Gyvenimas

2019.12.13 05:30

Austėja Landsbergienė – apie sutrikusius tėvus, pradinukų ugdymą ir jos mokyklą metančias šeimas

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.12.13 05:30

Neseniai knygą „Pradinukų abėcėlė“ parašiusi socialinių mokslų daktarė, edukologė Austėja Landsbergienė sako, kad pradinukas yra pavyzdinis šalies pilietis. Tokio amžiaus vaikai tiki Lietuva ir ranką prie širdies prisidėję gieda tautinę giesmę. Tiesa, reikalus kartais pagadina tobulumo trokštantys tėvai ir mažasis pilietis ima jaustis nevykėlis.

– Jūsų knyga „Pradinukų abėcėlė“ skirta tėvams ir mokytojams. Kuo panašūs ir kuo skiriasi šie vaidmenys?

– Labai mažai kuo, nes ir tie, ir tie ugdo vaiką. 6–11 metų vaikui apie vertybes šneka ir tėvai, ir mokytojai. Lygiai taip pat matematikos uždavinį aiškina mokytojai, o jeigu vaikas nesuprato, namie dar paaiškina tėvai. Vaidmenys yra persipynę. O kai jau kalbame apie paauglius, yra kitaip. Pradinukui suaugusieji, tėvai ir mokytojai vis dar yra autoritetai, nors auga ir draugų autoritetas, į juos atsižvelgiama vis labiau.

– Knygos pristatyme rašoma, kad ji pradinukų tėvus „Nuramins. Suteiks vilties“. Kodėl šiais laikais yra tiek daug sutrikusių tėvų ir kodėl jie tokie?

– Nes yra labai daug kategoriškumo, kad turi daryti taip arba kitaip. Socialinių mokslų tyrimų yra įvairiausių, tačiau jų rezultatai kartais yra vienas kitam prieštaraujantys, nes labai daug kas priklauso nuo konteksto, kuriame tas tyrimas buvo atliktas.

Tada kiekvienas pateikia savo receptus, atsistoja ant bačkos ir šaukia, kaip tėvai turi daryti. Vieni rėkia, kad reikia daryti su vaiku namų darbus, kiti rėkia, kad ne. Vieni sako, kad vaikas gali visiškai būrelių nelankyti, kiti sako, kad turi būti užimtas iki ausų galiukų.

Jeigu tėvai yra mylintys, o mokytojai suprantantys, vaikams viskas yra gerai. Dažnai problemas – įsivaizduojamas ar realias – sukuria tėvai.

Todėl natūralu, kad tėvai sutrikę. Iki 8-ojo dešimtmečio apskritai beveik nebuvo knygų apie tėvystę, buvo Benjamino Spocko knyga, dar viena kita ir viskas. 7–8-ajame dešimtmetyje ir Lietuvoje tėvai vaikus augino pagal Spocką. Po to įvyko tėvystės literatūros sprogimas, kai kiekvienas išstojo ne tik su savo moksliniais tyrimais, bet ir su savo nuomone.

Dabar yra žmonių, kurie parašo knygą apie tėvystę, nes kodėl gi ne. Kartais net nesusimąstome, kad tai yra vieno žmogaus, kuris kažką paskaitė, pasidomėjo, nuomonė. Turi skaityti įsijungęs kritinį mąstymą, o nebūtinai žmonės tą daro. Todėl kviečiu kritiškai vertinti visą literatūrą, taip pat ir mano knygos neskaityti aklai.

Tėvai sutrikę, nes jie puola daryti vieną, perskaito kitą, puola daryti kitą, nebežino, kaip yra teisinga. Kai kritiškai vertini, tai labai ramiai įsivertini, kokia bus mūsų šeima, kokios taisyklės bus mūsų šeimoje.

Ta karta, kuri šiandien turi mažus vaikus ar pradinukus, nebuvo mokomi kritiškai mąstyti, ieškoti, ar šaltinis yra patikimas. Neseniai skaičiau, kad žmogus labai sunkiai perkelia vienoje srityje įgytą kompetenciją į kitą sritį.

Pavyzdžiui, vieni tėvai labai supyko, kad mūsų mokykloje pasikeitė viena mokytoja. Paklausiau, ar jų darbe – banke – žmonės nesikeičia. Atsakė: „Tai keičiasi, bet čia bankas.“ Net toks elementarus dalykas nėra perkeliamas – darbe normalu, kad keičiasi, bet mokykloje turi būti tas pats.

Tokio amžiaus vaiko emocinė branda ir yra kaip 6–7 metų vaiko, tad – trumpai ir aiškiai – tos brandos nėra. Todėl konfliktas su geriausia drauge yra pasaulio pabaiga, mokykla yra blogis.

Mąstymo neperkėlimas yra būdingas žmogui. Dėl to profesinėje srityje įgytą kritinį mąstymą mums yra labai sunku perkelti į vaikų ugdymą – nepulti pasitikėti viskuo, įvertinti prioritetus, turėti planą, nesiblaškyti tarp taisyklių, nepulti daryti visko, nes nepadarysi visko, ir taip toliau.

– Sakote, kad nėra tokio reiškinio, kaip tobulas tėvas ar tobulas vaikas. Kaip tėvams su tuo susitaikyti?

– Racionaliai visi sutinkame, kad tobulų nėra, bet emociškai daugumai tai priimti yra labai sunku.

– Kaip atpažinti, kad tėvai siekia tobulumo?

– Iš neadekvačių lūkesčių sau, vaikui, mokytojui. Pavyzdžiui, šnekame su teisininku tėčiu, jam atrodo, kad jo vaiką mokykloje per mažai pažįsta, kad per mažai jam individualizacijos.

Klausiu jo: „Kaip jums sektųsi, jeigu vienu metu ateitų 18 klientų, kurie visi labai svarbūs, nenorite nė vieno prarasti, o turite visus vienu metu aptarnauti, turite visiems geriausią dalyką pasiūlyti, pritaikyti?“ Atsako: „Aš išprotėčiau.“ O mokytojas kiekvieną dieną turi 18 klientų vienu metu ir dar yra 18 mamų ir 18 tėčių.

Neadekvatu yra įsivaizduoti, kad mokytojas dirba tik su vienu vaiku. Neadekvatu įsivaizduoti, kad mokytojas privalo atsiliepti asmeniniu telefonu 8 valandą vakaro, arba tikėtis, kad jis atrašys darbo metu, nes darbo metu jis dirba su vaikais ir nuolat netikrina žinučių telefone.

Reikia įsijungti sveiką protą ir juo vadovaujantis pasižiūrėti, ar aš adekvatus, ar ne. Buvo atvejis, kai tėvai norėjo dvejų metų vaiką mokyti groti fortepijonu... To vaikelio pirštukai dar mažytėliai, jis absoliučiai dar tam nepasiruošęs. Todėl reikia skaityti apie amžiaus tarpsnių ypatumus, kad tėvai turėtų įsivaizdavimą ir turėtų supratimą, koks yra adekvatus lūkestis vaikui ir koks jau yra nebeadekvatus.

Pavyzdžiui, yra pirmokų klasėje vaikas, kuris mušasi. Tėvai skundžiasi, koks tas vaikas blogas, trukdo jų vaikams mokytis ir pan. Šiaip, kai vaikui yra 6-eri, dar taip gali būti. Ar jau tai yra maždaug riba? Taip, tai yra maždaug riba, nes tokio amžiaus vaikas jau turėtų išmokti valdyti savo impulsus ir išmokti savo emocijas reikšti žodžiais, o nebe kumšteliais. Bet dar taip gali būti.

Tėvai nerimauja, kad tada vaikas gali verkti. Bet mes tik taip augame, tik taip bręstame. Nepaverkę, nepapykę, be širdies skausmo mes neužaugsime.

Kitas dalykas, tėvai įsivaizduoja, kad vaikas pasimušė, kažkas pasikalbėjo ir daugiau vaikas nebesimuš. Bet tai yra procesas, reikia keisti elgesį. Tyrimai, atlikti su suaugusiaisiais, parodė, kad, jeigu pakeičiame jungiklį iš vienos pusės į kitą, maždaug 6–8 savaites ranka tiesiasi prie seno. Tad ką kalbėti apie rimtesnius dalykus, emocinius, socialinius, susiformavusio elgesio keitimą?

– Su tėvais kalbate tiesiai. Kaip jie tai priima?

– Dažniausiai yra atstūmimo reakcija. Vienas tėtis net sakė: „Tai ką, jūs čia dabar mane auklėsite?“ Sakiau, kad, jeigu reikės, tai taip. Šeima labai supyko ir išėjo iš mūsų mokyklos. Tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du.

Viena šeima mums yra pasakiusi: „Aš moku, aš užsakau dainą.“ Bet mano pozicija yra labai tvirta – mokykla visų pirma yra ne pageidavimų koncertas. Mokykla turi turėti savo tvarką, taisykles, įsitikinimus, turi būti aišku, kokios mokykloje yra vertybės, kuo mes tikime.

Principinė vaiko interesų pozicija turi būti aukščiau už norėjimą išlaikyti šeimą mokykloje. Esame Vilniuje pagarsėję kaip arogantiški.

Tai yra visuomenės ir valstybės augimas. Anglijoje, JAV, Šveicarijoje ar Prancūzijoje, kur yra gilios privataus švietimo tradicijos, tokių atvejų yra labai nedaug. Kalbėjau su keliais pažįstamais direktoriais iš Anglijos, JAV, Šveicarijos, Prancūzijos, klausiau, kiek tokių situacijų jie turi. Atsakė: „Būna metų, kad turime.“ Pas mus – būna mėnesių, kai neturime.

– Tai kiek per metus šeimų iš jūsų išeina?

– Nebūtinai išeina. Ne visi neišgirsta. Yra tokių žmonių, kurie išgirsta ir įsiklauso. Daugiau kalbu apie pokalbį, iškylančią tą temą ir pasitikėjimą mokykla arba ne. Mano giliu įsitikinimu, jeigu aš savo vaiką patikiu mokyklai, aš ta mokykla pasitikiu 100 proc., galiu turėti klausimų, bet nekvestionuoju iš principo.

Man labai patiko, kaip vienas mokyklos direktorius iš JAV pasakė: „Jeigu aš negražiai kalbu apie mokyklą, kurią aš pasirinkau, tai aš blogai pasirinkau, tai reiškia, kad nesugebu normaliai pasirinkti.“

– Grįžkime prie pradinukų. Esate sakiusi, kad būna tėvų-malūnsparnių, kurie vaikus stebi iš tolo, bet, pamatę kliūtį, vaiką per ją perneša, ir būna tėvų-sniego valytuvų, kurie eina priekyje ir visas kliūtis pašalina. Kokios kliūtys dažniausiai pasitaiko pradinukų kelyje?

– Pats didžiausias pradinuko iššūkis yra mokykla. Vaikai susodinami į suolus, turi mokytis, parnešti rezultatą, atsiranda vertinimas, lyginimasis. Tėvams atsiranda rūpesčių dėl namų darbų, užklasinės veiklos. Trečios klasės pabaigoje ar ketvirtoje klasėje prasideda paauglystė, vaikas bando ribas, tėvai nebėra tokie autoritetai.

Tėvams visa tai nelengva, jie nebežino, kiek reikia kištis, kiek atsitraukti, vieni nori viską už vaiką padaryti, kiti mano, kad reikia viską už vaiką padaryti, treti nori, kad vaikas augtų savarankiškas ir viską pats darytų.

Vaikams yra ramiau, pirmaisiais pradinės mokyklos metais jie vis dar mąsto konkrečiai. Jeigu tėvai yra mylintys, o mokytojai suprantantys, vaikams viskas yra gerai. Dažnai problemas – įsivaizduojamas ar realias – sukuria tėvai. Kai pradedi vaikui sakyti, kad jis turi geriau mokytis ir labiau stengtis, tai vaikas, kuriam atrodė, kad viskas jam gerai, po metų pradės galvoti, kad jis truputėlį nevykėlis.

Būdama teta galiu pajausti tą patį smagumą, kurį gali jausti seneliai. Visas fainumas yra, o atsakomybės – nulis!

Tokios yra dirbtinai sukurtos problemos, bet yra ir realių. Pavyzdžiui, vaikas yra lėtesnis, neturi įgūdžių atsinešti visko, ko reikia, į mokyklą, o tėvai tikisi, kad visko išmokys mokykla. Bet vaikas iššūkių be tėvų pagalbos neįveiks, juk mokytojas neateis į namus ir nesužiūrės, ar vaikas viską pasiėmė. Susidėti daiktus didelis iššūkis buvo ir vienam iš mūsų vaikų, todėl priklijavome sąrašą su klausimais „Ar įsidėjai penalą?“ ir pan.

Problemos gali būti ir laikinos. Pavyzdžiui, antroje klasėje vaikui viskas vyksta žiauriai lėtai, viskas iš rankų krenta, kokį dalyką bepaimsi, jam sunku. Bet trečioje, šeštoje ar aštuntoje klasėje įvyksta šuolis. Gali užtekti pagelbėti vaikui tris mėnesius, jis įgis įgūdį mokytis, viskas jam susijungs ir pūkšt, daugiau niekada nebereikės nei korepetitoriaus, nei tėvų pagalbos. Esmė – tada, kada reikia, išgirsti mokytoją, jeigu jis perspėja apie sunkumus, ir atkreipti į tai dėmesį.

– Kokių sunkumų pradinukams kyla dėl draugų, laisvalaikio, santykių šeimoje?

– Vienas iš ryškiausių dalykų – santykių dramos. Darželinukai susipyksta, apsisuka ir vėl draugauja, o pradinukai tampa onoravi, jiems nebe lygis ir susipykę su draugu jie net į mokyklą nebenori eiti. Tokio amžiaus vaiko emocinė branda ir yra kaip 6–7 metų vaiko, tad – trumpai ir aiškiai – tos brandos nėra. Todėl konfliktas su geriausia drauge yra pasaulio pabaiga, mokykla yra blogis, o jeigu ta draugė su kita susidraugauja, tai nėra pasaulyje blogesnės mokyklos.

Nors, iš tiesų, tame nėra nieko bendro nei su mokytoja, nei su ugdymo kokybe, nei su kitais vaikais klasėje. O įsivaizduojate, kaip tėvams reikia girdėti „niekas su manimi nedraugauja“, nors tai yra tik vienas vaikas klasėje...

– Tai kaip nuraminti tėvus?

– Reaguoti ramiai. Vaikui reikia pasakyti: „Jeigu tikrai labai nori draugauti, turi eiti ir pasikalbėti. Bet turi suprasti, kad, kai pasikalbėsi, nebūtinai taip bus. Tai yra to žmogaus sprendimas.“ Tėvai nerimauja, kad tada vaikas gali verkti. Bet mes tik taip augame, tik taip bręstame. Nepaverkę, nepapykę, be širdies skausmo mes neužaugsime.

Tėvų noras, kad vaikas neverktų, kad visą laiką būtų laimingas, patenkintas, yra meškos paslauga, o ne dovana. Vaikas turi paverkti, jam turi širdelę paskaudėti. Daug geriau išmokti spręsti konfliktus pradinėje mokykloje negu universitete. Dabar yra toks laikas šiame pasaulyje, kai tėvai nuolat kišasi: vaikai susipyko, tėvai apie tai žino ir dar sprendžia.

Kai mūsų dukra susipyko su klasioke, jos tėvai norėjo susitikti, pasikalbėti. Bet čia yra jų tarpusavio santykiai, tegul jos ir aiškinasi. Jeigu joms kažkas neaišku, tegul klausia savo tėvų, bet kodėl mes turime aiškintis savo santykius dėl savo vaikų santykių? Nei turiu tam laiko, nei noro, šimtas metų! Jeigu turi keturis vaikus ir nuolat aiškiniesi visus jų santykius, tai kada dirbti, kada gyventi? Kartais reikia mažiau kištis, bus mažiau streso, įtampos ir daugiau laimės.

– Dažniausiai kalbame apie sunkumus, kurie užklumpa tėvus. O kokie didžiausi džiaugsmai jiems paprastai nutinka, kai vaikui būna nuo 6 iki 11 metų?

– Man tai yra gražiausias ir mano, kaip mokslininkės, mylimiausias amžiaus tarpsnis. Tokio amžiaus vaikai jau nebe kūdikėliai, jau yra pakankamai savarankiški, turintys pakankamai gyvenimo patirties, kad nebebėgtų į gatvę, nebereikia tiek rūpintis jų saugumu ir priežiūra, jau galima su jais turėti gilius įdomius pokalbius, įdomias diskusijas.

Jie yra be galo smalsūs ir nebijo to parodyti. Jie yra autentiški. Kaip ant delno: supyko – matai, džiaugiasi – matai, nori apsikabinti – apsikabina. Tai yra nepaprastai gražus amžiaus tarpsnis. Vaikas nori mokytis, jis nori eiti į mokyklą, jis nori draugysčių, jos jam yra įdomios, jam norisi keliauti į išvykas, daryti eksperimentus. Jis tiki tėvais, mokytoju, mokykla. Tai yra pavyzdinis šalies pilietis, kuris tiki Lietuva, ranką prie širdies prisidėjęs gieda tautinę giesmę.

Kai pradedi vaikui sakyti, kad jis turi geriau mokytis ir labiau stengtis, tai vaikas, kuriam atrodė, kad viskas jam gerai, po metų pradės galvoti, kad jis truputėlį nevykėlis.

– Kas nutinka, kad tas pilietis pasikeičia?

– Jis išmoksta iš suaugusiųjų. Klasėje, kurioje mokytojas šypsosi ir kvailioja su vaikais, ir vaikai šypsosi. Jeigu nueini į klasę, kur mokytoja kaip cerberis, tai vaikai susigūžę sėdi ir bijo akis pakelti. Matai, kaip jie taip pamažu mokosi. Jeigu mokytojas nepakelia šiukšlės koridoriuje, tai ir vaikas mokyklos teritorijoje nepakels šiukšlės.

Kalbėjomės su vaiku, kuris mokyklos teritorijoje numetė šiukšlę, klausėme, ar namie taip darytų. Sako: „Ne, taigi ten namai.“ Turbūt jis mato savo aplinkoje suaugusiuosius, kurie nėra pilietiški, kurie atskiria, kad kas mano – tai jau šventa, o visa kita – valstybės, valdiška, aš neatsakingas. Bet kas yra valstybė? Tu esi valstybė.

– Dar pernai pati turėjote pradinukę, o vyriausiasis sūnus jau baigė mokyklą. Kaip skyrėsi jūsų pradinukai, jų poreikiai?

– Jie skyrėsi, nes ir vaikai skirtingi. Skirtingas kontekstas, jų mokytojai kiti. Mūsų sūnūs buvo pradinukai Belgijoje, dukros pradinukės buvo Lietuvoje. Mokytojai keitėsi, su vienais ryšys buvo fantastiškas, su kitais jau nebe toks. Vienas vaikas lengviau mezga ryšį, kitas sunkiau, vienas vaikas lengviau funkcionuoja grupėje, kitas sunkiau. Vienam mokytis akademiškai labai lengva, kitam visaip. Kiekviena situacija unikali.

– Jūsų sesuo Medeina Andriulienė neseniai pranešė, kad laukiasi pirmagimio. Kuo prie vaiko auklėjimo gali prisidėti tetos?

– Tetos – panašiai kaip seneliai – kiek nori, tiek ir gali duoti. Kalbant apie patarimus, stengiuosi nesikišti, nes vaikų auginimas yra tėvų reikalas, jeigu jie nori, tai ir paklausia. Vyro sesers dukrą mokau visokių dalykų, pavyzdžiui, stovime prie gaublio ir aš sakau: „Protingi žmonės žino, kad žemė yra apvali. Yra žmonių, kurie sako, kad plokščia.“ Vaikas nueis į darželį, taip ir sakys...

Būdama teta galiu pajausti tą patį smagumą, kurį gali jausti seneliai. Mano sesuo ar vyro sesuo su mano vaikais darė tą patį – visas fainumas yra, o atsakomybės – nulis! Tai nieko nėra geriau! Nori ledų? Gerai! O tada tegul tėvai aiškinasi. Vaikai turi turėti tokias tetas, tokius senelius, tokius krikšto tėvus, kurie nėra tėvai. Tėvų darbas yra auklėti.

Aš ir sesei sakiau – galėjai būti tik teta, o dabar sužinosi, ką reiškia tėvystė. Labai to laukiu. Vyro sesuo tą patį mėnesį taip pat susilauks kūdikio. Bus nepaprastai smagu! Atvažiuoja pas mus į namus, pavargusi mama nukrenta ant sofos, o mes visi – su tuo kūdikėnu. Tai yra labai gražus ryšys. Tam ir yra šeima – tėvams reikia pasilsėti, o vaikas turi žinoti, jog ne visi į jį žiūri kaip į auklėjamąjį.

– Kokį vaidmenį auklėjant vaiką atlieka seneliai?

– Senelių vaidmuo gali būti labai didelis. Jie jau užauginę savo vaikus, nebeturi milžiniškų karjeros ambicijų, labiau reflektuoja, koks buvo jų gyvenimas, gyvenimo prasmė. Todėl jie gali turėti ir dažnai turi labai stiprų ir autentišką ryšį su anūkais, bet tai yra senelių pasirinkimas.

Aš visada sakau, kad už senelių ir anūkų ryšį tai tikrai ne anūkai yra atsakingi, o seneliai – kiek jie skambins, kiek kalbės. Jeigu jie bus moralizuojantys seniai, tai aišku, kad vaikas jų nemėgs ir nenorės su jais bendrauti. Bet jeigu tai bus artimas, suprantantis, ne moralizuojantis, o įsiklausantis žmogus, kuris visada bus šalia, tai gali būti fantastiškas tėvų papildymas, pagalba tėvams ir pačiam vaikui.

– Sakoma, kad seneliams bendraujant su anūkais reikėtų leisti ištaisyti klaidas, kurias jie padarė bendraudami su savo vaikais. Ar pritariate?

– Gali būti ir taip. Labai dažnai seneliai sako, kad savo vaikams buvo labai griežti ir žiūrėdami atgal mano, kad mažai vertės yra tame, daug geriau, jei būtų įsiklausę, leidę vaikui ir suklysti, ir pabandyti. Seneliai jau turi išminties, kurios trūksta tėvams, kurie gyvena dar tik trečią ar ketvirtą dešimtį.