Gyvenimas

2019.12.03 19:49

Nuo vaikystės iš kitų išsiskyręs autistas šiandien turi magistro diplomą, o ateitį sieja su darbu IT saugumo srityje

LRT.lt2019.12.03 19:49

Autizmo spektro sutrikimą turintis 31 metų Povilas Staniulis, vaikystėje išgyvenęs didžiulius bendravimo ir orientavimosi erdvėje sunkumus, retai pasirodydavęs mokykloje ir iki šiol turintis daug baimių, šiandien rankose laiko Vilniaus universiteto informatikos magistro diplomą. Kai kam toks pasiekimas gali pasirodyti savaime suprantamas, tačiau šiam jaunam vyrui tai – sunkaus darbo ir didelių pastangų pareikalavęs laimėjimas, praneša Vilniaus universitetas.

Intelektu lenkė bendraamžius

Lentvaryje gyvenantis Povilas nuo mažens smarkiai skyrėsi nuo kitų vaikų. Savo vaiko kitoniškumą mama Daiva pastebėjo, kai Povilui buvo vos dveji, tačiau Aspergerio sindromas (vienas iš autizmo spektro sutrikimų) vaikinui oficialiai buvo diagnozuotas tik sulaukus 16 metų.

Povilo sunkumai prasidėjo jau darželyje. Jame pasilikti sekėsi sunkiai, pirmajame darželyje iš viso nepavyko priprasti, todėl mama turėjo mesti darbą ir būti su vaiku namuose. Po poros metų pabandė dar kartą ir su kitu darželiu pasisekė daug geriau, nes berniukui pavyko priprasti prie auklėtojos, kuri su Povilu taip pat surado kontaktą. Tą laikotarpį vaikinas atsimena su šypsena ir auklėtoją geru žodžiu mini iki šiol.

Kaip sako pats Povilas, nors turėjo daug baimių, buityje nemokėjo to, ką jau darė jo metų vaikai, nebuvo toks savarankiškas kaip jie, mėgo ilgai stebėti, kartoti tuos pačius žodžius, tačiau intelektualiai jis smarkiai lenkė savo bendraamžius. Labai anksti jį pradėjo dominti visai nevaikiški užsiėmimai su elektros instaliacijomis.

„Vaikystėje mama atidavė man balkoną – ten galėjau daryti ką noriu. Buvau gal aštuonerių metų, kai visą balkoną išraizgiau lemputėmis ir jungikliais. Labai patiko lemputės ir ventiliatoriai. Į besisukančius daiktus, slenkantį tekstą galėjau žiūrėti iki begalybės. Tai mėgstu iki šiol“, – sako vaikinas.

10–12 metų jis susidomėjo programavimu, kompiuteriais ir informatika. Gavęs savo pirmąjį kompiuterį ir keletą knygų apie programavimą, ėmė iš jų nurašinėti programas, o vėliau ir savarankiškai programuoti, surinkinėti kompiuterius, remontuoti juos, instaliuoti operacines sistemas.

Mokykla kėlė chaoso jausmą

Kaip sako Povilas, į mokyklą jis ėjo mokytis, o ne gauti pažymių, tačiau viskas jam ten atrodė nestruktūruota, kėlė didelio nerimo jausmą, todėl tą periodą vaikinas prisimena su kartėliu.

„Buvo blogai, labai blogai – atskiri mokytojai, kurie ne visada toleruodavo mano būdą, skirtingi kabinetai, neaiški kabinetų sistema, visiškai nebuvo nuorodų, kur juos rasti, greitai besikeičiančios situacijos, pertraukų triukšmas be jokio ramaus kampo – mano požiūriu buvo visiškas chaosas. Todėl per pertraukas dažnai slėpdavausi po mokyklos laiptais, o vėliau mokykloje pasirodydavau kaip jaunas mėnulis“, – prisimena vaikinas.

Mokykloje jį ne tik nuolat vargino chaosas ir triukšmas, bet ir žeidė mokinių ir net mokytojų patyčios.

Nors mokykloje jis pasirodydavo retai, tačiau valstybinius egzaminus išlaikė labai gerai ir su tais balais įstojo į valstybės finansuojamas informatikos studijas Vilniaus universitete.

„Kadangi informatika domiuosi nuo vaikystės, ypatingų svarstymų, ką studijuoti, nebuvo, jau iki 10 klasės žinojau, ką noriu studijuoti baigęs mokyklą“, – tikina Povilas.

Universitetas buvo atgaiva

Universitete Povilas pajuto kitokią atmosferą, nei buvo pratęs mokykloje. Tokie, atrodytų, paprasti dalykai kaip aiškus auditorijų planas, tolerantiška, netriukšminga aplinka autizmo sutrikimą turinčiam studentui buvo itin svarbūs ir kėlė saugumo jausmą.

Nors jis labai sunkiai orientuodavosi naujoje aplinkoje, tačiau fakultete dėl to problemų nekilo.

„Buvo aiškiai pateiktas patalpų planas, kaip susirasti reikiamą auditoriją ar kabinetą. Tai buvo išsigelbėjimas. Mokykloje to nebuvo, todėl aš amžinai praleisdavau pamokas, nes paprasčiausiai nerasdavau, kuriame kabinete jos vyksta“, – pasakoja Povilas.

Vaikinas prisimena, kad dėl to, jog yra kitoks, iš jo čia niekas nesityčiojo, atvirkščiai – visi stengėsi padėti ir palaikyti. Dauguma fakulteto dėstytojų buvo tolerantiški kitokiems studentams ir atkreipdavo į juos didesnį dėmesį. Kai kurie dėstytojai (bet tikrai ne visi) vertino Povilo nestandartinius, kūrybiškus uždavinių sprendimo būdus ir taip skatino kūrybiškumą ir žinių tobulinimą.

„Todėl universitetas po mokyklos buvo tarsi gryno oro gurkšnis, atgaiva“, – prisimena jis.

Trūko asmeninio kontakto

Universitete vaikinui labai trūko asmeninio kontakto su dėstytojais ir nuolatinės informacijos dėl kursinių ir kitų darbų temų pasirinkimo, kitos bendros studijų informacijos pateikimo asmeniškai. Tokių dalykų bendravimo baimių turintis vaikinas neišdrįsdavo pasiklausti nei dėstytojų, nei grupiokų. Katedros ar fakulteto puslapiuose informacija jam atrodė paini, todėl jis dažnai laiku nepasirinkdavo kursinių darbų, kitų užduočių, temų.

„Aš ir kiti mano tipo žmonės dažniausiai nesame „kurčio telefono“ abonentai, todėl iš kitų studentų informacijos nesusižinome. Mums visa informacija apie paskaitas, įskaitas, paskaitų laiko pasikeitimus galėtų būti pateikiama tiesiogiai, geriausia – asmeniškai (pvz., el. paštu)“, – atkreipia dėmesį buvęs studentas.

Dėl tų pačių priežasčių vaikinui nepavykdavo užmegzti kontakto su dėstytojais ir su jais padiskutuoti mokslo temomis. O viešo kalbėjimo, darbų pristatymo prieš visą auditoriją jis apskritai mirtinai bijojo.

Nori dirbti IT srityje

Baigęs studijas Povilas savo ateitį galvojo sieti su programavimu, net kelerius metus dirbo vienoje įmonėje programuotoju nuotoliniu būdu, buvo gerai vertinamas kaip kvalifikuotas darbuotojas. Tačiau ilgainiui jis pastebėjo, kad daugumai įmonių reikia koduotojų, „suklijuojančių“ projektus iš jau padarytų dalių, o ne programuotojų, kurie kuria kodus patys.

Šiuo metu informatikos magistrantūrą baigęs Povilas daugiausia užsiima įvairia su IT susijusia veikla, toliau savarankiškai studijuoja kompiuterinius tinklus, siekia gauti Cisco CCNA sertifikatą ir ieško darbo IT saugumo srityje.

„Neseniai dalyvavau „Cybergym“ organizuotuose 3 dienų IT saugumo mokymuose, kurie man labai patiko. Tikrai norėčiau šioje srityje save išbandyti, gal net su ja sieti savo ateitį“, – sako IT specialistas.

Povilo įsitikinimu, įgyvendinti šį norą labiausiai trukdo jo paties baimės pakeisti aplinką ir darbdavių nesupratimas apie jo sutrikimą. Darbo pokalbio metu vaikinas ima jaudintis dėl naujos aplinkos ir nepažįstamų žmonių, todėl jam nepavyksta potencialiam darbdaviui atskleisti savo motyvacijos dirbti pas juos.

Puikiai žinodamas, kokių sunkumų socialiniame gyvenime patiria autistiški žmonės, Povilas juos ragina labiau pasitikėti savimi, savo jėgomis ir norėti daugiau. nei iš jų tikimasi.

„Esate sveiki ir dažnai labai protingi žmonės, kurie tikrai sugeba ne mažiau (o dažnai ir daugiau) nei kiti (neurotipiniai). Taip, kai kas jums sekasi sunkiau nei kitiems, ypač buityje ir socialiniame gyvenime, bet tai tikrai nereiškia, kad dėl to esate prastesni už kitus. Daug dirbant su savimi tikrai galima pasiekti visų savo svajonių išsipildymo“, – drąsina jis.