Gyvenimas

2019.12.15 17:55

Eugenijus Laurinaitis apie mobingą: gali išeiti iš darbo, bet ir realybė, ir svajonės būna sugriautos

LRT TELEVIZIJOS laida „Visi kalba“, LRT.lt2019.12.15 17:55

Sudėtinga darbo aplinka iš tiesų didina poreikį išsikrauti, o išsikrovimo objektu visada tampa silpniausias, turintis aukos žymę, taip LRT TELEVIZIJOS laidoje „Visi kalba“ apie mobingą darbe pasakoja psichoterapeutas doc. Eugenijus Laurinaitis. Pasak pašnekovo, kolegų ujamam žmogui pačiam apsiginti yra labai sunku, dėl to „žmogaus-skambučio“ vaidmuo – ypač svarbus.

Žodį „mobingas“ pradėjome girdėti visai neseniai, po to, kai Lietuvoje atsitiko du liūdni įvykiai: dėl patyčių darbe iš gyvenimo pasitraukė jaunas Vilniaus medikas, dėl to paties, įtariama, nusižudė ir Lazdijų muziejaus darbuotojas.

Taip pat skaitykite

Terminas „mobingas“, pasak E. Laurinaičio, nėra senas: „Jis buvo pradėtas vartoti apie 1970–1980 metus. Kaip terminui tai labai nedaug metų. Be to, daugelis autorių nesutinka, kad tai kažkoks atskiras specifinis reiškinys, tik dažniausiai manoma, kad patyčios – tik mokykloje tarp mokinių.“

Tačiau patyčios gali vykti ir darbovietėje, ir laisvalaikio praleidimo grupėje, ir net šeimoje, ypač, jei šeima didelė. Visur yra lyderių ir atstumtųjų – pastarieji ir tampa patyčių aukomis.

„Patyčios suaugusiųjų gyvenime gali turėti įvairių pavidalų: tai gali būti žodinės patyčios: sarkazmas, insinuacijos, tiesioginis kaltinimas, bet gali, pavyzdžiui, darbovietėje imti dingti dokumentai, kuriuos rengia tam tikras žmogus. Dėl šiuolaikinių technologijų galima padaryti daugybę dalykų.

Iki šiol prisimenu, kaip savo darbovietėje teko būti profsąjungos pirmininku. Vieną kartą, tai buvo 1975 metai, viena daktarė pradėjo skųstis, kad dingsta dalis jos ligos istorijų. Pasirodo, jos buvo užmetamos už spintos. Suaugusiųjų mobingui galimybių yra daugiau“, – teigia E. Laurinaitis.

Jis prisimena ir kitą pavyzdį, kaip chirurgui ilgą laiką nebuvo leidžiama atlikti sudėtingų operacijų. Toks žmogus, anot pašnekovo, neišvengiamai praranda kvalifikaciją: jis turi nuolat lavinti savo rankas, kad išlaikytų reikiamą lygį.

Tas, kuris nemoka apsiginti, yra su aukos dėme, bet visuomenės brandą rodo tai, kaip ji moka pasirūpinti savo silpniausiais.

„Tada jam paskyrė labai sudėtingą pacientą ir jis viešai atsisakė operuoti tą žmogų, nes tai būtų buvusi per didelė rizika“, – sako jis.

Tad suaugusiųjų patyčios apauga daugybe papildomų dalykų, kurie gali būti vadinami ir šiuo specifiniu žodžiu „mobingas“.

Žuvys pūva nuo galvos

Anglų kalboje žodis „mob“ reiškia „minia“. Be to, šis žodis anglų kalboje turi neigiamą konotaciją. Galbūt mobingą paskatina aplinka: įtempta atmosfera, sudėtingas darbas ir ilgos darbo valandos? E. Laurinaitis neneigia, kad visos šios aplinkybės sukuria didesnį poreikį išsikrauti.

„Vieną kartą turėjau pokalbį su kolega, jaunu psichiatru, kuris nusprendė išvažiuoti į Norvegiją. Jis vyko į interviu, grįžo ir aš jo klausiu: kaip? Sako: žinote, man tai buvo netikėta, pusė pokalbio manęs klausinėjo, kaip aš ilsėsiuosi, kaip adaptuosis mano šeima...

Kas iš mūsų darbdavių, priimdamas naują darbuotoją, klausia, kaip jis ilsėsis? Niekas. Tai tiesiog visiškai kitos kultūros apraiška, kuri rodo, kaip svarbu suvokti kad ir paprastą tiesą, kad gerai dirbti gali tik tas, kuris gali gerai ilsėtis“, – svarsto psichoterapeutas.

Pasak jo, nuolatinę įtampą darbe reikia kažkur išleisti, o įtampos išleidimo objektu tampa tas, kuris yra pats silpniausias – tai grupių psichologijos dalykai.

„Tas, kuris nemoka apsiginti, yra su aukos dėme. Tikrai yra tų, iš kurių lengviau tyčiotis, bet visuomenės brandą rodo tai, kaip ji moka pasirūpinti savo silpniausiais. Nori nenori, išlenda lietuviška patarlė: žuvys pūva nuo galvos. Tai vadovo atsakomybė“, – pabrėžia pašnekovas.

Jei iš žmogaus tyčiojasi kolektyvas, tam užkirsti kelią turi vadovas, tačiau jeigu tyčiojasi pats vadovas, psichoterapeutas teigia, jog geriausia būtų tokią darbo vietą tiesiog palikti. Tiesa, iš tokios situacijos žmogus visiškai sausas neišlipa.

„Su dabartine Lietuvos darbo rinkos padėtimi susirasti kitą darbą ne tragedija. Bet žmonės kažko tikėjosi, galvojo įvykdysią savo planus, realizuosią ambicijas, o sutikus tokį vadovą griūva viskas: ir realybės pasaulis, kuriame reikia dirbti ir gyventi, ir svajonių pasaulis, kurį atsinešė turėdami vilties jį realizuoti“, – aiškina E. Laurinaitis.

Pasigirsta nuomonių, kad mobingas vyksta beveik kiekviename kolektyve, tik kai kur šis reiškinys priimamas kaip kolegų ironizavimas. Visgi neretai aplinkiniai nesiima jokių priemonių, nes bijo patys būti užpulti. Ir pats laidos pašnekovas sako dar puikiai atsimenantis frazę iš sovietmečio: „Nespjauk į kolektyvą, nes kai spjaus kolektyvas, nuskęsi.“

Ko gero, jei jie turėtų drąsos pasakyti: „Pasižiūrėkite, kaip elgiatės“, mobingo nebūtų, nes toks žmogus jau būtų per stiprus ir per drąsus.

„Grupės galia visada didesnė už vieno individo galią, bet yra individų, kurie nebijo, atsistoja ir sako, nežiūrėdami į tai, kad visa grupė sako ką nors kita“, – kalba gydytojas.

„Žmogaus-skambučio“ svarba

Kai kuriems gali atrodyti, kad jokio mobingo darbe išvis nėra – žmogus tiesiog nemoka įsilieti į kolektyvą ir dėl to yra pats kaltas. Psichoterapeutas pažymi, kad tai tėra neva loginių paaiškinimų, pateisinančių elgesį, ieškojimas, tačiau mūsų elgsenos logika nekontroliuoja – elgesį kontroliuoja jausmai. Be to, jausmai atsiranda 7 kartus greičiau nei mintis, todėl iliuzija, kad įmanoma jausmus padaryti protingus, tėra tiesiog iliuzija.

E. Laurinaitis sako, kad būtina jau nuo pat lopšio auginti vaikus taip, kad jie suprastų, jog patyčios yra nežmogiška ir to daryti negalima. Tiesa, tyčiotis arba gerbti kitus vaikai išmoksta taip pat šeimose. Psichoterapeutas pabrėžia, kad, pavyzdžiui, ir giminėje visada būna hierarchija ir tie, kurie yra piramidės viršuje.

„Suvažiuoja visi į balių ir kalbasi. Staiga visi nutyla, nes pradeda kalbėti senelis. Jis pasidalija išmintimi, kaip reikia gyventi – visi tyli. Paskui vėl imama kalbėtis ir stalo kampe pradedama šaipytis iš Onytės: nu, Once, pažiūrėk, tau jau 37-eri, o dar berno neturėjai“, – situaciją apibūdina jis.

Tokiems žmonėms apsiginti patiems, pasak jo, labai sunku: „Ko gero, jei jie turėtų drąsos pasakyti: „Pasižiūrėkite, kaip elgiatės“, mobingo nebūtų, nes toks žmogus jau būtų per stiprus ir per drąsus.“

Dauguma žino Stanfordo universitete psichologo Philipo Zimbardo darytą eksperimentą, kuris įrodė, kad labai didelė dalis mūsų elgesio priklauso nuo grupės, kurioje esame. Tačiau buvo atliktas ir kitas, visiškai priešingas eksperimentas, pavadintas „Antistanfordo“ eksperimentu.

„Kanados Ričmondo miestelyje augo jaunimo nusikalstamumas. Jaunas policijos šefas visai policijai išdalijo bilietų į šokius, filmus, renginius ir liepė juos dalyti jaunimui. Per dvejus metus paauglių nusikalstamumas krito 10 kartų. Pasirodė, kad tai kainuoja 4 kartus pigiau nei senoji politika, pagal kurią reikėjo visus areštuoti ir rengti, nors ir trumpus, teismo procesus. Tad gerumas apsimoka“, – pasakoja E. Laurinaitis.

Tad psichoterapeuto pasiteiravus, ką daryti, kad mobingas būtų išguitas iš darbo kolektyvo, šeimos ar kitos aplinkos, jis tikina, kad pirmiausia turi atsirasti „žmogus-skambutis“ (angl. whistleblower) – tas, kuris pasakys, kad taip negerai.

„Jis turi būti tvirtas, nes iš pradžių susilauks labai agresyvios reakcijos ir prieš save. Bet prisiminkime mokyklą – klasėse būdavo nuskriaustųjų ir atsirasdavo tas, kuris juos priglobdavo, apkabindavo ir pasakydavo chebrai: daugiau taip nebedarysite. Tokių žmonių reikia. Niekas mums nieko negali padaryti, jeigu mes tikime savo tiesa“, – pažymi pašnekovas E. Laurinaitis.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Visi kalba. Psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis: lietuviai nori jausmus paversti protingais – to niekada nebus

Taip pat skaitykite