Gyvenimas

2019.12.20 05:30

Našliu su trimis vaikais likęs vilnietis paskutinę mylimosios valią kitąmet žada išpildyti Amerikoje

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.12.20 05:30

Žmonos netekęs, vienas tris sūnus auginantis renginių vedėjas ir organizatorius Evaldas Venskutonis sako netikintis, jog laikas gydo žaizdas, tačiau privalantis būti stiprus, nes kito pasirinkimo neturi. Vieninteliu šeimos ramsčiu tapęs vyras artėjant metų sandūrai turi du tikslus – šeimai surasti kitus namus ir išpildyti paskutinę mylimosios valią.

Šių metų gegužę po gimdymo komplikacijų mirė Evaldo žmona Julija. Netekęs mylimosios ir vienas su dviem jau ūgtelėjusiais berniukais ir naujagimiu sūnumi likęs Evaldas savo socialiniame tinkle kreipėsi į žmones, kurie klausė, kaip jie gali padėti vyro šeimai. Renginių vedėjas paprašė užversti jį darbais, kad intensyvi veikla padėtų į šalį nukreipti mintis. Jam teko galvoti ir apie šeimos finansus: netekęs žmonos, Evaldas liko vieninteliu šeimos maitintoju.

Šiandien Evaldas džiaugiasi, kad jo prašymas buvo išgirstas, – jo darbotvarkėje artimiausiu metu beveik nebėra laisvų vietų naujiems užsakymams. „Faktas, kad po mano mylimosios netekties viešojoje erdvėje netikėtai nuvilnijo informacijos banga. Sulaukiau skambučių iš žmonių, kurie siūlė man organizuoti ar vesti jų renginius, kai kurie užsimindavo ir apie susiklosčiusią mano asmeninę situaciją“, – portalui LRT.lt pasakoja Evaldas.

Kita vertus, jam neramu dėl to, ar didelis visuomenės ir žiniasklaidos susidomėjimas jo šeimos istorija nepakenks jo darbui. „Man šiek tiek neramu, kad žmonės pastaruoju metu dažnai mano vardą mato šalia šeimos tragedijos istorijos. Bijau, kad šios dvi istorijos neturėtų įtakos žmonėms, besirenkantiems renginių vedėją ar organizatorių savo šventėms. Kas norėtų samdyti žmogų, kuris, neaišku, ar jau atsigavęs po mylimo asmens netekties. Jei nutiktų taip, kad ateityje dėl to sumažėtų užsakymų, mano šeimai tai atneštų rimtų finansinių sunkumų. Juk šeimą šiuo metu išlaikau vienas“, – svarsto Evaldas.

Vis dėlto vyras dėkingas, kad po žmonos netekties jo šeimai pagalbos ranką tiesė labai daug žmonių. Pinigais, daiktais, emocine parama prisidėjo ir artimieji, ir visai nepažįstami. „Didelio finansinės pagalbos poreikio neturėjome, kadangi šeimą išlaikyti sugebu ir pats, tačiau žmonės net neprašyti per laidotuves ir po jų siūlė ir siuntė man pinigus, kai kurie dar iki šiol mažyliui dovanoja rūbelius, sauskelnes, dalijasi patarimais, rekomendacijomis, pataria darbiniais klausimais“, – pasakoja renginių vedėjas.

Jis teigia nesitikėjęs, kad sulauks tokio didelio dėmesio ir žmonių geranoriškumo: „Niekada neprašiau nei pinigų, nei pagalbos. Nesikreipiau nė į vieną žurnalistą ar žiniasklaidos priemonę. Visuomenė pati pamatė mano išsiųstą žinutę socialiniame tinkle, o už tai aš galiu tik padėkoti.“

Evaldas pasakoja, kad nori viešai padėkoti jo šeimai padėjusiems žmonėms. „Fiksuoju visus žmones, kurie yra mums daug padėję ir vienaip ar kitaip prisidėję prie mano šeimos gerovės. Tokių žmonių yra tikrai daug, net žmonių bendruomenės ir grupės ištiesė pagalbos ranką. Dar nežinau, kaip, bet labai noriu viešai ir garsiai jiems ištarti „nuoširdžiai ačiū“. Jei tik atrasčiau tokią galimybę ar jei kas pasiūlytų būdą, kaip viešai padėkoti visiems padėjusiems asmenims, likčiau amžinai dėkingas. Iš tiesų, dalindamasis įrašu socialiniame tinkle, nesitikėjau tokios milžiniškos reakcijų bangos. Juk dažniausiai viešojoje erdvėje žmogus tiesiog pasidalija savo išgyvenimais, emocijomis, gyvenimo įvykiais. Matyt, mano žinutė turėjo gilią prasmę, kuri, galbūt, stipriai palietė žmones“, – svarsto Evaldas.

Po skaudžios netekties našlys likęs vyras stengiasi nepalūžti – sako, neturi kito pasirinkimo. Galbūt dėl to daugelio akyse jis – tvirtybe ir atsakomybe pasižymintis žmogus, ne vienam tapęs įkvėpimu ir pavyzdžiu. „Yra daug žmonių, kurie man rašo, kad esu jiems įkvėpimas, stipraus asmens pavyzdys. Nežinau, galbūt jie manyje įžvelgia kažką daugiau, nei aš pats. Kaip ten bebūtų, tikiu, jog kiekvienas turime kažką savito, kuo būtų galima pasidalinti su pasauliu, kažką pasakyti, parodyti ar kažko pamokyti“, – svarsto Evaldas.

Vyras prisipažįsta, jog skaudi gyvenimo patirtis tapo pernelyg didelės kainos pareikalavusia pamoka, išmokiusia jį gyventi čia ir dabar. Evaldas gailisi dėl dalykų, kurių taip ir nespėjo įgyvendinti su mylimąja, žodžių, kurių nespėjo jai pasakyti, akimirkų, kurių nepraleido drauge, kad mama taip ir nepasidžiaugė savo trečiuoju sūneliu. Galbūt jo istorija privertė susimąstyti ir kitus, viliasi Evaldas. „Po mano šeimos sukrėtimo kalbėjomės su vienu geru bičiuliu. Jis paatviravo, jog po mūsų šeimai nutikusio įvykio jis visai kitomis akimis ėmė matyti savo šeimą: pradėjo žymiai daugiau laiko skirti vaikams, žmonai, nors prieš tai buvo smarkiai įnikęs į darbus.

Dažnas siekia karjeros, stengiasi labai daug uždirbti. Žinoma, viskas juk dėl šeimos, tačiau gyvenimas surėdytas svarstyklių principu: jei kažkam atiduodi daugiau, kažkam lieka mažiau. Nėra papildomo laiko, kurį būtų galima iš kažkur paimti. Na, o vėliau žmonėms tenka gailėtis, kad šeimai neskyrė daugiau laiko. Juk niekada nesitiki, kad staiga ims ir neliks to, kurį be galo myli.

Vis atidėlioji, galvoji, kad jei kažko nespėjai šiandien, suspėsi rytoj. O rytojus gali ir nebeateiti... Kaip sakoma, geriau pasimokyti iš kitų klaidų ir suprasti, kad pats laikas gyventi čia ir dabar, ne tik dėl darbo, bet ir dėl šeimos, nes vaikai auga labai greitai“, – kalba Evaldas.

Nors šiuo metu, kad išlaikytų šeimą, Evaldui tenka dirbti dar daugiau, trijų sūnų – dešimties, aštuonerių ir nė metukų neturinčio – tėtis kiekvieną laisvą valandą stengiasi praleisti su vaikais. Kartu žaidžia „Xbox“ kompiuteriu, leidžiasi į pasivaikščiojimus, važinėja riedlentėmis, paspirtukais, eina į kiną, žaidžia šachmatais.

„Mano berniukai labai gerai žaidžia šachmatais, aplošia net tėtį. Kartu stengiamės praleisti kuo daugiau laiko ir veikiame viską, ką tik suspėjame, nes žinau, kad kartu praleistas laikas atmintyje ir širdyje paliks geras emocijas. Juk tokiomis akimirkomis vaikai supranta: aš esu su tėčiu. Vis dėlto, kadangi likau vienintelis pajamas į šeimą nešantis žmogus, sugrįžtu į tą užburtą ratą: dabar man reikia dirbti dar daugiau. Šiuo metu tiesiog nėra kito būdo“, – sako Evaldas.

Galimybės nespėti suderinti darbų ir vaikų priežiūros Evaldas sako tiesiog neturintis: „Neturiu moralinės teisės kažko nesuspėti. Todėl, kad suspėti daugiau nėra kam. Esu vienas. Jei kažko nepadarysiu, nepadarys niekas. Vadinasi, mūsų šeimos gyvenimas stos, kaupsis skolos, vaikai bus neprižiūrėti, šeima sunyks. Paprasčiausiai nėra kitų variantų.“

Nė metukų neturintį mažylį tėčiui auginti padeda vaiko seneliai, už tai vyras jiems labai dėkingas. „Neslėpsiu, daug laiko su mažiuku praleidžia mano ir Julijos tėvai. Kai su vaiku lieku vienas, stoja visi mano darbai. Mažas vaikas reikalauja labai daug dėmesio – trims minutėms prisėdu prie kompiuterio ir vėl bėgu prie mažylio. Galbūt moterys, kurios yra labiau įgudusios, kažkaip susitvarko, bet man vienam suderinti verslą, vyresnių berniukų priežiūrą, jų būrelius, buitį, naujos gyvenamos erdvės įrengimą ir vaikučio priežiūrą yra be galo sudėtinga, todėl mažylio seneliai su kūdikiu praleidžia didžiąją laiko dalį“, – prisipažįsta tris berniukus auginantis Evaldas.

Mylinčio tėčio ir senelių prižiūrimas mažylis auga sveikas ir didelis. „Daug kas, pamatęs mažiuką po poros mėnesių, stebisi, kaip greitai jis auga. Pats, nuolat jį matydamas, to nepastebiu, tačiau visai neseniai lankėmės poliklinikoje, kur vyko eilinė vaiko apžiūra. Slaugė, vos pravėrusi kabineto duris, iš karto ėmė stebėtis: „Oho, koks dičkis.“ Vaikas pagal visas normas auga labai sėkmingai“, – pirmą kartą pašnekesio metu Evaldo veide pasirodo vos matoma šypsena.

Vis dėlto nenumaldomu greičiu bėgantis laikas žaizdų negydo, sako Evaldas. „Laikas nieko negydo. Netikiu, kad tai įmanoma. Laikas nebent nustumia mintis, kad rečiau prisimintum, ypač kai yra daug veiklos. Apie Juliją galvoju kiekvieną dieną. Dažniausiai tie prisiminimai baigiasi liūdnai. Dėl to, kad labai labai skauda... Ypač todėl, kad vis dar gyvename tuose pačiuose namuose. Čia likę visi jos daiktai, viskas, kas ją primena“, – pasakoja Evaldas.

Baigiantis skausmo kupiniems metams, trijų berniukų tėtis sako žvelgiantis į ateitį. Artėjant Naujiesiems, jis turi užsibrėžęs du tikslus. Vienas iš jų – išsikelti į kitą gyvenamąją vietą, kitas – su vaikais aplankyti Jungtines Valstijas: „Radau savo mylimos Julijos 2020-ųjų svajonių ir tikslų sąrašą. Nežinojau, kad ji tokį turi. Vienas iš sąraše nugulusių tikslų – kelionė su šeima į Ameriką. Aš jai ruošiuosi, renku informaciją ir bandysiu įgyvendinti šį nelengvą tikslą su šeima. Kadangi tai buvo jos valia, pasistengsiu, kad vaikai šią kelionę prisimintų kaip kelionę su mama.“