Gyvenimas

2020.01.01 13:36

Amerikietiškosios svajonės kainą puikiai žinanti Neringa: čia žmonės nutunka ne dėl tinginystės

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2020.01.01 13:36

Amerikietiškuose filmuose sunkiai karjeros siekiantys herojai vaizduojami neperdėtai, sako LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ herojė Neringa. Emigrantė Lietuvoje jau nesilankė 13 metų, tačiau ne todėl, kad nenorėtų – įkūrusiai nekilnojamojo turto agentūrą moteriai tekdavo dirbti ir po 18 valandų per parą.

Mažame miestelyje netoli Čikagos gyvenanti verslininkė Neringa Koller atvira: ji dirba tiek, kad ne visada lieka laiko ne tik išsimiegoti, bet ir tinkamai pavalgyti. Moteris net neatsimena, kada paskutinį kartą buvo išėjusi tiesiog pasivaikščioti, o Lietuvoje nesilankė jau 13 metų ne todėl, kad nenori, o todėl, kad niekaip negali rasti laiko. Amerika – tai šalis, kur darbas yra svarbiau už viską, sako amerikietiškosios svajonės kainą puikiai žinanti pašnekovė.

„Buvo ir bemiegių naktų, ir šlapių pagalvių, kurias reikėdavo iš ryto išnešti pravėdinti – buvo visko. Bet atrodo, kad tai laikina, žinai, kad tai gyvenimo periodas, kuris susitvarkys. Jeigu kas grąžintų laiką atgal, kažin, kaip viskas būtų, bet 23–24 metų buvo adrenalinas, kažko ieškojimas, atradimas, didelis noras ko nors pasiekti“, – mintimis dalijasi ji.

Atvykus čia Neringos tikslas buvo ne tik įsitvirtinti ir pagaliau gyventi kaip amerikietiškame filme, bet ir išlįsti iš savo vyro, garsaus imtynininko, olimpiečio Remigijaus Šukevičiaus šešėlio. Planas pavyko, bet kaina buvo didelė. Prieš 21 metus į JAV atvykusi moteris iškart suprato: iki svajonės dar be galo daug bemiegių naktų.

„Susiduri su realybe, o ta realybė tokia, kad reikia dirbti, reikia kažką daryti, nuo kažko pradėti. Kadangi atvažiavau labai menkai mokėdama anglų kalbą, reikėjo su ta realybe kovoti“, – prisipažįsta ji.

Pirmasis Neringos darbas buvo prižiūrėti sergančią senolę. Jaunai merginai tai nebuvo lengva, nes ji niekada nieko panašaus nebuvo dariusi. Vos pradėjusi dirbti lietuvė apsipylė ašaromis – sunkiau buvo net ne fiziškai, o psichologiškai.

„Visų pirma, buvau jauna, nebuvau nusiteikusi tokiam darbui, kuriame reikės gyventi kito žmogaus gyvenimą, priklausyti nuo kito žmogaus. Tuo metu, 1999 metais, atlyginimas buvo labai geras, gaudavau apie 100–120 už parą“, – pažymi moteris.

Didelis nuosavas namas – amerikiečiui kone šventas dalykas. Amerikiečių namai statistiškai – didžiausi pasaulyje. 200 kvadratinių metrų būstas čia net nelaikomas labai erdviu.

100 dolerių tuo metu Lietuvoje buvo tik šiek tiek mažiau nei minimalus atlyginimas. „Jei ne pinigai, tą darbą tikrai būčiau greitai metusi“, – emigracijos pradžią prisimena Neringa.

Jos vyras, praeityje garsus imtynininkas R. Šukevičius – vasaros olimpinių žaidynių Barselonoje ir Atlantoje dalyvis. Sportininkas ruošėsi ir olimpinėms žaidynėms Sidnėjuje, bet patyręs traumą nusprendė, kad toliau dirbti beprasmiška, todėl ir atsidūrė JAV. „Visą jaunystę praleidau jo šešėlyje“, – sako dabar nuosavą nekilnojamojo turto verslą turinti Neringa. Tuo metu, kai vyras spindėjo arenose, ji Kaune dirbo pardavėja. Nusprendus emigruoti santykiai patyrė labai rimtų išbandymų.

13 metų Lietuvoje nebuvusi verslininkė Neringa: buvo bemiegių naktų ir verksmo į pagalves, bet tai atrodė laikina

Lietuvė įsitikinusi, kad už kiekvieno stipraus vyro turi stovėti ir stipri moteris, tačiau ji norėjo ką nors pasiekti ir pati. Vyrui tekdavo visos pagyros ir dėmesys, o Neringai – buitis ir baimė, kad ji pati taip nieko ir nepasieks, kad visą gyvenimą ir liks tik žinomo sportininko žmona. Dabar pašnekovė sako, kad ta baimė gal ir pastūmėjo dar labiau stengtis, dirbti iki nukritimo, kad pagaliau išsipildytų ir jos amerikietiškoji svajonė.

Įkurti įmonę nusprendė supratusi, kad žino daugiau už vadovus

Be slaugytojos darbo, Neringa išbandė ir sekretorės kėdę, tačiau savo gyvenimo kelią atrado visai netikėtai – ieškodama būsto šeimai. Tada lietuvė suprato, kad būtent namų pardavimas bus tai, iš ko ji valgys duoną ir gal net susikraus turtus.

„Pradėjau ieškoti, žiūrėti „website‘uose“ – man labai patiko visas procesas. Žiūrinėdavau namus ir atsipalaiduodavau, jausdavau savyje savotišką pasitenkinimą“, – prisimena laidos herojė.

Milijonai amerikiečių gyvena mažuose miesteliuose, nusidriekusiuose aplink didžiuosius miestus. Ten – ramios siauros gatvelės, pristatytos nuosavų namų. Didelis nuosavas namas – amerikiečiui kone šventas dalykas. Amerikiečių namai statistiškai – didžiausi pasaulyje. 200 kvadratinių metrų būstas čia net nelaikomas labai erdviu. Viduje taip pat viskas milžiniška: sofos, foteliai, televizoriai, virtuvės įranga – viskas įspūdingų formų.

Neringa sako, kad amerikiečiai tokius namus renkasi ne norėdami pasipuikuoti – tai labiau nulemta gyvenimo aplinkybių. Didžiuliai atstumai ir alinančios darbo valandos – amerikiečiai namo grįžta labai pavargę, tad visai neturi ūpo vykti ilsėtis kažkur kitus, labiausiai atsipalaiduoja namuose.

Jungtinėse Valstijose retai kas perka namą tiesiai iš savininko. Dauguma naudojasi tarpininkų paslaugomis, todėl Amerikoje dirba daugybė nekilnojamojo turto agentų, kurių darbas – rasti jums kuo geresnį namą ir sudaryti visas puses tenkinantį sandorį.

„Porą metų dirbau nedidelėje kompanijoje. Mačiau, kaip viskas vyksta, ir supratau, kad kartais žinau daugiau negu žmonės, kurie vadovauja. Galvoju: jeigu jie klausia mano nuomonės, galiu pabandyti atsidaryti pati. Tai buvo kelio pradžia“, – pasakoja moteris.

Neringa iki šiol atsimena pirmą savo parduotą namą, pirmą pasirašytą kontraktą. „Žinojau, kad dirbsiu tiek, kiek reikės, kad ir kiaurą parą“, – apie nekilnojamojo turto verslo pradžią kalba emigrantė.

Amerikiečiai žiūri taip: jeigu namas atitinka šios dienos standartą, tada jiems tinka. Lietuviai, pavyzdžiui, jeigu namas šiandien vertas 200 tūkst., sakys: mes jį perkame už 180 tūkst., 20 tūkst. norime pasilikt remontui.

„Kai turėjau rašyti kontraktą, drebėjo rankos, kojos, bet drebėjo iš laimės. Savyje pajutau tokį pasitenkinimą, tokią laimę, kad aš kažką darau... Tą dieną, kai žmonės jau rašėsi sutartį, jie pradėjo man dėkoti, kaip jiems pasisekė. Aš supratau, kad darau, kas man patinka, ir dar žmonės dėkoja. Aišku, žinojau, kad ne visą laiką bus padėkos, bet man tai buvo tikras apdovanojimas“, – sako ji.

Amerikoje gyvenantys lietuviai namams kelia didesnius reikalavimus

Dabar Neringa jau turi didžiulį biurą, kuriame namų pardavimais rūpinasi jos samdomi darbuotojai. Tačiau pačioje pradžioje ji buvo visiškai viena ir nė vienam galimam klientui nepasakydavo „ne“. Didžiausias kada nors Neringos pasirašytas sandoris – už milijoną. Tai buvo viena laimingiausių dienų emigrantės gyvenime.

Tačiau lietuvė neslepia, ką reikėjo paaukoti, kad jos įkurta įmonė išaugtų į didelę kompaniją: darbo vaisius jį raško vaikų, šeimos nematymo, dirbant praleistų šeštadienių ir sekmadienių sąskaita. Ji teigia dirbdavusi ir 16, ir net 18 valandų per parą, o po 3–4 tokių darbo dienų nebegalėdavusi tiesiog normaliai mąstyti.

„Jeigu per penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį man pavykdavo aprodyti 38 namus, skaičiuokite – 10–12 namų per dieną“, – pabrėžia moteris.

Apie 70 proc. Neringos klientų sudaro lietuviai. Tarp jų verslininkė gerai žinoma – daug kas ją vadina tiesiog namų fėja. Iš vienos pusės, pardavinėti namus tautiečiams lengviau, nes su jais paprasčiau susikalbėti, bet namams lietuviai kelia didesnius reikalavimus negu bet kas kitas, pažymi laidos herojė.

„Amerikiečiai žiūri taip: jeigu namas atitinka šios dienos standartą, standartinę kainą, tada jiems tinka. Lietuviai, pavyzdžiui, jeigu namas šiandien vertas 200 tūkst., sakys: mes jį perkame už 180 tūkst., 20 tūkst. norime pasilikt remontui“, – pasakoja pašnekovė.

Mes irgi norėtume daugiau laiko sau, bet jeigu turi savo verslą ir nori jį išlaikyti, dirbi pagal klientus.

Apie tai, kad dirbi ilgas valandas, amerikiečiui nepasiskųsi. Čia daug dirba visi. JAV visada patenka į sąrašus šalių, kurių gyventojai daugiausia laiko praleidžia darbe. Ne šiaip sau čia toks populiarus maisto pristatymas į biurus, kava geriama gatvėje pakeliui į darbą ir niekada nesibaigia automobilių spūstys. Atostogos šioje šalyje irgi labai trumpos: dauguma įmonių per metus apmoka vos 2 savaites darbuotojų atostogų.

Ką jau kalbėti apie tai, kad čia visiškai įprasta pietų pertrauką praleisti prie darbo stalo kemšant sumuštinius, picas ar kitą greitai paruošiamą maistą. Žmonės, užvėrę biurų duris, dažnai toliau dirba namie: nesibaigia nei skambučiai, nei elektroniniai laiškai.

„Nėra savo režimo, yra, kaip sakau, klientų režimas. Jeigu klientas paskambino 18 val. vakaro, važiuoji 18 val. vakaro. Jeigu jis nori būti 8 val. ryte sekmadienį, tai keliesi ir važiuoji“, – pasakoja nekilnojamojo turto agentė.

Tiesa, niekas nedraudžia turėti savą režimą ir jo laikytis, tai kiekvieno pasirinkimas, tačiau tada klientų turėsi mažiau. Moteris juokauja, kad amerikietiškuose filmuose, kuriuose vaizduojama, kaip sunkiai herojai siekia savo svajonių, viskas rodoma neperdėtai. Išties, jei nori čia ką nors turėti, privalai triūsti iki nugriuvimo ir kartais net ne perkeltine to žodžio prasme.

„Sunkiausia man buvo auginti vaikus ir kartu dirbti, nes darbas su žmonėmis nelengvas, o namuose – mažiukai vaikai. Pagalbos daug nesulaukiau, buvo ir didelių sveikatos sutrikimų, prieš porą metų man buvo atlikta ir operacija. Neteisingas gyvenimo būdas, viskas dėjosi, dėjosi... Jeigu nuvažiuojame apžiūrėti 4–5 namų, o žmogus paprašo apžiūrėti dar 2, nepavalgai, o tada grįžti ir prisivalgai“, – kalba ji.

Trokštančius pasiekti amerikietiškąją svajonę ragina gerai pagalvoti

Neringa sako, kad tiek daug apkūnių žmonių JAV yra ne todėl, kad jie visi tinginiai. Tiesiog už juos pačius jiems svarbesnis darbas. Maistą daug dirbantys žmonės dažnai renkasi ne skanesnį ar sveikesnį, o tą, kurio laukti reikės trumpiau. Būtent Amerikoje greitojo maisto restoranų yra daugiausia visame pasaulyje.

Įdomus dalykas: net atėję į prekybos centrą amerikiečiai dažniau perka ne produktus, iš kurių patys pasigamins valgį, o pusfabrikačius. Nors apie tai, kad gyventi reikėtų sveikiau, kalbama daug ir garsiai, priešingas gyvenimo būdas šioje šalyje vis dar labai paplitęs. Ypač – tarp daug dirbančių amerikiečių. Tokį gyvenimo būdą Neringa išbandė pati ir dabar labai norėtų jo atsikratyti, tačiau tai, deja, nėra paprasta.

„Stengiesi maitintis gerai, bet labai daug užkandžiauji: kavos, po kavos tai pyragėlį, tai kokį saldainį... Tai yra blogis“, – sako lietuvė.

Per 21 metus JAV Neringa susilaukė dviejų vaikų ir sukūrė augančią kompaniją. Gražūs namai, darni šeima – atrodo, viskas gerai. Bet emigrantė žino: nuosavas verslas reiškia nesibaigiančias darbo valandas ir taip lengvai atsipalaiduoti jai dar ilgai nepavyks.

„Mes irgi norėtume daugiau laiko sau, bet jeigu turi savo verslą ir nori jį išlaikyti, dirbi pagal klientus“, – pabrėžia ji.

Prieš važiuodami į JAV gerai pagalvokite, perspėja emigrantė – jei norėsite gyventi, kaip rodo filmuose, poilsio bus mažai. Moteris laukia, kada pavyks suderinti savo darbų ir vaikų mokslų grafikus, kad galėtų grįžti į Lietuvą ir aplankyti ten likusius artimuosius.

„Esu savotiška, radau atsipalaidavimą tame darbe, man tai nėra prievolė. Jeigu būtų prievolė, tikriausiai būtų klausimas, ar verta. Man patinka procesas, namai, ne tik namo apžiūrėjimas, bet ir išplanavimai, dizainas... Viska tai, kas liečia namus, butus, man patinka“, – teigia Neringa.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

13 metų Lietuvoje nebuvusi verslininkė Neringa: buvo bemiegių naktų ir verksmo į pagalves, bet tai atrodė laikina