Gyvenimas

2020.01.12 17:28

Kriminologas apie agresiją ir tai, ką apie jus sako noras visus bausti

LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2020.01.12 17:28

Bausmės nieko nekeičia ir yra veiksmingos tik vienu atveju – norint sukrėsti ir sykiu perkuriant sistemą. LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ pašnekovas, kriminologas Gintautas Sakalauskas pažymi, kad ir savižudybė yra tam tikra agresijos forma, o agresijos protrūkiai, labiau būdingi uždaroms bendruomenėms, neaplenkia ir darbo kolektyvų, ypač, jei galios pozicijoje esantis žmogus vadovauja netinkamai.

Vilniaus universiteto teisininką, kriminologą G. Sakalauską kalbina LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ vedėja Guoda Pečiulytė.

Pagal statistiką, kas trečia Lietuvos moteris patiria smurtą artimoje aplinkoje, tačiau nereikia žiūrėti tik į šeimą – jaunoji Lietuvos medikų karta pastaruoju metu itin daug kalba apie mobingą, t. y. grupinį psichologinį engimą darbe. Kriminologas G. Sakalauskas pasidalijo mintimis apie agresijos apraiškas, priežastis ir pasekmės, kodėl kartais savo kasdienybėje esame agresyvūs ir kaip to išvengti.

1. Tai, kaip vertiname kitus ir su jais elgiamės, rodo, kaip patys save suprantame

„Tai pirmiausia mūsų požiūrio į save atspindys. Galime palyginti Rytų Europą su Vakarų Europa: labai daug rodiklių rodo, kad rytinėje pusėje, kuri ilgai gyveno priespaudoje ir daug trumpiau gyvena laisvės sąlygomis, daug daugiau smurto. Kokį rodiklį bepaimtume – smurtą prieš moteris, patyčias mokykloje, nužudymų, savižudybių, kas yra agresija prieš save, skaičių – matome, kad rytinėje pusėje to yra daugiau, o dar toliau į rytus – dar daugiau“, – aiškina pašnekovas.

Akivaizdu, kad tam tikros patirtys atsispindi santykiuose su kitais žmonėmis, tačiau, kita vertus, nėra visuomenės, kurioje nebūtų smurto ir agresijos, o tam tikras agresijos lygis – netgi tam tikros gyvybės požymis, sako kriminologas.

2. Tai, kaip elgiamės, nulemta ir istorinės atminties

Tai, kad žmonės sovietmečiu bet kada galėjo būti suimti, ištremti, kai negalėjai niekuo pasitikėti, nei kaimynu, nei draugu, ilgalaikėje perspektyvoje užkoduoja tam tikrą elgseną, pažymi G. Sakalauskas.

„Ne vien kriminologijos, bet ir psichologijos mokslo kontekste analizuota, kad patirtis lemia elgesį su kitais. Kai žmonės reikalauja kam nors bausmių ar griežto elgesio su nusikaltėliais, dažniausiai jie kalba apie save – reikalaudami, kad būtų nubaustas kitas, nori nubausti save. Tai psichoanalitinė dimensija“, – kalba kriminologas.

Jei žmonės nėra išmokę kitokių modelių, smurtas gali būti dažnas įrankis baimei įveikti.

3. „Mano vaikas, žmona, tėvai – kaip noriu, taip ir elgiuosi“

Galbūt tai agresijos šaknys? Pašnekovas pažymi, kad nereikėtų suabsoliutinti – šeimų yra labai įvairių, dalis žmonių gyvena gerbdami vienas kitą. Tačiau artimiausioje aplinkoje problemas tenka spręsti kiekvieną dieną, o pykčio proveržiai kartais baigiasi smurtu.

„Sunku pasakyti, kas – šaknis, o kas – padarinys. Mes vienas su kitu vienaip elgiamės vieną akimirką, bet tai, kaip elgiamės, turi labai ilgą istoriją, [gali būti nulemta] net vaikystės patirčių ar susikurtų modelių. Šleifas visada yra dabartyje ir stipriai lemia akimirksninį elgesį“, – teigia jis.

4. Savo baimių, nuoskaudų perkėlimas kitiems

Kriminologas sako, kad tai – išgyvenimo strategija: jeigu mes ko nors bijome, turime su ta baime kovoti, o kovos išraiška gali būti ir agresija. Jei žmonės nėra išmokę kitokių modelių, smurtas gali būti dažnas įrankis baimei įveikti. „Kai tave užspaudžia į kampą, puoli kitą ir smurtauji“, – kalba G. Sakalauskas.

5. Emocinis ir fizinis artumas

Kriminologų pastebėta, kad kuo žmogus emociškai ir fiziškai toliau, tuo smurto daugiau – tada, kai emociškai su žmogumi nesitapatini, gali jį ir nužudyti, o kuo žmogus emociškai arčiau, tuo daugiau pagarbos. Rašydami anoniminius komentarus socialinėse erdvėse žmonės leidžia sau kur kas daugiau, nei bendraudami gyvai.

Kaip teigia kriminologas, tai geriausias emocinio ir fizinio artumo pavyzdys: „Man pačiam kartais pamačius straipsnį norisi pakomentuoti piktokai. Ne visada pavyksta [susilaikyti], bet bandau savęs paklausti, ar aš tą patį pasakyčiau žmogui į akis? Tai geras kriterijus bandant atsirinkti.“

Pašnekovas apgailestauja, kad kartais ir po gerais straipsniais leidžiama visiems iš eilės anonimiškai komentuoti – niekinantys, žeminantys komentarai sumenkina ir straipsnio vertę.

6. „Kai turime vienintelį įrankį – plaktuką, visos problemos atrodo kaip vinys“

Tokiems žmonėms, kurie įsivaizduoja, kad kalėjimas – vienintelė bausmė, būna keista, jog daug efektyvesnė priemonė gali būti, pavyzdžiui, mediacija, t. y. tarpininkavimas, siekiant leisti žmonėms išsakyti patirtą žalą ar baimę, taip šį punktą aiškina G. Sakalauskas.

Labai lengva pažemintam žmogui agresiją „siųsti toliau“, tačiau susiturėti – vienintelis kelias.

Kartais agresoriams žmonės patys tampa agresoriais – prieš nusikaltusius komentarais ir net veiksmais skelbia vendetą. „Kai matau agresijos proveržį agresoriaus atžvilgiu, žinau, kad tie žmonės taip bando išreikšti savo baimes“, – tikina kriminologas. Pasak jo, labai lengva pažemintam žmogui agresiją „siųsti toliau“, tačiau susiturėti – vienintelis kelias.

7. Žmonių skirtumai

G. Sakalauskas šiuo punktu nori pasakyti, kad kiekvienas žmogus – labai skirtingas, ir pamini norvegų filmą „Scam“ apie paauglius.

„Paauglių atžvilgiu taip pat labai daug agresijos – suaugusieji jų atžvilgiu labai agresyvūs: žiniasklaida rašo apie gaujas, nebandydama suprasti niekina, nori, kad jie būtų šventesni negu pati visuomenė, sakoma – tai mūsų ateitis, jie turi uždirbti mums pensijas, visiškai nesigilinant, kaip sunku tuo periodu.

Filmas parodo paauglių problematiką. Ant Nooros, vienos pagrindinių herojų, kambario sienos kabo graži frazė: „Kiekvienas žmogus, kuris stovi prieš tave, kovoja sunkias kovas, apie kurias tu nieko nesupranti, užtai visuomet būk labai atsargus.“ Tai turi sulaikyti nuo išankstinio teisimo“, – aiškina pašnekovas.

Tad vairuotojo, kuris važiuoja agresyviai, signalizuoja, nepraleidžia, elgesys nepateisinamas, bet visada reikia turėti omenyje, kad egzistuoja šio elgesio kontekstas.

8. Žiniasklaidos, kino įtaka

Įvairių nutikusių istorijų detalizavimas – visuomenės teisė žinoti ar smalsumo tenkinimas? G. Sakalauskas žiniasklaidai kritikos negaili ir sako, kad tai tėra lengvas būdas pritraukti auditoriją ir tai nėra geros žiniasklaidos ar sveikos visuomenės požymis.

„Tačiau nuo to viskas ir prasidėjo – seksas ir nusikaltimai buvo temos, kurios nuo pat pradžių buvo eskaluojamos. Kartais žiūriu tam tikras „Žinias“ ir nesuprantu, kur gyvenu. Labai daug žiūriu vokiškos televizijos ir matau, kad ten to nėra, nors taip pat nutinka baisių dalykų“, – svarsto kriminologas.

9. Darbo kolektyvuose susiformuojantys bendravimo modeliai

Kai yra galios disbalansas, kai kažkas vadovauja ir turi galią kitų atžvilgiu, pavojus smurtui išplisti žymiai padidėja, sako pašnekovas. Būtent dėl to uždaros įstaigos, pavyzdžiui, globos, įkalinimo vietos, psichiatrinės ligoninės, visada atsiduria didesnėje pavojaus zonoje. Pavojus gali kilti ir tiesiog darbo aplinkoje, nes galios disbalansas gali išryškėti tarp vadovo ir darbuotojų.

Šiaurės Korėjoje žmonės turbūt jaučiasi laimingi, nors tai, ką mes žinome apie jų gyvenimą, labai liūdna ir baisu. Bet kai neturi su kuo palyginti, tada nieko ir nesieki.

„Tai gero vadovavimo patirties stoka. Turiu nemažai draugų, kurie dirba užsienyje, ir stebiuosi, kiek ten daug daroma, kad būtų išvengta galios disproporcijos. Stengiamasi, kad žmonės bendrautų, kalbėtųsi, kad nebūtų įsakymų stiliaus, žmonės reflektuotų, atliktų metinius pokalbius. O kai žmogus tampa vadovu tam nepasiruošęs, jam atrodo, kad jis turi įsakinėti, liepti, ar įsivaizduoja, kad gali ką nors pasiekti bausdamas, tada smurto ratą vis sunkiau sustabdyti“, – teigia G. Sakalauskas.

10. Nebaudžiamumas – užsukto agresijos rato priežastis

Pasak G. Sakalausko, nubausti kartais gerai, norint sukrėsti sistemą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje viskas negali būti paremta vien bausmėmis. Baudimas visada labai ribotas, nes nubausti galima visada, bet jeigu sistema nebus perprogramuota kitaip, pavienės bausmės nieko nepakeis.

11. Pasitikėjimas – labai svarbu

„Pasitikėjimo nebuvimą matome visose srityse: nepasitikime vieni kitais, valstybe... Kaip skatinti pasitikėjimą? Labai sunku pasakyti. Pasakysiu pavyzdį: vežiau savo profesorių į oro uostą ir pamatėme, kaip stotelėje moteris nukrito aukštielninka ir trenkėsi į šaligatvį. Galvojau, ką daryti? Mane labiausiai nustebino profesoriaus reakcija: jis iššoko, pribėgo ir labiausiai buvo nustebęs, kodėl niekas nepadeda. Moteris buvo girta, bet tai nekeičia situacijos. Padėti, neįtarinėti, pasitikėti, nekaltinti – svarbu“, – pažymi kriminologas.

12. Reikia daug gerų pavyzdžių

Milgramo eksperimente žmonės smurtavo mažiausiai prieš kitą tada, kai matė, kad kažkas priešinasi – būtent dėl to pozityvūs pavyzdžiai yra be galo svarbūs. „Šiaurės Korėjoje žmonės turbūt jaučiasi laimingi, nors tai, ką mes žinome apie jų gyvenimą, labai liūdna ir baisu. Bet kai neturi su kuo palyginti, tada nieko ir nesieki. Pavyzdys galėtų būti ir kaip galėtų būti blogiau“, – sako G. Sakalauskas.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.