Gyvenimas

2019.11.29 14:56

Marius Čepulis. Ką sapnuoja šikšniai

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.11.29 14:56

Kadangi šiandien juodasis penktadienis, tai ta proga apie tamsumų gyventojus – šikšnosparnius. Ar žinojot, kad mes evoliuciškai ne tiek toli nuo šių skrajūnų pažengę ir, kaip ir jie, negalim patys gamintis vitamino C?

Šikšnosparniai žmonėms kelia įvairius jausmus – vieni jais nuoširdžiai žavisi (kai kuriose kultūrose jie yra sėkmės, laimės simbolis), kiti atvirai bjaurisi, dar kitiems jie britkūs, bet kadangi naudingi, tai tą pasišlykštėjimą nugali. Nors turbūt žmogus tiesiog pavydi, kad kažkokia neišvaizdi žiurkė gali pati skraidyti, o va jam reikia konstruotis visokius lėktuvus, o paskui mokėti pinigus ir stypsoti eilėse, kad patektų į tą skraidantį aparatą.

O šiaip, svarbiausia tai, kad žmonės vis dar apie tas skraidančias peles labai mažai žino. Jau vien pavadinimas „skraidanti pelė“ yra iš principo neteisingas. Taip, jie iš pažiūros gali priminti pelę, bet mūsų šikšnosparniai yra išimtinai vabzdžiaėdžiai, tad jei vadinsit skraidančiais kirstukais, kurmiais ar ežiais, mažiau suklysit.

Pasaulyje yra virš 1200 šikšnosparnių (penktadalis visų žinduolių) rūšių. Mažiausias pasaulio šikšnosparnis tesveria pora gramų (kiaulianosis šikšnosparnis), o didžiausio svoris gali siekti ir 1.5kg, o sparnų plotis virš 1.5 metro (skraidanti lapė).

Šikšnosparniai užima pačias įvairiausias ekologines nišas ir yra prisitaikę misti vabzdžiais, žinduolių krauju (vampyrai, skirtingai nuo Kalėdų senelio, egzistuoja), yra plėšrūnų, gaudančių žuvis, varles, driežus, paukščius, smulkius žinduolius ir net kitus šikšnosparnius.

Taip pat didelė grupė šikšnosparnių minta vaisiais, nektaru ar žiedadulkėmis. Jei šiuo metu kremtat bananą ar mangą, tai žinokit, kad jį greičiausiai apdulkino šikšnosparnis (jau matau, kaip sumažėja šių vaisių vartojimas).

Mūsuose aptinkama net 14 rūšių šikšnių (gal jau net 15 ir dar kelios ieškomos) ir tai yra net ketvirtadalis visų pas mus gyvenančių žinduolių rūšių, o šylant klimatui šių skraidančių kirstukų rūšių tik daugės. Lietuvoje gyvena išimtinai vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai.

Vieni minta įvairiomis musėmis, uodais. Kiti stveria naktinius drugius, grambuolius, nuo augalų susirenka žiogus ar net vikšrus. Pas mus nėra kraujasiurbių vampyrų ir moterims į šukuosenas jie veliasi tik tada, kada šukuosena užima didžiąją kambario erdvės dalį bei jei joje knibžda vabzdžių.

Tiesa, apie skraidymą. Šis procesas šikšnosparniams kainuoja daugybę energijos sąnaudų, todėl jie turi gerai ilsėtis ir daug maitintis. Per naktį jie gali ir turi suryti daugiau, nei patys sveria. Tad gal nenorėkim skraidyti, nes tada žemės resursus išeikvotumėm vos per kelis metus.

Daugumos šikšnosparnių vestuvės vyksta rudenį, kai jie susirenka į žiemavietes. Taip, tai labai pragmatiški tuo klausimu gyvūnėliai. Kam čia kažkur skraidyti ieškoti sau poros, kai vis tiek visi žiemai artėjant susirinks kokiam urve, o jau ten galima kelti orgijas ir po jų iškart miegot. Ir tik po miego pavasarį kiaušialąstė yra apvaisinama.

Pavasarį pabudę žvėreliai išsiskirsto. Patelės renkasi į moteriškių kolonijas ir ten gimdys bei augins jaunąją kartą, o patinai gyvens atskirai, kol vėl susitiks rudenį per tuoktuves.

Patelės gimdo dažniausiai vieną jauniklį (kai kurios rūšys po du). Gimdymo metu pliką jauniklį mama pagauna uodegos skraidomąja plėve. Tada mažis įsikimba į mamą ir puola žįsti. Jauniklį mama maitins pienu, kol tas taps suaugusio šikšnosparnio dydžio.

Vėl, jei lyginsim su žmonėmis, tai tada mūsų moterys maitintų vaikus, kol jiems sukaktų 15- 18 metų. Jaunikliai greit auga ir jau vasaros antroje pusėje bando patys medžioti vabzdžius.

Taigi rudenėjant kai kurie šikšnosparniai renkasi į žiemavietes. Vieni išsirikiuoja į trikampius ir kaip žąsys lekia į pietus. Na, gal ne visai taip, bet būreliais migruoja kelis šimtus kilometrų, kur žiemos ne tokios šaltos.

Kiti neskrenda toli ir renkasi pamėgtas žiemavietes pastatų rūsiuose, drevėse ir panašiose vietose. Vieni mėgsta miegoti šalčiau, kiti šilčiau. Vieni mėgsta sausiau, kiti – kai yra labai drėgna (pavyzdžiui, vandeninis pelėausis). Vieni miega po vieną, pakibę žemyn galva ar sulindę į plyšelius, kiti miega glaudžiomis grupelėmis nuo kelių iki kelių šimtų individų.

Dabar didžioji dalis šikšnosparnių jau kietai įmigę. Kiti dar vis taisosi ir tuoj snūs. Tai labai jautrus ir svarbus šikšnosparniams periodas. Tuo metu smarkiai sulėtėja jų medžiagų apykaita. Kūno temperatūra tampa vos aukštesnė už aplinkos.

Ir viskas tik tam, kad naudodami savo sukauptas riebalų atsargas ištvertų iki pavasario. Jei šikšnosparniai pažadinami žiemą, jie sunaudoja daug atsargų atsibusti ir vėl užmigti ir jų gali neužtekti iki pavasario. Tada šikšnosparniai tiesiog žūva.

Todėl labai svarbu žiemavietėse jų netrikdyti. Džiugu, kad žmonės sąmoningėja ir supranta tokius dalykus bei leidžia žvėreliams ramiai išsimiegoti. Tačiau vis dar yra piktavalių, kurie specialiai lenda, ieško, žadina ir net kankina šiuos gyvūnėlius.

Taip pat vis dar niekaip negali sutarti paveldosaugininkai ir aplinkosaugininkai. Vieniems rūpi visokius fortus ir rūsius atverti lankytojams, kitiems – išsaugoti šikšnosparnių žiemavietes. Čia mes turime ir tarptautinių įsipareigojimų. Mat kelios vietos paskelbtos „Natura 2000” ir tos žiemavietės yra tarptautinės svarbos, nes čia žiemoja daug retų (net 7 raudonosios knygos) rūšių. Žiemaviečių sunaikinimas atsilieptų kai kurių šikšnosparnių rūšių populiacijoms, jau nekalbant apie baudas, kurias tektų Lietuvai mokėti.

Ir čia didžiausi konfliktai vyksta dėl Kauno fortų. Kai fortai vis labiau atveriami lankytojams – pradedami tvarkyti, drenuojamas vanduo – pakinta drėgmė, atsiranda skersvėjų (šikšnosparniai to labai nemėgsta) ir žvėreliai priversti ieškoti kitų nakvynės vietų arba tiesiog žūva. Jau dabar žiemojančių šikšnosparnių apskaitų duomenimis sumažėjo perpus. Jei taip ir toliau – jie gali ir visai išnykti.

Tad pramogos pramogomis, bet juk tikrai nėra sudėtinga sutarti ir bent jau laikinai užtverti įėjimus į svarbiausius šikšnosparniams rūsius nuo spalio pradžios iki balandžio galo. Nes, kaip bebūtų liūdna, ženklai, kad lankytis draudžiama, nelabai dar kažką mums reiškia. Taip pat aišku, kad jei visai niekas nebus daroma, tiesiog angos į rūsius užgrius ir žiemavietės vėl bus sunaikintos.

Todėl reikia dialogo ir bendro sutarimo. Tebūnie šiltasis metų laikas skirtas žmonėms, šaltasis – pelėausiams, šikšniams, plačiaausiams, ausyliams, o visos rekonstrukcijos turėtų būti daromos su abiejų pusių specialistų priežiūra ir konsultacijomis. Visur galima surasti sutarimą, jei tik yra noras.

Tai tiek žinių apie šiuos mielus padarėlius. Ramaus juodojo penktadienio, linkiu jį praleisti kur nors vaikščiojant po parką, o ne grūdantis eilėse prie jums dažniausiai nereikalingų daiktų.

P.S. šikšnosparniai žiemos miego metu greičiausiai nieko nesapnuoja.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.