Gyvenimas

2020.01.05 09:33

Austėja Landsbergienė apie tai, kada rūpinimasis vaiku yra pagalba, o kada – meškos paslauga

Živilė Kropaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.01.05 09:33

„Daugybė nuostabių tėvų galėtų tiesiog mėgautis tėvyste, nes vaikai yra protingi, kūrybingi ir per daug nesikišant į jų augimą užauga puikūs“, – LRT RADIJUI sako socialinių mokslų daktarė, edukologė Austėja Landsbergienė. Jos aiškinimu, savo atžaloms reikėtų suteikti daugiau savarankiškumo.

– Neseniai parašėte knygą „Pradinukų abėcėlė“, kurią iš pradžių norėjote pavadinti „Pradinukų biblija“. Kodėl susikuklinote iki abėcėlės?

– Turbūt kažkiek reikia to kuklumo. Kadangi abėcėlė yra nuo „a“ iki „z“, nuo „alfa“ iki „omega“, knyga parašyta apklausus apie tūkstantį tėvų. Klausėme, ką jiems skauda, kas rūpi, į kokius klausimus ieško atsakymų. Nebuvo taip, kad aš atsisėdau ir sugalvojau, ką tėvai turėtų žinoti. Labai norėjau, kad knyga nebūtų aprašyta didaktišku tonu. Aš turiu keturis vaikus ir dvidešimt metų patirtį dirbant su vaikais, todėl aš turiu šiek tiek daugiau žinių ir gebėjimų, kad tuo pasidalinčiau.

– Pasidalintumėte ir drauge nuramintumėte tuos, kurie jaučia įtampą būdami tėvai?

– Taip. Šiandien tėvai jaučiasi labai nepakankami, esą neskiria pakankamai dėmesio, neužrašo vaiko į reikiamą kiekį būrelių, neskaito ir neleidžia kartu laiko. Daugybė nuostabių tėvų galėtų tiesiog mėgautis tėvyste, nes vaikai yra protingi, kūrybingi ir per daug nesikišant į jų augimą užauga puikūs.

– Ar kada nors atsakėte sau į klausimą, kodėl tos įtampos yra tiek daug? Atrodo, kad tėvystė tapo sritimi, kurioje reikia kitiems teisintis.

– Aš manau, kad per pastarąjį dešimtmetį įtampa atsirado visose srityse. Pavyzdžiui, kai nuolat atsiranda teisiančiųjų ir aiškinančiųjų, ko mes neturėtume valgyti, kur mes turėtume važiuoti atostogauti, kur turėtume leisti savo vaiką, kur jis turėtų studijuoti ir pan.

Aš manau, kad viena to priežasčių – socialiniai tinklai, kur kiekvienas tapo ekspertas. Jeigu anksčiau iškildavo klausimas dėl sveikatos, eidavome pas gydytoją. Jeigu turėdavome klausimą apie vaiko ugdymą, kreipdavomės į mokytoją.

Žinoma, pasikalbėdavome ir su močiute, ir su kaimyne, bet puikiai suprasdavome, kad viena yra draugų ir artimųjų nuomonė, kita – ekspertų žinios. Mano manymu, dabar išsitrynė riba tarp nuomonės ir žinių. Kartais žmonės socialiniuose tinkluose parašo savo nuomonę it tai būtų faktas, o jei paklausi, ar jis gali įrodyti šį savo teiginį, neretai dar ir sulauki puolimo.

Daugybė nuostabių tėvų galėtų tiesiog mėgautis tėvyste

– Galbūt tai lemia ne tik socialiniai tinklai, bet ir informacijos perteklius?

– Aš manau, kad mes esame užsidarę vadinamuosiuose burbuluose, kur ieškome pritariančiųjų mūsų nuomonei. Mes esame socialūs sutvėrimai ir mums sunku, jei mums nepritaria, jei mus priverčia mąstyti, išeiti iš komforto zonos, užduoti sau gilius ir rimtus klausimus. Mes daug geriau jaučiamės, jei visi aplinkui žiūri tuos pačius filmus ir valgo tą patį maistą. Dėl to mes vis labiau užsidarome savo burbuluose ir mums kyla pyktis, kai kiti mąsto.

Tyrimai su vaikais rodo, kad nuo 2016-ųjų tai siejama su tokių radikalių politinių jėgų atsiradimu. Netgi pradinėse klasėse padaugėjo patyčių. Yra žmonių, sakančių, kad tame nėra koreliacijos, bet mokslininkai ėjo į klases ir klausėsi, kaip vaikai kalba tai, ką girdi per televiziją ir savo aplinkoje.

Kai kurių citatų formuluotės, pavyzdžiui, žeminančios kito tikėjimo ar išvaizdos vaiką buvo beveik tiksliai tai, ką jie girdėdavo viešojoje erdvėje. Tada neliko abejonių, kad tai vis dėlto yra susiję. Juolab, kad žmonės gali pasislėpti po anoniminiais komentarais. Galiausiai tavo įrašu feisbuke gali pasidalinti šimtai žmonių ir pan. Anksčiau tu paburbėdavai sau ir viskas.

– Knygoje rašote, kad vaikai, dėl kurių viskas daroma, tarsi yra mažiau laimingi. Jeigu tu duodi ir erdvės sau, o ne tik lakstai apie vaiką, tada šeima yra tvaresnė?

– Taip, ir didesnė darna. Gimus vaikui neretai įsivaizduojama, kad visas gyvenimas turi apvirsti aukštyn kojomis. Jis ir apvirsta – suvokiama, kad meilė nėra dozuojama, jos yra be galo daug ir staiga tavo pasaulis ima suktis ne tik apie tave.

Dažnai galvojama, kad dėmesys lygu atidai. Mes turime vaikui duoti tiek atidos, kiek jam jos reikia. Jei jis verkia, priglausti, jei jam skauda širdį, paguosti, jei užduoti sunkūs namų darbai, prisėsti šalia. Dėmesys yra tada, kai mes neleidžiame vaikui nukristi, jeigu jam yra užduoti sunkūs namų darbų, mokytojai rašome piktą laišką, arba padarome juos už vaiką. Tokio dėmesio nereikia. Tai yra superdėmesys, kuris tiek vaikui, tiek mums atneša daugiau įtampos ir nerimo.

Labai daug tėvų sako, kad „mano dukra – mano geriausia draugė“, o aš atsakau, kad mano geriausiai draugei keturiasdešimt. Aš nenoriu geriausios draugės, kuriai 11 metų. Draugai yra žmonės, su kuriais diskutuoji apie perskaitytas knygas ir aplankytas vietas, o vaikai yra vaikai. Tai yra visai kitas santykis: jis draugiškas, bet tai – kur kas daugiau.

Gimus vaikui neretai įsivaizduojama, kad visas gyvenimas turi apvirsti aukštyn kojomis

– Knygoje pateikiate pavyzdį, kai vaikas, žaisdamas futbolą, neįmuša įvarčio, į aikštelę išbėga jo tėvas ir iškelia dramą, esą visi susimokė, kad jo vaikui nepavyktų. Kokios tai tėvystės pavyzdys?

– Yra du pagrindiniai pavadinimai tokiems tėvams apibūdinti: tėvai-sraigtasparniai ir tėvai-sniego valytuvai. Net nežinau, kas geriau. Tėvai-sraigtasparniai visada skrenda virš vaiko ir, pamatę balą ar akmenuką, vaiką kilsteli. Vaikas mato, kad jo kelyje yra problemos, bet tuo pačiu suvokia, kad jį tuoj pakels ir viską sutvarkys. Šiuo atveju pastarasis bent jau suvokia, kad gyvenime egzistuoja problemos, bet nesupranta, kad jis turi pats jas spręsti. Vaikas visada laukia, kad tai už jį padarytų tėvai. Vėliau tikėsis, kad jo problemas spręstų mokytojai, tada darbdavys, vėliau sutuoktinis, o galiausiai valdžia.

–Kaip šiuo atveju rasti balansą? Pakelti vaiką prieš kas antrą akmenuką?

– Nekelti. Kai vaikas užkliūva, nukrenta ir nusibalnoja nosį, reikia jį priglausti, o kai perlipa – duoti penkis. Jeigu jis susilaužo koją, lankome ligoninėje, verdame jo mėgstamą maistą ir skaitome jam knygas. Kitą kartą pamatęs akmenį jis žinos, kaip per jį lipti. Čia yra metafora viskam: nepadarytiems namų darbams, namie paliktiems sportiniams batams ir pan. Jei vaikas juos palieka, o tėtis atveža į mokyklą, tai ko vaikas išmoks? Jokiu būdu nesakau, kad niekada nevežkite. Pavyzdžiui, vaikas padarė fantastinį projektą, ruošėsi dvi savaites, vakarais dirbo ir iš jaudulio ryte jį pamiršo. Tokiu atveju, žinoma, nulėkite ir paimkite. Bet reikia suprasti, kada tai yra pagalba vaikui, o kada meškos paslauga. Tai turime suprasti mes, suaugę, o ne mažas vaikas.

Išsamiau – laidos „10–12“ įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Taip pat skaitykite