Gyvenimas

2019.12.16 21:46

Kalėdų Senelį įkūnijantis aktorius – apie specialiai auginamą barzdą ir jautrų susitikimą su akla mergaite

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.12.16 21:46

Būti Kalėdų Seneliu prasminga, nes taip galima prisidėti prie džiaugsmo šventės, portalui LRT.lt sako aktorius, choreografas ir šokėjas Petras Lisauskas. Jis šventiniu laikotarpiu prisistato kaip Senelis Kalėda, o šiam įsikūnijimui ruošiasi itin atsakingai – dar vasarą pradeda auginti barzdą. Tiesa, nors paprastai Kalėdų Senelio kasdienybę lydi džiaugsmo pusnys, pasitaiko ir akimirkų, kurios sugraudina.

Idėja šventiniu laikotarpiu tapti Kalėdų Seneliu P. Lisauskui kilo prieš 8-erius metus. Aktorius pats turi du vaikus, tad pirmiausia sumanė pradžiuginti juos.

Vėliau ėmė lankyti darželius ir pamažu šis amplua tapo kasmetinis: „Neseniai ėjau gatve Vilniuje. Smagu, kai matai žmones, kurie nusišypso, kad tiesiog praeidamas pakeli nuotaiką.“

Jis sako, jog gera dėmesio skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, pagyvenusiems žmonėms. „Eini, apsikabini visus iš eilės, senus žmones apsikabini, kurie visai nesitiki.

Tai yra didelis džiaugsmas. Atiduodi daug savęs. Praeitais metais pravaikščiojau plaučių uždegimą, nes tiesiog negali sustoti“, – pasakoja P. Lisauskas.

Pašnekovas skaičiuoja, kad per gruodį, važinėdamas po visą Lietuvą, paprastai įveikia apie 2500–3000 kilometrų. Pasitaiko dienų, kai ryte laukia darželio šventė, pavyzdžiui, Klaipėdoje, o vakare jau tenka lėkti į renginį Vilniuje.

Aktorius atviras – taip intensyviai praleistas gruodis pareikalauja nemažai jėgų, tačiau kaip reikiant papildo šeimos taupyklę. „Tikrai neneigiu, kad kokybiškai dirbantis asmuo gali užsidirbti.

Priklauso nuo sezono, bet per gruodį galima užsidirbti apie 3–5 tūkst. eurų. Pavyzdžiui, šiais metais krūvis mažesnis, tai skaičiavau, kad turėtų susidaryti apie 3 tūkst. eurų, pernai buvo apie 5 tūkst. eurų.“

Specialiai augina barzdą

Pašnekovas į Kalėdų Senelio pareigas sako žiūrįs rimtai. Kasmet žiemos sezonui specialiai augina barzdą. Juokiasi, kad nors yra plikas, barzda auga sėkmingai. „Liepos pirmą paprastai jau pradedu formuoti, leisti augti.

Kartais daugiau paauginu, kartais mažiau. Gal iš tėvelio paveldėjau gerus genus. Mano mama, pavyzdžiui, tėčio be barzdos išvis nėra mačiusi“, – pažymi P. Lisauskas.

Tikros barzdos auginimas, jo teigimu, padeda įsijausti į Senelio Kalėdos pareigas: „Kai pabūni su ta barzda keturis mėnesius, tavo judesiai yra natūralūs, tu nebijai palenkti galvos, nebijai atsistoti ant galvos, nebijai, kad vaikas lies tą barzdą.“

Paklaustas, ar vaikai mėgsta ne tik pačiupinėti barzdą, bet ir už jos timptelėti, Senelis Kalėda patikina – tokių atvejų pasitaiko. Kai kadaise įtarus berniukas išvadino jį netikru Kalėdų Seneliu ir buvo įsitikinęs, kad jo barzda – dirbtinė, P. Lisauskas pasiūlė vaikui pamėginti ją patraukti.

„Aš pasilenkiu, jis trukt už barzdos ir matau, kaip išsiplečia akys. Tai momentas, kai matosi, kad vaikas iš tikrųjų patikėjo, tai stebuklas, kuris veža“, – dėsto pašnekovas.

Sugraudino akla mergaitė

Nuoširdžias emocijas tikra Kalėdų Senelio barzda sukėlė ir P. Lisauskui aplankius mažuosius, turinčius negalią. Jam pačiam šis susitikimas atmintyje išliko kaip išskirtinai jautrus.

Pašnekovas pasakoja, kad pribėgusi mergaitė apsikabino jo koją. Tik pakėlęs mergaitę ant rankų, jis suprato, jog mažylė – neregė.

„Pirmą kartą svetimas žmogus taip glostė ir pirštais bėginėjo per veidą. Turbūt artimas ir mylimas žmogus taip švelniai ir gražiai gali liesti ar motina kūdikį.

O tada ji taip čiupt už barzdos, atsargiai patempė ir su tokiu nuoširdžiu džiaugsmu sako: „Vaikai, tikra barzda, čia tikras Senis!“ – susitikimą prisimena P. Lisauskas.

Tačiau tuo istorija nebaigia. Įsitikinusi Kalėdų Senelio tikrumu, mergaitė panoro padeklamuoti jam eilėraštį: „Yra kokie TOP 5 ar 10 eilėraštukų, kuriuos išgirstu per sezoną gal 100 kartų. Ir staiga ji pradeda deklamuoti eilėraštį, kurio nesu girdėjęs.

Ji deklamuoja ir mane taip sujaudino tas eilėraštukas, kad pradėjau iš jaudulio verkti. O ji toliau bėginėja pirštukais man per veidą ir pagauna ašarą.

Tada nustojo deklamuoti ir paklausė: seneli, tu verki? O aš atsakiau: ne, tirpstu.“ P. Lisauskas prisipažįsta – susigraudinęs taip bandė tarsi pajuokauti ir išsisukti iš padėties.

Stengiasi nustebinti

Tiesa, nors daugeliui įspūdį palieka tikra Kalėdų Senelio barzda, jis sako vaikus bandantis nustebinti įvairiais sumanymais: „Pavyzdžiui, vienais metais savo programoje naudojau tokį žongliravimo kamuolį.

Kartais kanklėmis pabrazdinu, ukulėle bandžiau groti. Yra tokie muzikiniai instrumentai kaip kachonas ar kalinga, vaikai dažnai nėra jų matę. Tai leidi pačiupinėti, paimprovizuoji.“

Būdamas Seneliu Kalėda P. Lisauskas yra atsidūręs ir smagiose situacijose. Kartą į spektaklį Danijoje aktorius sugalvojo skristi persirengęs Kalėdų Seneliu. Trumpai pabuvojęs Kopenhagoje, jis vyko į kitą Danijos miestą – Odensę.

„Gatvėje Odensėje prie manęs pribėgo mergina ir klausia: o jūs buvot Kopenhagoje? Sakau, kad buvau. Tada ji man parodo per mesendžerį (susirašinėjimo programą – aut. past.) jai atsiųstą mano nuotrauką gatvėje Kopenhagoje.

Merginos draugė ten mane įamžino ir džiaugėsi, kad pamatė tikrą Kalėdų Senį, o po kelių valandų ta mergina sutiko mane jau Odensėje. Sakė, kad tai – kalėdiniai stebuklai“, – prisimena pašnekovas.

Pasitaiko ir kaprizų

Vis dėlto Kalėdų Senelio diena ne visada prabėga maloniai. P. Lisauskas sako, kad pasitaiko ir nemandagių ar reikalaujančių vaikų: „Jeigu vaikas elgiasi blogai, būna, kad pabaru.

Yra buvę, kad viena mergaitė neėmė dovanos, nes ji buvo per maža, norėjo didesnės. Yra buvę, kad berniukas užsispirgino, kad nori geltonos dovanos, ir nors tu ką. Atsigulė ant grindų, spardėsi.“

Senelis Kalėda apgailestauja, kad neretai dovanos ypač sureikšminamos ir prisimena atvejį, kai vienas nesugebėjo panešti dovanų maišo. Jo teigimu, vaikai iš tiesų dažnai prašo planšetės ar mobiliojo telefono. Tiesa, jis pastebi, kad tiek dovanų dydį, tiek pačios šventės atmosferą lemia įvairūs kriterijai.

„Priklauso nuo miesto, rajono, kokia vyraujanti socialinė padėtis, kas organizavo. Yra ir labai paprastų vaikų, gal ir purvina nosimi ateina, bet tu jauti, kad jis yra tikras, geras.

Yra buvęs atvejis, kad mamytei sveikatos paprašė, sakė: „Aš vis meldžiuosi, bet ir tavęs paprašysiu.“ Buvo labai jautru, nors šalia įvardijo, kad ir konstruktoriaus norėtų“, – dėsto pašnekovas.

Jis pats sako visada besistengiantis pabrėžti pačios šventės, o ne dovanų atnešamą džiaugsmą. „Dažnai, kai derinu šventes darželyje, bandau pasakyti, kad geriau darželyje dovanoti mažesnes dovanas, kad būtent Kalėdų ryto dovana būtų esminė.

Bandau akcentuoti, kad šventė yra, nes atėjo tėveliai, šventė, kad jie gali paploti. Šventė, kad atėjo Senelis, kad mes visi galime pasidžiaugti. O dovanos tik kaip suvenyrai.

Dažnai vaikas deklamuoja eilėraštuką, pašoka... Atsisuki, o ten telefonų krūva – visi fotografuoja, filmuoja. Tu nematai veidų. Kartais nusiunčiu atmintinę, kad kalėdinę šventę kuria visi“, – kalba P. Lisauskas.

Mėgsta stebinti artimuosius

Įsikūnijęs į Kalėdų Senelį, pašnekovas mielai džiugina ir artimuosius bei draugus. Kaip sako, jam smagu brangiems žmonėms dovanoti geras emocijas, todėl dažniausiai netgi pats siūlosi užsukti į svečius.

Tiesa, aktoriaus vaikai jau žino, kad už Kalėdų Senelio įvaizdžio slepiasi tėtis, – P. Lisauskas jiems prisistatė kaip Kalėdų Senelio pagalbininkas. Pašnekovas tikina paaiškinęs, kad vaikų yra daug ir Senelis nespėja, todėl jam reikia pagalbos. O padėti gali tie, kurie atitinka kelis esminius reikalavimus.

„Reikia būti labai geram ir turėti barzdą, tada Seniui gali padėti. Buvo kažkada, kad aš dėl kažko sureagavau, supykau ant vaikų ir dukrelė man sako: tėveli, tu nebūk piktas, Senelis nepriims dirbti“, – juokiasi pašnekovas.