Gyvenimas

2019.12.25 15:23

Manote, kad nuolatinį alkį kelia „išsitampęs“ skrandis? Kaltinkite blogą nuotaiką arba gerą draugiją

LRT.lt2019.12.25 15:23

Išragavus visus dvylika Kūčių patiekalų, dažnas apie maistą nenori nė pagalvoti, tačiau jau kitą dieną vėl sėda prie gausaus Kalėdų stalo. Panašu, kad dėl alkio jausmo kaltinti „išsitampiusio“ skrandžio nederėtų – smagiai leisdami laiką artimųjų kompanijoje, esame linkę prarasti suvalgytų porcijų nuovoką, o stimulu suvalgyti daugiau gali tapti ir aplinka, rašo BBC.

Nesunku nuspėti, kaip dažnas jausis po šventinės vakarienės: apsnūdęs, tingus ir labai sotus. Tačiau vos sulaukus kitos dienos – Kalėdų – ryto, vėl skubėsime nukrauti stalą, o gal net orkaitėn šauti paukštį. Gerai pagalvojus, atrodo keista, kad praėjus vos dienai po apsivalgymo, vėl galime į savo skrandžius sukišti ne ką mažesnį kiekį maisto.

Kodėl po sočių vakarienių vis dar jaučiamės alkani? Ar persivalgymas „ištampo“ skrandį, t.y. ar kitą dieną skrandyje atsiranda daugiau vietos maistui? Atsakymas labai paprastas – daugelis žmonių jaučiasi alkani būtent dėl to, kad daug prisivalgė.

Skrandžio dydis kinta

Mūsų juntamas kankinantis skausmas, kuris verčia ieškoti ko nors valgomo, atsiranda dėl keleto fiziologinių pokyčių žmogaus organizme.

Tiesa, kad skrandžio dydis pavalgius ir išalkus skiriasi. Virškinant maistą, skrandis susitraukia, taip padėdamas jį stumti žarnyno link. Dėl viduje judančio maisto ir oro skrandis gurgia, o mes šį garsą ir pojūtį suprantame kaip pirmą praalkimo signalą. Kaip rašo BBC, po to skrandis vėl padidėja, pasiruošia naujai maisto porcijai – tai nulemia hormonai.

Tačiau tai, kad valgymas ištampo skrandį, nėra tiesa. Skrandis labai elastingas, todėl po kiekvienos net ir itin didelės maisto porcijos susigrąžina įprastą – apie 1–2 litrų – tūrį. Galbūt nustebsite, jog daugelio žmonių skrandžių tūris yra labai panašus, – tam neturi įtakos nei žmogaus ūgis, nei svoris.

Alkis gali sietis su įpročiu

Nors skrandžiui talkina visa sistema įvairiausių hormonų, pranešančių smegenims, kada šis ištuštėja, dažnai jos veikimą sutrikdo įpročiu tapęs ryšys tarp paros meto ir alkio jausmo. Todėl net ir po sočių pietų, atėjus vakarienės metui, vėl galite jaustis alkani.

„Jei po pietų prisėdę žiūrėti televizoriaus kaskart nusičiumpate šokoladuką ar bulvių traškučių pakelį, jūsų organizmas gali pradėti sieti popietinį televizoriaus žiūrėjimą su kokiu nors skanėstu, kurio negavęs, ims siųsti reikalaujančius signalus, – BBC sako „Centerdata“ ir Mastrichto universiteto mokslininkė Karolien van den Akker. – Taip gali nutikti net jei esate sotus, jei visi jūsų energijos „aruodai“ užpildyti.“

Anot K. van den Akker, persivalgymas iš esmės nėra blogas dalykas. Skirtingai nuo besaikio valgymo, kuris diagnozuojamas, kai per labai trumpą laiką suvalgomas labai didelis maisto kiekis, dažnai dėl to jaučiant pasišlykštėjimą, kaltę ar gėdą, persivalgymas tėra nemalonus įprotis, iš kurio norisi išsivaduoti.

Įprotis susiformuoja per keturias dienas

Kai įprantame sieti malonias maisto, ypač daug cukraus turinčių produktų, savybes su tam tikru laiku, kvapu, vaizdu ar elgesiu, suaktyvinama šio pojūčio atmintis ir organizmas užsimano to, prie ko yra pripratęs. Tuomet pasireiškia ne tik psichologinė, bet ir fiziologinė reakcija, pavyzdžiui, išsiskiria seilės.

Galbūt girdėjote apie Pavlovo šuniukus – eksperimentą, kai prieš paduodant maistą, suskambėdavo varpelis, kad šuo imtų šį garsą sieti su maisto gavimu. Po kurio laiko vos suskambus varpeliui, šuniukui išsiskirdavo seilės. Šiuo atžvilgiu žmonės ne daug kuo skiriasi nuo gyvūnų.

Kito eksperimento metu žmonėms buvo rodomos paprastos formos – apskritimai ir kvadratai. Pamatę kvadratą, eksperimento dalyviai gaudavo gabaliuką šokolado, todėl netrukus jie ėmė geisti šokolado kaskart, kai tik įsižiebdavo kvadratėlis. Kaip ir šunims, žmonėms lengvai išsivysto sąlyginiai refleksai.

„Šios asociacijos susiformuoja labai greitai ir net esant nedideliam šokolado kiekiui, pavyzdžiui 1–2 g, – BBC aiškina K. van den Akker. – Panašu, kad tokius „poreikius“ lengva suformuoti, bet sunku jų atsikratyti. Jūsų organizmas prisimena, kad tam tikru konkrečiu laiku valgėte šokolado. Vienkartinis troškimas lengvai gali tapti kasdieniu – tereikia pakartoti veiksmą vos keturias dienas.“

Draugų rate suvalgoma daugiau

Kartais refleksui iššaukti gali pakakti ir mūsų nuotaikos. Dažnai žmonės skundžiasi, kad savikontrolę greičiau praranda tuomet, kai yra pavargę ar blogos nuotaikos. „Taigi, emocijas tiesiogiai siejant su gardžiu maistu, neigiamos emocijos gali iššaukti poreikį suvalgyti ką nors skanaus,“ – teigia mokslininkė.

Iš esmės, dirgikliu gali tapti bet kokia nuotaika, net ir gera, jei tik ji nuosekliai „palaikoma“ maistu. Taip pat tyrimais ne kartą įrodyta, kad daugiau suvalgome, kai esame draugų kompanijoje. Net jei kontroliuojame suvartojamo alkoholio kiekį, ypatingų progų skaičių ir už stalo praleisto laiko trukmę, būdami tarp žmonių suvalgome daugiau.

Galbūt dėl mus supančios malonios kompanijos yra sunkiau sutelkti dėmesį į porcijų skaičių. Net ir laboratorijoje prieš dubenį makaronų pasodintas žmogus suvalgydavo daugiau, kai turėdavo draugą, su kuriuo galėjo pasikalbėti.

Šios žinios gali būti naudingos, stengiantis atsikratyti blogų valgymo įpročių. „Kai bandome padėti žmonėms mažinti suvartojamo maisto kiekį, mokome, kad kartą suvalgę kažką skanaus, nebūtinai turi tą patį daryti ir kitą dieną,“ – pasakoja K. van den Akker. Tai labai svarbu, nes kitais tyrimais yra įrodyta, kad vieno slystelėjimo gali pakakti, kad žmogus grįžtų prie blogų valgymo įpročių.

Galbūt nebeverta stebėtis, kodėl po sočios vakarienės su šeima ir draugas vis dar jaučiamės alkani. Kitą dieną ar netgi vėliau tą pačią dieną praalkstame ne dėl to, kad „išsitampė“ mūsų skrandis, bet dėl to, kad ypatingomis progomis esame įpratę gausiau pavalgyti. Jei mūsų smegenis pasiekia su nemažesne nei kalėdinė vakarienė puota siejami dirgikliai – kvapai, vaizdai, garsai – jos mus pradeda ruošti antram etapui.

Taip pat skaitykite