Televizijos laidų vedėja ir prodiuserė Edita Mildažytė silkes išdarinėja jau nuo penkerių ir sako su žuvimis susipažinusi tėčio žvejo dėka. Prieš pokylį vienu kartu jai yra tekę išdoroti net 100 silkių, o šias žuvis ji moka ne tik išdarinėti, bet ir gardžiai paruošti. Marinuotoms E. Mildažytės silkėms neatsispiria ir profesorius Alfredas Bumblauskas.
E. Mildažytė sako, jog Kūčių stalo karaliene laikomą silkę galėtų valgyti kone kasdien, o rankomis išdoroti šią žuvį moka jau nuo penkerių. „Mano tėtis buvo žvejys, tad mokėjau išdarinėti žuvį. Tiesa, tam reikia gerų įrankių, žuvį reikia mokėti filiuoti. Pavyzdžiui, ganėtinai sudėtinga farširavimui nulupti karpį ar lydeką. O štai silkei paruošti, galima sakyti, pakanka vien rankų. Kažkaip vaikystėje sugalvojau, kad, turbūt, rankomis silkę išdarinėti man bus patogiau, todėl taip darau iki šiol“, – portalui LRT.lt pasakoja E. Mildažytė.
Dar vaikystėje vienas mėgstamiausių jos patiekalų buvo marinuotos silkės. „Močiutė dažnai gamindavo marinuotas silkes, man jos labai patikdavo. Bet žinote, ką mėgau labiausiai? Išgerti actą“, – juokiasi E. Mildažytė, marinuotas silkes labiausiai mėgstanti ir dabar.
Didelis E. Mildažytės marinuotų silkių gerbėjas yra ir istorikas, profesorius A. Bumblauskas. „Jis yra mirtinas mano silkių gerbėjas ir nuolat man kartoja, kad Naujiesiems metams nieko jam neruoščiau, tik padaryčiau tris litrus marinuotų silkių“, – juokiasi E. Mildažytė.
Ant jos šeimos Kūčių stalo dažniausiai patiekiamos trijų rūšių silkės – su džiovintais grybais, marinuotos ir „Metropolis“. „Mano tėvai ir aš pati labai mėgstame silkes su grybais. Kai kuriems vaikams skaniausios silkės „Metropolis“ su graikiniais riešutais, razinomis, kepintais svogūnais ir keliais šaukštais majonezo. Kitiems vaikams ir man pačiai labai patinka marinuotos silkės, todėl visuomet gaminu ir jas“, – apie šventinio stalo patiekalus pasakoja E. Mildažytė.
Tradiciškai prie Kūčių stalo gausi E. Mildažytės šeima sėda jos mamos namuose, tačiau vakariene rūpinasi kartu. „Šiemet visas silkes gaminsiu aš, nusinešiu jas pas mamą. Tačiau Kalėdas švęsime pas mane. Per Kalėdas visada kepu dvi žąsis, bet jų visuomet pritrūksta“, – pasakoja E. Mildažytė.
Kiek silkių per gyvenimą paruošė, E. Mildažytė suskaičiuoti tikrai negali, tačiau vienu kartu jai yra tekę išdarinėti net 100 silkių. „Ruošiausi pokyliui, gal vaikų vestuvėms. Pamenu, tada pirkau ir išdarinėjau 100 silkių. Kiekis didelis, bet man šis procesas vyksta pakankamai greitai“, – šypteli E. Mildažytė.
„Senovėje niekas silkių neišdarinėdavo ir per Kūčias jokių kaulų neišiminėjo. Silkė ant stalo buvo dedama su galva. Jei turėdavo, žmonės apvalgydavo ją šakutėmis, jei ne – tiesiog apgrauždavo. Tiesa, silkės lietuvių mėgstamos jau nuo seno, kadangi čia vingiavo silkių kelias. Lietuvoje gyvenę žydai per mūsų šalį iš Norvegijos į Rusijos imperiją gabendavo silkes. Būtent ši žuvis ir litvakų rauginti agurkai, kuriuos jie užraugdavo ir laikydavo rūsyje, statinėse po ledu, buvo prekės, kurias galėjai išmainyti“, – pasakoja E. Mildažytė.
Silkes ruošti ir valgyti mėgstanti E. Mildažytė sako, jog žiemą parduotuvėse ir turguose silkės geresnės nei vasarą, kadangi šiltuoju metų laiku, kad nesugestų, jos būna smarkiai prisūdytos. Renkantis silkę, svarbu atkreipti dėmesį į jos galvą – kuo ši smailesnė, tuo silkė bus skanesnė, pataria E. Mildažytė.
Silkei darinėti ji rekomenduoja pasiruošti maišelį ir dubenį su vandeniu. Į maišelį E. Mildažytė pataria sumesti išdorotos silkės atliekas – kad bendra šiukšlių dėžė neįgautų blogo kvapo, geriausia jas išnešti tiesiai į šiukšlių konteinerį. Dubenį vandens ji siūlo pasiruošti tam, kad išdorojus silkę netektų plauti visos kriauklės ir po namus nepasklistų visiems gerai pažįstamas, bet ne visiems patinkantis silkės kvapas.
E. Mildažytės parodytas silkės dorojimo būdas tiks ir pradedančioms, ir skubančioms šeimininkėms bei šeimininkams – silkei paruošti pakaks paprasčiausio virtuvinio peilio, o ir užtruksite vos penkias minutes.
