Gyvenimas

2019.12.31 18:58

Nepagydomą ligą įveikusi Marija Mendelė-Leliugienė moksliškai įrodė, kad švarios mintys ilgina gyvenimą

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2019.12.31 18:58

Iš pradžių – nepagydomos kaulų ligos diagnozė, o vėliau – dar labiau sukrėtęs dalykas: gydytojų žinia, kad moters stuburas visiškai susitvarkė. Tačiau tai – ne vienintelis LRT TELEVIZIJOS laidos „Stilius“ herojei Marijai Mendelei-Leliugienei gyvenimo siųstas išbandymas. Likimo negandos jai padėjo atrasti dailės terapiją, neuroedukaciją ir moksliškai įrodyti, kad švarios mintys – raktas į ilgesnį gyvenimą.

Žinoma dailės terapijos pradininkė ir neuroedukatorė M. Mendelė-Leliugienė įsitikinusi – kol žmogus neišmoks atsakyti už tai, ką galvoja, kokios mintys tūno jo smegenyse, tol jis neturės taikos su savimi ir nebus sveikas. Receptas nelengvas ir gyventi pagal jį nėra lengva, tačiau neprisiimta atsakomybė už negatyvias mintis ir emocijas gali baigtis rimtomis ligomis.

Pasak M. Mendelės-Leliugienės, kiekvieno teisė rinktis, tikėti minčių ir ligų sąsajomis ar ne. Bet jos istorija įrodo, kad užsiimant emocijų ir minčių higiena galima ne tik pažaboti vėžį, bet ir pristabdyti senėjimą. Ir nors jos veiklos apibūdinimas – neuroedukacija – skamba gana įmantriai, viskas labai paprasta ir kiekvienam prieinama.

„Neuroedukaciniai metodai veikia per psichoneuroendokrinologinius mechanizmus, o jeigu visiškai paprastai – tai padeda suvaldyti stresą arba pakeisti į jį požiūrį, išsilaisvinti iš užgniaužtų emocijų, kurios, ko gero, ir yra pagrindinis dalykas, toksikuojantis smegenis taip, kad žmonės pradeda sirgti. Taip ir sakoma, kad visos ligos prasideda galvoje.

Nepagydomos ligos diagnozę išgirdusi Marija nepalūžo: šiandien ji – medikų lūkesčius viršijusi lėtesnio senėjimo recepto autorė

Neuroedukaciniai metodai yra nukreipti į atsakomybės stiprinimą, tai yra sąmonės galia prisiimti atsakomybę už tai, ką aš galvoju. Tai mano sprendimas, kokias mintis aš įsileidžiu“, – aiškina pašnekovė.

Tačiau kaip tai panaudoti praktiškai? Nors mokslo įrodyta ir viešai skelbiama, kad neuroedukaciniai metodai yra veiksmingi, žmogaus, sužinojusio, jog serga rimta liga, ar išgirdusio žinią apie artimojo netektį, o gal tiesiog netekusio darbo, mintys nusidažo niūriomis spalvomis. Sunku įsivaizduoti, tačiau, pasak laidos herojės, nutikus net patiems baisiausiems dalykams padėti gali tam tikri prisiminimai.

„Atrodo, viską žinai, bet, kai esi duobėje, praktiškai tai padaryti sunku, reikia valios pastangų. Bet kokiu atveju tai mano sprendimas, ar aš pasiduodu įkyrioms mintims, ar bandau prisiminti tai, kas buvo gera. Prisiminimai – kaip laiko mašina. Mūsų smegenys gi nesupranta, ar aš tikrai tai matau, ar įsivaizduoju. Užtenka pagalvoti apie citriną ir seilės išsiskiria“, – pažymi ji.

Anot M. Mendelės-Leliugienės, ne tik vaikystėje patirtos emocijos gali veikti visą gyvenimą. Jau būdami įsčiose reaguojame į mamos patiriamas emocijas, todėl vadovaujantis paprastomis taisyklėmis galima nepažeisti vaiko psichikos ir išvengti daugybės to padarinių.

„Vaikai būna agresyvūs ir pikti dėl mamos nuotaikos ir išgyvenimų prenatalinėje stadijoje. Priklauso ir nuo tėvų, kaip jie bendrauja namuose: teisimas, kontrolė, palyginimai, barniai, skyrybos – būtent tai daro didžiausią žalą vaikų psichikai. Vaikų gydymui išleidžiami beprotiški pinigai vietoje to, kad suaugusieji pasirūpintų savimi: savo minčių, emocine, galų gale, dvasine higiena“, – sako neuroedukatorė.

Bažnyčios nuomone, tai yra žemiausio lygio tikėjimas, nes jis yra iš baimės, bet, kad ir kaip bebūtų keista, tai man padėjo.

Pašnekovė įsitikinusi, kūdikystėje arba vaikystėje sukauptus negatyvius patyrimus galima koreguoti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, tereikia pačiam pripažinti, kad tam tikri dalykai velkasi iš praeities lyg šleifas ir lemia požiūrį bei sprendimus. Kad galėtumėte to atsikratyti, ji siūlo ne tik valdyti mintis ir naudoti kalbos kodus, bet ir užsiimti dailės terapija, išpiešti tuo metu užklupusias emocijas. Net jeigu pats piešimas jums svetimas ir niekada gyvenime to nedarėte, svarbu net kokias spalvas rinksitės. Tokius paveikslus moteris vadina „širdies ikonomis“.

„Kai tiesiog tapai be jokių išankstinių nuostatų, piešiniai būna patys informatyviausi. Žmogus įžiūri, prisimena tam tikrus dalykus, tada išgydoma atmintis: iš ilgalaikės atminties paimama situacija, kuri buvo destruktyvi, padedama į trumpalaikę atmintį, peržvelgiama, pakoreguojama, išmetama tai, kas nereikalinga, ir įdedama atgal į ilgalaikę atmintį“, – pasakoja neuroedukatorė.

Nepagydomą ligą išsigydė maldomis

Tam, kad žinoma dailės terapijos pradininkė atrastų savo tikrąjį gyvenimo pašaukimą, teko išgyventi ir sunkią ligą. Baisią diagnozę M. Mendelė-Leliugienė išgirdo daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus. Pajutusi nugaros skausmus ji kreipėsi į gydytoją ir išgirdo verdiktą, kad serga reta ir nepagydoma kaulų liga. Moteris dėl patiriamų didelių skausmų tegalėjo panešti vos kilogramą, todėl dvejų metukų dukrai teko samdyti auklę. Tačiau ji įsitikinusi, kad baisi patirtis jai atsiųsta ne šiaip sau.

Anksčiau stokojusi atjautos, pašnekovė sako, kad užklupę išbandymai viską apvertė aukštyn kojomis, o gyvenimą pasuko kita linkme. „Jeigu ne liga, niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad galiu dirbti su vaikais ir kažką panašaus sukurti“, – pažymi M. Mendelė-Leliugienė.

Nors po patirtos skausmingos ligos praėjo daugybė metų, laidos herojė teigia iki šiol prisimenanti akimirką, kai gydytojas pasakė, jog jai telikę dveji metai. Kol nesusirgo sunkia liga, buvo netikinti, tačiau supratusi, kad jokie vaistai nepadės, pradėjo vos ne kasdien lankytis bažnyčioje. Malda tapo savotišku vaistu: prašė Dievo, kad šis atsiųstų jos tuomečiam vyrui moterį, kuri padėtų užauginti vaikus, o sau temaldavo leidimo paskutinį kartą su šeima susėsti prie Kūčių stalo.

„Tuo metu nusipirkau tokią knygutę, ten buvo parašyta: kas kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį eis išpažinties ir savo kančią aukos už taiką pasaulyje, su tuo mirties valandą būsiu aš. Pagalvojau, va tokio blato man tikrai reikia. Tiesiog mechaniškai pradėjau tai daryti.

Bažnyčios nuomone, tai yra žemiausio lygio tikėjimas, nes jis yra iš baimės, bet, kad ir kaip bebūtų keista, tai man padėjo. Tada atėjo mintis, kad ši liga ne mirčiai, bet didesnei Dievo garbei. Dabar net medalioną pasidariau, kurio reverse užrašyta Ad maiorem Dei gloriam – „Viskas, ką darau – didesnei Dievo garbei“, – mintimis dalijasi M. Mendelė-Leliugienė.

Piktinomės straipsniais apie tai, kaip žalojami vaikai ir kaip su jais elgiamasi. Ir sakau vyrui: gal nustojame pykti, pabandome ką nors padaryti? Taip atsirado pirmas vaikas.

Pasijautusi geriau, moteris gydytojo kabinete išgirdo neįtikėtiną dalyką: stuburas – kaip kūdikio. Medikai buvo nustebę, o moteris suprato, kad jos gyvenime įvyko stebuklas, kurį sunku paaiškinti. Po neįtikėtinos patirties ji gana lengvai priėmė sprendimą palikti tuometį inžinierės darbą ir, gavusi pasiūlymą prižiūrėti privačios firmos namą, su šeima išvyko gyventi į pajūrį. Kadangi darbų aplink namą nebuvo itin daug, jiedu su vyru nutarė tapti vaikų globėjais. Tam neprieštaravo ir dukros.

„Piktinomės straipsniais apie tai, kaip žalojami vaikai ir kaip su jais elgiamasi. Ir sakau vyrui: gal nustojame pykti, pabandome ką nors padaryti? Taip atsirado pirmas vaikas. Turėjau tokią idėją: nesvarbu, kokiame skausme vaikas gyvena, jį paimti į šeimą kaip į reabilitaciją, parodyti kitokį gyvenimo būdą. Tada nesvarbu, kaip, kada ir kur jis atsidurs, jis žinos, kad yra kitoks gyvenimo būdas“, – pasakoja M. Mendelė-Leliugienė.

Kai kurios tuo metu poros globotų vaikų istorijos šokiravo. Viena į jųdviejų šeimą patekusi mergaitė buvo rasta besišildanti tvarte, ji buvo išėjusi iš namo, kuriame liko gulėti staiga mirusi mama. Reikėjo nemažai laiko, kol mergaitė buvo grąžinta į normalų gyvenimą. Tačiau pašnekovė pripažįsta: jeigu ne vienas globotas berniukas, galbūt jos pačios tolesnė veikla nebūtų pasikeitusi. Dabar aną vaiką ji vadina krikštatėviu to, kuo dabar pati užsiima – dailės terapija.

Sykį M. Mendelė-Leliugienė užtiko globotinį piešiantį. Jis ėmė piešti vis dažniau, o moteris galiausiai suvokė, kad ši veikla jam padeda atsikratyti košmarų, dėl kurių jis pabusdavo naktį šaukdamas. Maniusi, kad atrado neįtikėtiną metodą, vėliau sužinojo, kad tai jokia naujiena – pasaulyje dailės terapija užsiimama jau nuo 1939 metų, tačiau Lietuvoje apie tai dar nelabai kas buvo žinoma. Taip žingsnis po žingsnio naujoji jos veikla įgavo pagreitį. Vėliau moteris įkūrė asmenybės ugdymo institutą „Rafaelis“, gyvuojantį beveik dvidešimt metų.

Įrodė, kad neuroedukacija ilgina gyvenimą

Prieš trejus metus žinomai moteriai likimas atsiuntė dar vieną išbandymą – ji atsitiktinai sužinojo, kad serga krūties vėžiu. M. Mendelė-Leliugienė ir tąkart pasinaudojo neuroedukacinėmis žiniomis – vietoje skirtų aštuonių chemoterapijos seansų jai buvo atliktos tik dvi. Malda, meditacija, nuolatos kartojami kalbiniai kodai, jog ji nori ir turi teisę gyventi, atliko savo darbą ir suteikė galimybę dar pagyventi.

Gavusi tokį šansą neuroedukatorė ne tik padeda išgyti kitiems – sujungusi jėgas su genetiku prof. Danieliumi Serapinu atliko tyrimus, kurie įrodė, jog naudojant neuroedukacijos metodus galima sustabdyti senėjimą net 4,2 karto. Apibūdinant moksliškai, telomerai, kurie mums senstant trumpėja, gali trumpėti daug lėčiau, jeigu į savo gyvenimą įtrauksime neuroedukaciją.

Pirmoji telomerus aprašė Nobelio premijos laureatė profesorė Elizabeth Helen Blackburn. Taip pat ji įrodė, kad malda, meditacija, geras nusiteikimas prailgina telomerus, tad sulėtina senėjimą arba sudaro sąlygas organizmui išlikti sveikam. M. Mendelė-Leliugienė pažymi – dėl medicinos gyvename ilgiau, tačiau todėl, kad esame ilgai slaugomi, o būtų žymiai geriau gyventi patiems, racionaliai mąstantiems ir sveikiems.

„Pavyzdžiui, man 60 metų. Jeigu aš galvočiau, kad man 60 metų, nežinau, ar turėčiau tiek energijos. Man viduje yra 25 metai, tai aš ir gyvenu su tokia energija. Viskas priklauso nuo minčių. Būna, vaikai arba paaugliai jau būna pasenę, tiesiog neturi energijos, sensta daug greičiau, negu eina jų biologinis amžius“, – įsitikinusi pašnekovė.

M. Mendelė-Leliugienė ir genetikas D. Serapinas praėjusią vasarą tyrimus pristatė Pasaulio genetikų kongrese. Moteris prisipažįsta – buvo neapsakomai geras jausmas suprasti, jog esi ten, kur pristatomi patys naujausi mokslo atradimai. Jųdviejų su profesoriumi tyrimai sulaukė be galo daug dėmesio, todėl gali nutikti taip, kad po kurio laiko naujausių pasaulio atradimų sąraše išvysime ir lietuviškas pavardes.

„Turime svajonę atlikti tyrimą su daugiau žmonių, apimti daugiau šalių. Ką gali žinoti, gal tai tikrai yra kažkas, kas visiškai natūralu, bet tai yra mokslas, mes įrodėme kad ir paprastas tiesas: kad besilaukiančiai mamai reikia gyventi su geromis mintimis, kiekvieną dieną medituoti, kad nurimtum“, – sako M. Mendelė-Leliugienė.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Nepagydomos ligos diagnozę išgirdusi Marija nepalūžo: šiandien ji – medikų lūkesčius viršijusi lėtesnio senėjimo recepto autorė