pradėti plaukti galėsi tik tada, kai jau mokėsi plaukti. Fiziškai tiesiog neįmanoma. Taigi, drąsos kaina – susitaikyti, kad procesas ne visada bus malonus, kels diskomfortą, bus baisu ir visada bus tikimybė, kartais net labai didelė, suklysti. Nes neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.

– Ar visas baimes reikia nugalėti?

– Kaip ir visos emocijos, baimė turi savo paskirtį – įspėti mus apie tykantį pavojų arba grėsmę, kad galėtume nuo to apsisaugoti: pabėgti, kautis arba pasiruošti. Ir kartais tikrai geriausias sprendimas yra bėgti. Jeigu tamsiame skersgatvyje jūsų link sparčiai juda grėsmingi vyrukai, saugiausia bus slėptis saugioje laiptinėje, užuot vaidinus drąsuolį (-ę).

Kartais baimė mums gali išgelbėti gyvybę.

Prieš kelerius metus teko lipti į kalno viršūnę, tai buvo pirmas rimtas kopimas į beveik 3 km aukštį. Tada su draugais viršūnę šturmavome per audrą, nes nepabijojome papėdėje prasidėjusio nedidelio lietaus. Laimei, visi likome gyvi, bet dabar pagalvojus, kad žaibai galėjo mus nutrenkti, vėjas nublokšti, nugara nubėga šiurpas. Kai nusileidome ir papasakojome savo nuotykius patyrusiems alpinistams, jie mus išvadino kvailiais ir kitokių piktų, susirūpinusių žodžių negailėjo.

Kartais baimė mums gali išgelbėti gyvybę. Svarbu būti kritiškam sau ir paklausti, kiek baimė, kuri mums kyla, yra pagrįsta. Kas blogiausio gali atsitikti? Kiek tas scenarijus realus? Kaip vertintojus galime pasitelkti ir draugus.

– Kaip išdrįsti daryti drąsius dalykus?

– Gera žinia, kad taip, kaip baimių išmokstame, lygiai taip pat galime išmokti ir nebijoti. Jeigu susikursime sąlygas patirti kitokį atsaką į tai, ko bijome, nei esame įpratę, baimė ims mažėti. Pavyzdžiui, surizikavę išsakyti savo poreikius artimam draugui ir gavę patirtį, kad galite būti išklausyti ir priimti, ilgainiui galėsite vis drąsiau reikšti savo poreikius.

Jeigu bijote aukščio, pradėkite nuo ėjimo į akistatą su mažais aukščiais, po truputį išbūdami su baimę keliančiu objektu ir patyrę, kad nieko blogo neįvyko, galite savo baimes sumažinti ar visai jų atsikratyti.

Taip pat leiskite sau bijoti ir daryti. Prisileiskite mintį, kad galite suklysti, ir tai nebus katastrofa, o neišvengiama mokymosi dalis. Nebūtina laukti, kol baimė išnyks. Galima bijoti ir vis tiek daryti, jei tik šios baimės įveikimas mus ves link mums svarbaus tikslo.

Jei vienam neišeina, visada būkite drąsus paprašyti pagalbos – artimųjų, draugų ar specialistų. Ir dar, prisiminkite, kad baimė skatina mus ruoštis, planuoti ir pasirengti galimiems scenarijams. Tad šiuo signalu galime pasinaudoti ir iš tikrųjų pasiruošti, nusiteikti laukiančiam iššūkiui. Nebent jau tris mėnesius ruošiatės ir planuojate vizitą pas dantistą dėl skaudančio danties. Tokiu atveju siūlyčiau pasiimti baimę į parankę ir nueiti su ja kartu.