Istorijos

2019.12.06 05:30

60 šalių aplankiusi lietuvė – apie skandinaviškos laimės burbulą ir spengiančią Grenlandijos tylą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.12.06 05:30

Lietuvė Karolina Dabašinskaitė jau daugiau nei metus keliauja iš vienos vietos į kitą. Kartais kelionės kryptį pasirenka mesdama monetą ar žaisdama kortomis. „Jeigu visuomet keliaučiau pagal konkretų planą, jausčiausi suvaržyta“, – LRT.lt sako pašnekovė. Ji svajoja ir apie Gineso rekordą – nuo 9-erių kaupia degtukų dėžučių iš įvairių pasaulio šalių kolekciją.

10 metų gyveno Danijoje

Karolina Dabašinskaitė iš Lietuvos išvyko būdama 19-os metų. Jau nuo paauglystės apie studijas svetur svajojusi mergina aplinkos inžinerijos mokslams pasirinko Daniją. Vis dėlto, laiminga ten nesijautė.

„Nepatiko nei šalis, nei jų kultūra, nei tradicijos. Jaučiausi ten gana svetima, o gal buvau jau atsikandusi gerokai per daug išpūsto skandinaviško laimės burbulo.

Tikrai nepadėjo pamilti šalies ir tai, kad ten daug dienų per metus lyja, apniukusios šalys – ne man. Vienintelis dalykas, kuo žavėjausi, tai jų meilė savo šaliai“, – pasakoja K. Dabašinskaitė.

Ji sako, kad danai iš tiesų gali džiaugtis ir būti laikomi pavyzdžiu kitoms šalims dėl įvairioms visuomenės grupėms suteikiamų socialinių garantijų.

Tačiau pašnekovė pabrėžia – ten, kaip ir kiekvienoje šalyje, taip pat yra nelaimingų žmonių: „Visi pamiršta, kad Danijoje, kaip ir Norvegijoje, daug žmonių serga depresija dėl vitamino D trūkumo. Tai kiek iš tikrųjų tos tikrosios laimės?“

Sumanymas leistis į kelionę po pasaulį, sako lietuvė, nebuvo skubotas. Netgi priešingai – šią mintį ji brandino kurį laiką, tačiau vis trūko drąsos ją įgyvendinti. Danijoje K. Dabašinskaitė pragyveno beveik 10 metų.

„Ryžausi tik tada, kai pasiekiau kritinį gyvenimo etapą. Kai supratau, kad gyvendama šalyje, kuri man ne prie širdies, darydama dalykus, kurie man neteikia laimės, bendraudama su žmonėmis, kurie mato pasaulį kitomis akimis ir su kuriais man ne pakeliui, švaistau brangiausia, ką žmogus turi, – laiką.

Teko rinktis: arba dabar, arba niekada, nes kito šanso, kaip pabandyti būti nepriklausomai, siekti svajonių, daryti, ką mėgstu, – nebus. Juk gyvenu tik kartą – reikia tuo mėgautis“, – dėsto lietuvė.

Tikisi pasiekti rekordą

Tiesa, kelionėmis ji domėjosi jau nuo mažens. Tokią aistrą sako paveldėjusi iš šeimos, o ją dar labiau sustiprino idėja kolekcionuoti degtukų dėžutes iš įvairių pasaulio šalių:

„Ant jų matydavau pavaizduotas skirtingas pasaulio vietas, tad tyliai sakydavau sau, kad vieną dieną aš privalau kiekvieną iš jų aplankyti.“

Rinkti tokią kolekciją pašnekovė nusprendė dar vaikystėje, kai iš močiutės gavo pirmą ilgai lentynoje gulėjusią ir nenaudojamą degtukų dėžutę. Savo kolekciją ji stengiasi įamžinti skirtingose šalyse ir vieną dieną svajoja pasiekti Gineso rekordą.

„Šiuo metu turiu virš 6000 degtukų dėžučių iš 100 skirtingų pasaulio šalių. Tik dabar darosi vis sunkiau jų rasti – visi siūlo žiebtuvėlius“, – komentuoja K. Dabašinskaitė.

Maršruto nesudarinėja

Lietuvė į kelionę po pasaulį leidosi su vaikinu – jiedu keliauja neturėdami jokio maršruto ir vienoje šalyje praleidžia keletą mėnesių.

„Jeigu visuomet keliaučiau pagal konkretų planą, jausčiausi suvaržyta. Mes dažnai sakome, kad ne mes renkamės šalis, o jos mus. Pavyzdžiui, Azijoje, kai reikėdavo rinktis šalį, mesdavome monetą arba žaisdavome kortomis iš kokių nors dviejų šalių“, – pasakoja pašnekovė.

Ji pripažįsta, kad nuolatinis gyvenimas kelyje kartais ima varginti: „Pradedant tuo, kad reikia vis susikrauti ir išsikrauti kuprinę, kad dantis tenka valytis su vandeniu iš butelio, kad dušo srovė kartais būna tokia silpna, kad galvą išsiplauti užtrunka gerą valandą, kad šalia ausų girdi įkyriai zvimbiantį kokį uodą arba kad nuo oro užterštumo nuolat skauda galvą ir peršti gerklę.“

Tokiomis akimirkomis, patikina pašnekovė, norisi paprasčiausiai užsisakyti viešbutį ir užsidarius kambaryje žiūrėti serialus bei filmus. Tačiau kartą taip pasielgusi kitą dieną sprendimo sako pasigailėjusi.

„Nieko neveikimas yra ne man ir po tokios dienos jaučiuosi labiau pavargusi negu pailsėjusi. Man būtina veikla“, – teigia pašnekovė.

Nuo viešbučių ir svečių namų iki laivų, namelių džiunglėse, palapinių ar gyvenimo pas vietinius – K. Dabašinskaitė yra išbandžiusi įvairias gyvenamąsias vietas ir sąlygas.

Pavyzdžiui, kol viešėjo Laose, lietuvė gyveno tradiciniame laosietiškame name, kuris pastatytas ant aukštų pastolių ir turi daugybę atvirų angų.

„Ten į svečius užsukdavo katinai, driežai, milžiniški delno dydžio vorai ir net vištos. Bet turbūt labiausiai įsiminė nakvynė šalia džiunglių – tiek palapinėje, tiek namelyje medyje.

Kažin, ar norėčiau kartoti, nes džiunglės naktį prabunda. Tiek garsų ir visokių šnarėjimų, kad man miegoti nebuvo šansų, bet patirti tai bent kartą, manau, privaloma“, – teigia ji.

Pašnekovė sako, kad gamta, ypač kalnai, jai palieka ryškesnį įspūdį nei apsilankymas dideliuose miestuose. Iki šiol lietuvei labiausiai įstrigo Nepalas.

„Turbūt su manimi sutiks daugelis, kad Himalajai – viena įspūdingiausių vietų pasaulyje. Tai viena iš priežasčių, kodėl su didžiuliu noru grįžtu į šią šalį ir leidžiuosi į kalnų žygius“, – pasakoja K. Dabašinskaitė.

Užbūrė ledynai

Vos prieš keletą mėnesių lietuvė paliko Grenlandiją, kurioje praleido beveik pusę metų. Ji sako ir dabar prieš akis matanti milžiniškų ledynų ir nesibaigiančių nepaliestų gamtos plotų vaizdus.

„Jaučiausi, lyg keliaučiau kitoje planetoje, nes viskas buvo visiškai kitaip, negu matėme ar patyrėme iki šiol. Labiausiai man įstrigo ledynai ir viską gaubianti tyla.

Niekada nebuvau jokioje tylesnėje vietoje. Ir ta tyla niekur nedingsta. Ten taip tylu, kad kartais spengdavo ausyse. Norėdami atsikratyti to jausmo, dažnai namuose labai garsiai klausydavomės muzikos.“

Vis dėlto kelionė turėjo ir liūdnąją pusę. Lietuvė sako įsitikinusi Grenlandijos ledynų tirpsmu. „Tą buvo galima stebėti dažnai atėjus prie upės Kangerlusuako miestelyje. Upės vandens lygis buvo pasiekęs kritines ribas ir buvo liūdna matyti vietas, kuriose prieš dieną sėdėjome ir gėrėme kavą, o kitą dieną jos jau buvo po vandeniu.“

K. Dabašinskaitės teigimu, vietiniai pastebi ir kitų šylančio klimato ženklų. „Vis dažniau baltųjų meškų atklysta į regioną, kur jų neturėtų būti. Joms ten ne pakeliui ir nėra nei ką valgyti, nei ką veikti. Atsiranda grėsmė ne tik gyventojams, bet ir turistams“, – sako pašnekovė.

Tiesa, jos lankytame Kangerlusuako miestelyje kasdienybę apkartina ne tik tirpstantys ledynai. Kaip pasakoja lietuvė, dauguma vietinių ten nedirba, todėl jau nuo ryto juos galima rasti bare geriančius alų ar mėtančius monetas į žaidimų automatus.

„Ten nėra veiklos, todėl televizorius ir sofa – vieni iš geriausių draugų. Nėra prekybos centro, kur gali pasiūlyti draugui išgerti kavos, nueiti į kiną ar pažaisti boulingą“, – pasakoja K. Dabašinskaitė.

Atrado savanorystę

Pašnekovė Grenlandijoje dirbo privačių turų gide, o šiaip keliaudama pragyvena sudarinėdama individualius kelionių planus vykstantiems į Aziją, konsultuodama kitais kelionių klausimais.

Tačiau lietuvė nemažai laiko skiria savanorystei. Ji yra išbandžiusi įvairias savanoriškas veiklas: nuo nacionalinių parkų iki vaikų namų, mokyklų ar ligoninių.

„Emociškai sudėtingiausia buvo Tanzanijoje, nes ligoninėje mačiau ir mirštančiųjų, ir lauke gimdančių moterų. Mačiau reakcijų tiek į teigiamus, tiek į neigiamus ŽIV testo rezultatus“, – prisimena K. Dabašinskaitė.

Anot pašnekovės, įsimintinas buvo ir laikas, praleistas vaikų namuose. Ji pasakoja, kad beveik visi ten atsidūrę vaikai turi šeimas, o atiduoti buvo dėl skirtingų priežasčių, tokių kaip liga ar per didelis vaikų šeimoje skaičius.

„Kartais tėvai ateidavo jų aplankyti. Būdavo ir tokių, kurie savaitei važiuodavo atostogauti pas tėvus. Visi tie vizitai ir atostogos tuos vaikus sutraumuodavo, nes kiekvieną kartą jie tikėdavosi, kad pagaliau galės likti su tėvais“, – atskleidžia ji.

Ypač K. Dabašinskaitei įstrigo vieno mažo berniuko, augančio vaikų namuose, žodžiai. „Jis man verkdamas sakydavo, jog mamai reikia kasdien kartoti, kad ją myli. Jis galvojo, kad jį paliko, nes per retai jai tą sakydavo“, – pasakoja pašnekovė.

Lietuvė ne tik mokė vaikus anglų kalbos, padėdavo mokytojams sudarinėti užduotis ar taisyti kontrolinius darbus, bet ir talkindavo vaikams buityje – padėdavo gaminti maistą, tvarkytis ar skalbti.

K. Dabašinskaitė pasakoja, kad mokyklose, kuriose jai teko savanoriauti, mokytojai neretai turi po kelias klases, todėl sunku vaikus suvaldyti, vyrauja chaosas. Vieną suolą kartais gali dalintis 3–4 vaikai, o jeigu nėra suolų – jie sėdi ant žemės.

Ji pateikia pavyzdį apie vieną kaimo mokyklą Laose: „Kartais mokytojas net neateina, nes dažnai būna girtas, todėl vaikai radę užrakintas duris tiesiog eina namo. Ten taip pat pora klasių ir tik vienas mokytojas. Kai vyksta pamokos, viskas vyksta kartojimo principu.

Mokytojas pasako – vaikai kaip užsukti kartoja tą patį per tą patį keletą kartų ir viską būtinai turi užsirašyti. Kol jie rašo, o tą daro itin lėtai, mokytojas dingsta iš mokyklos. Eina kalbėtis su vietiniais ar pavalgyti.“

Ilgisi lietuvių kalbos

Neseniai K. Dabašinskaitė lankėsi Lietuvoje. Sugrįžti į tėvynę, tikina lietuvė, visada gera – juk čia gyvena jos šeima ir artimiausi draugai. Gyvendama užsienyje ji sako pasiilgstanti lietuvių kalbos, todėl ir savo tinklaraštį apie keliones pastaruoju metu rašo tik lietuviškai.

„Lietuva man atrodo pasikeitusi į gera, tik žmonės vis dar nemoka džiaugtis mažais dalykais ir jiems vis dar svarbu, ką apie juos pagalvos kiti, man tai yra visiškai nesuprantama ir nepriimtina“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Žiemą praleisti ji planuoja Filipinuose, o kur trauks toliau – nežino: „Galvoje daug idėjų, bet tik laikas parodys, kur atsidursime.“

Taip pat skaitykite

Populiariausi