Gyvenimas

2019.12.01 07:00

Vos šešerių pašaukimą pajutęs kunigas – apie adventą, tarnystę ir Paryžių

Ramunė Sakalauskaitė2019.12.01 07:00

„Išgyvenkime adventą kaip kantrybės lavinimo metą“, – kviečia Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vicerektorius, Vilniaus universiteto kapelionas Eugenijus Puzynia. Jis primena: „Reikia laiko, kad įsiklausytum, ko iš tikrųjų trokšti ir ko lauki iš gyvenimo.“ Pokalbis su E. Puzynia – ne tik apie adventą, bet ir apie kelią į dvasininkiją.

E. Puzynios aukojamose šv. Mišiose skamba įstabus kunigo balsas. Nenuostabu, nes 35-erių metų dvasininkas ketverius metus mokėsi choro dirigavimo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje.

– Kaip Jūs, muzikas, mėgstantis apie savo gyvenimą kalbėti muzikiniais terminais, tapote dvasininku? Kada pirmą kartą pajutote pašaukimą?

– Pašaukimą jaučiau nuo mažumės. Vaikystėje ir paauglystėje, kai pradėjo klausinėti, kuo norėčiau būti, atsakydavau – kunigu. Pradėjęs Klaipėdos Šv. Juozapo darbininko bažnyčioje patarnauti šv. Mišiose likdavau po pamaldų ir grodavau vargonais (iš klausos).

Mano muzikinius duomenis pastebėjo vargonininkas, jis ėmė klausinėti, kaip nesimokęs muzikos galiu atkartoti muziką. Vėliau mokė mane muzikos rašto. Devintoje klasėje nusprendžiau mokytis muzikos ir be muzikinio pasirengimo įstojau į tuometinę S. Šimkaus konservatoriją studijuoti dirigavimo specialybę.

Per stojamąjį egzaminą pagrojau giesmę „Pulkim ant kelių“. Turėjau ir kitą programėlę, bet pasirinkau tai, ką geriausiai mokėjau. Išgirdę giesmę komisijos nariai nusišypsojo. Kai paprašė pagiedoti, Audronė Purlienė, vėliau tapusi mano dirigavimo mokytoja, pasiūlė giedoti pirmuoju balsu, ji giedojo antruoju. Giedojome pakaitomis ir beveik surengėme Mišių liturgiją egzaminų komisijai.

– Kada supratote, kad tikrasis pašaukimas – kunigystė? Ar tiesa, kad pirmas ženklas, kokią profesiją pasirinkti, buvo įkritimas į duobę?

– Nuo mažumės, nuo kokių šešerių, troškau eiti į bažnyčią. Tėvai liepdavo būti kieme, kad matytų mane pro langą. Tuo metu Klaipėdos pietiniame rajone pradėjo statyti Šv. Juozapo darbininko bažnyčią. Norint ten nueiti, reikėjo pasukti už namo, pereiti lauką ir kirsti judrią gatvę. Nepaklusęs tėvams išsiruošiau į pirmąjį savo žygį. Turėjau tikslą – pažiūrėti, kaip stato bažnyčią.

Tenka išgyventi skirtingus gyvenimo laikotarpius – būna ir pakilimų, ir nusivylimų.

Pakeliui mačiau keletą iškastų duobių medžiams sodinti. Po lietaus jose buvo vandens. Stabtelėjęs pažaisti netikėtai į vieną iš jų įkritau. Teko pasistengti, kol išsikabarojau. Suvokiau, kad purvinas eiti į bažnyčią negaliu, o į namus grįžti nesaugu, nes gausiu pylos.

Stovėjau ir verkiau prie namo kampo. Tokį mane pamatęs brolio draugas pažadėjo parversti į namus ir užstoti. Žodį tesėjo, mama nesibarė. Suvokusi, kas galėjo nutikti, atrodė išsigandusi. Būdamas vaikas to įkritimo nesureikšminau. Religiniu požiūriu nebuvau auklėjamas, bet mane traukė į bažnyčią. Supratau, kad ten yra kažkas svarbaus. Po to, kai įkritau į duobę, pradėjau nuolat lankytis.

Kiekvieną vakarą eidavau ten kartu su kaimyne Kleopa Petrikiene. Kartais ir rytais nueidavau patarnauti šv. Mišioms, todėl mokykloje mane pradėjo vadinti kunigėliu. Šiandien tą nuotykį suvokiu kaip Dievo kvietimą.

– Kada supratote, kad nenorite gyventi vien tik muzikos pasaulyje?

– Baigęs S. Šimkaus konservatoriją, Vilniuje įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (toliau – LMTA) studijuoti dirigavimo ir dainavimo. Po kurio laiko supratau, kad muzika manęs neužpildo, tad apsisprendžiau tarnauti Dievui. Buvo aišku, kad muziką galėsiu panaudoti tarnaudamas kunigu.

– Kodėl pasirinkote jėzuitų bendruomenę? Lietuvoje ji šiemet švenčia 450-ąsias metines.

– Lemiami buvo susitikimai mano parapijoje Klaipėdoje. Šv. Juozapo darbininko parapijos klebonas jėzuitas Algis Baniulis, statęs bažnyčią ir dirbęs Klaipėdos universitete, buvo didelis autoritetas. Kartu su juo darbavosi kiti garbingi jėzuitai: Antanas Šeškevičius, išmaišęs Sibiro ir Kazachstano lagerius, kuriuose patarnaudavo katalikams, Jonas Zubrus.

Dabartinis mano provincijolas Vidmantas Šimkūnas anuomet buvo jaunas šios bažnyčios vikaras. Matydavau, kaip jėzuitai pamokslauja, dirba, laiko šv. Mišias, bendrauja su jaunimu. Tada tai buvo viena aktyviausių parapijų Lietuvoje, taigi man teko laimė gyventi aktyvų parapijos gyvenimą.

Šių dienų žmogus nuolat skuba, visiems turi įrodyti, kad viską geba, išmano, yra sėkmingas. Toks ritmas kelia didžiulę įtampą.

Tėvas A. Baniulis ėmėsi mane ugdyti: mokė melstis pagal Ignaco Lojolos dvasinių pratybų, Šventojo Rašto meditacijos ir dienos peržvalgos metodus. Tai mane formavo. Taigi akivaizdu, kad mano dvasinis pasaulis, mano Dievo patirtis labai susiję su jėzuitų veikla.

Pradėjęs mąstyti, kokią draugiją rinktis, prisiminiau, kad įvairių profesijų atstovai – šokėjai, muzikantai, mąstytojai – buvo jėzuitai. Tai išsilavinusių žmonių ordinas. Pirmieji muzikos vadovėliai Lietuvoje parašyti jėzuito Žygimanto Liauksmino ir kitų. Taip tapo aišku, kad būdamas jėzuitas Dievo tarnystėje galėsiu panaudoti muzikos žinias. Po pusantrų studijų LMTA metų pareiškiau, kad studijas nutraukiu. Prodekanė buvo nustebusi.

– Ar iš karto pradėjote studijuoti teologiją?

– Noviciatą (kandidatų į vienuolių ordiną rengimas), dvejų metų bandomąjį laikotarpį ordine, atlikau Šiauliuose. Tada buvau išsiųstas į Paryžiaus jėzuitų fakultetą studijuoti filosofijos. Tai buvo pirmoji išvyka į užsienį. Nauja kalba, nauja kultūra. Iš pradžių buvo nelengva. Peržengęs barjerą patyriau didžiulį džiaugsmą. Po trejų studijų metų grįžau frankofilas. Toks esu iki šiol. Ten įsigyta beretė, prancūziško stiliaus detalė, tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

– Ar savo gyvenimo neįsivaizduojate ir be prancūziško batono?

– Taip, gyvendamas Paryžiuje įpratau jį valgyti pusryčiams. Prancūzijoje pusryčiams lietuviškos silkutės negausi. Kas rytą valgydavau batoną su džemu ir kava. Paryžiaus jėzuitų bendruomenėje turėdavau įvairių tarnysčių, viena jų buvo suruošti pusryčius.

Paryžiuje rytais visas miestas kvepia duona. Vėlyvą rudenį ar žiemą, kai žvarbu, atsikėlęs ankstų rytą, prieš šešias, turėdavau bėgti iki Boulangerie, bandelinės, ten nupirkdavau glėbį karštų batonų, kad užtektų ir pusryčiams, ir pietums.

– Ką veikėte baigęs filosofijos studijas Paryžiuje?

– Grįžau į Lietuvą porai metų, vadinamajam magisteriumui, tai pertrauka tarp filosofijos ir teologijos studijų. Kaune dirbau tikybos mokytoju, devintokų ir dešimtokų klasės auklėtoju. Rengdavau rekolekcijas mokyklos vasaros stovykloje Kulautuvoje, rūpinausi sielovada, dirbau „Marijos radijuje“ muzikos redaktoriumi, spėjau suburti mišrų jaunimo chorą pavadinimu „Exaudi“ ir jam vadovavau.

Tada išvykau studijuoti teologiją į Romą – Grigaliaus universitetą. Po dvejų metų atsirado priežasčių, kurios privertė stabtelėti ir pamąstyti, ar einu tinkama linkme, ar noriu būti jėzuitas. Provincijolas leido padaryti pertrauką. Pusmetį gyvenau naujuose jėzuitų namuose Rygoje.

Viską apmąstęs apsisprendžiau toliau žengti pasirinkta kryptimi, tik paprašiau siųsti mane ne į Romą, o į Paryžių. Ten užbaigiau teologijos studijas ir grįžau į Vilnių, kur buvau pašventintas diakonu, prieš metus – ir kunigu.

– Dažnai žmonės iki gyvenimo pabaigos nėra tikri dėl savo vietos pasaulyje. Kaip tikrinote, ar teisingu keliu einate, kur būsite naudingiausias ir tikslingai panaudosite savo talentus?

– Niekad iki galo nesi tikras. Kai atlieki darbą ar tarnystę, nesvarbu, kunigu ar kuo kitu būdamas, jauti grįžtamąjį ryšį. Kai žmonės dėkoja, džiaugiesi, kad tavo veikla kažkam teikia pasitenkinimą. Tenka išgyventi skirtingus gyvenimo laikotarpius – būna ir pakilimų, ir nusivylimų.

Kai sunkiau, reikia išlaukti Dievo dvasios malonės ar vidinio paskatinimo. Šiandieninėje visuomenėje nyksta didžiųjų įsipareigojimų prasmė. Kalbant apie Santuokos sakramentą ar kunigystę, didžiuosius žmogaus gyvenimo apsisprendimus, iš žmogaus reikalaujama nuolatinio apsisprendimo „už“.

Po trejų studijų metų grįžau frankofilas. Toks esu iki šiol. Ten įsigyta beretė, prancūziško stiliaus detalė, tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Nesakau, kad šeima negali sugriūti ar negalima pasitraukti iš kunigystės, žinau, kad ir po to bandoma gyventi toliau, Dievas lieka kartu. Tačiau, jeigu nuolatos keisi savo pasirinkimus, turėsi dešimt žmonų ar tiek pat vyrų, ar tai nereikš, kad tiesiog bėgi nuo to, ko pats neišsprendi?

– Esate Vilniaus universiteto kapelionas. Kokios Jūsų pareigos?

– Jėzuitai įsteigė Vilniaus universitetą, čia nuo senų laikų dirbo Ordino atstovai, burdami bendruomenę, kuri buvo gausi ir aktyvi. Taigi ir aš įšokau į šį laivą. Mano „parapija“ didžiulė, bendruomenę sudaro maždaug 20 tūkst. studentų, 16 fakultetų.

Man patikėta studentų, dėstytojų ir darbuotojų sielovada. Iki manęs čia darbavosi VU kapelionas Vidmantas Šimkūnas. Tada pasirašyta sutartis, pagal kurią kapelionas yra universiteto darbuotojas ir gauna simbolinį atlyginimą. Be manęs, Šv. Jonų bažnyčioje dirba dar du kunigai: Vidmantas Šimkūnas ir Antanas Saulaitis.

– Šv. Jonų bažnyčioje kiekvieną penktadienį aukojate šv. Mišias jaunimui. Pamaldose, kurios savo trukme primena stačiatikių, skiriate didesnį dėmesį Dievo žodžio skaitymui ir meditacijai. Kodėl, Jūsų nuomone, jaunam žmogui svarbu ieškoti Dievo ir į Jį kabintis?

– Padirbėjęs pusmetį nusprendžiau atgaivinti studentų šv. Mišias Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Nė vienas universitetas Lietuvoje savo bažnyčios neturi. Šv. Mišių modelį pasiskolinau iš Paryžiaus šv. Ignaco Lojolos bažnyčios ir greta įsikūrusio jėzuitų universiteto, kuriame mokiausi. Sekmadienio vakarais ten vyksta šv. Mišios studentams ir neseniai studijas baigusiems jauniems žmonėms.

Jeunes professionnels, tokioms šv. Mišioms reikia laiko. Tai yra būdas suvokti, kad gali skaityti Šventąjį Raštą, jį interpretuoti ir dalintis. Idėja – padėti žmogui susikurti asmeninį santykį su Dievu, ypač su Dievo žodžiu, išmokti jį skaityti, medituoti ir suvokti, kad Dievas kalba per Šventąjį Raštą. Šv. Mišių pradžioje paskelbiama, ką medituosime tos dienos Dievo žodyje.

Jį perskaičius, studentai išsiskirsto po bažnyčią, kad galėtų asmeniškai skaityti tekstą ir išgirsti, ką Dievas jiems kalba. Vėliau susirinkę į nedideles grupeles dalijasi, kas juos paveikė ir ką suprato skaitydami skaitinius. Vėliau seka įprasta Mišių eiga (Eucharistinė liturgija).

Po šv. Mišių kviečiu studentus užlipti į koplyčią prie Loreto Švč. Mergelės Marijos, studentų globėjos. Tada jau eilė agapei. Kartais pakviečiu visus į barą padiskutuoti ir pasikalbėti.

– Toks Jūsų sprendimas pakuždėtas kitos šalies tradicijos ar kilo iš asmeninės amžinai alkano studento patirties?

– Taip, ne tik Europoje, bet ir Amerikoje žmonės po šv. Mišių eina pabendrauti, kad pasijustų bendruomenės dalimi. Kartais į tokius pasibuvimus pakviečiu svečią. Neseniai klausėmės tėvo misionieriaus Vaido Lukoševičiaus apie tarnystę Afrikoje.

– Kokių dar iniciatyvų atsirado Vilniaus universitete, jums tapus VU kapelionu?

– Studentų klubas „Magis“, kurio pavadinimas kilęs iš ignaciškųjų pratybų ir reiškia daugiau, t. y. skatina save pranokti, siekti ir norėti daugiau, neapsiriboti kasdienybe, vidutiniškumu. Grupė jaunų žmonių, VU ir kitų universitetų studentų, klube kalba apie dvasinius dalykus.

Klubo tikslas – pasiūlyti jauniems žmonėms savanoriauti pasaulyje veikiančiose jėzuitų misijose. Vasarą ketiname vykti į misiją Indijoje, kur Ordino žmonės dirba mokyklose su žemiausių kastų vaikais. Norime prisidėti prie misijos mokydami, žaisdami.

Kita misija planuojama į Kazachstaną, pas vienuolių euchastiečių globojamo dienos centro vaikus iš asocialių šeimų. Tikiuosi, pavyks šiuos sumanymus įgyvendinti. Pažindamas pasaulį suvoki, kad gali būti naudingas, ne tik sau gyventi, bet panaudoti savo jėgas ir žinias padėdamas silpnesniems, vargingiau gyvenantiems žmonėms.

Kelionėms ir aukoms, kurias ketiname vežti, reikia lėšų, tad mieste pamatę žmones su „Magis“ dėžutėmis, vėliavėlėmis ar žvakutėmis, raginančius paremti misijas, žinokite, kad tai skirta kilniam tikslui.

– Tarp Lietuvos katalikų dominuoja senjorai, Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje Jums buvo patikėti vaikai. Ką darote, kad būtumėte išgirstas ir suprastas?

– Žinau, kad pasaulyje mano bendrabroliai puikiai apaštalauja interneto platybėse. Aš nesu medijų žmogus. Jauniems žmonėms sakau, kad dar neatsiverčiau į feisbuką. Tiesa, pirmą žingsnį jau žengiau, turiu mesendžerį. Feisbuke yra VU kapeliono paskyra, kurią administruoja keli žmonės.

Man svarbus asmeninis santykis su žmogumi. Dažnai kalbuosi su VU darbuotojais ir studentais, tai vadinama dvasiniu palydėjimu. Jėzuitai vartoja lotynišką terminą cura personalis, kuris reiškia asmeninį santykį su žmogumi, kai svarbu kiekvieną išgirsti, išklausyti jo klausimus ir atpažinti dvasinius dalykus.

Pernai dirbau Vilniaus jėzuitų gimnazijoje, nebuvo lengva. Nepataikavau mokiniams ir gana griežtai mokiau tikybos. Sakiau, jei esate Jėzuitų gimnazijoje, tikybos pamoka yra tokia pat kaip matematikos ar fizikos. Pagal tikybos programą tais metais reikėjo išeiti kursą apie Šventąjį Raštą.

Nuo mažumės, nuo kokių šešerių, troškau eiti į bažnyčią.

Tad mokiau juos skaityti ir analizuoti. Dešimtokus skatinau gilintis, nes visą gyvenimą teks dirbti su tekstais, juos analizuoti ir suvokti.

– Ko išmokote iš vaikų?

– Vilniaus jėzuitų gimnazijos moksleiviai yra labai gabūs ir imlūs. Aš toks nebuvau, kai mokiausi Klaipėdos „Smeltės“ mokykloje. Mokiniai iškart parodydavo, jeigu būdavo neįdomu. Bendraudamas su jais išmokau greitai reaguoti, pasakyti tai, kas svarbu.

– Kuo svarbus gruodžio 1 d. prasidedantis adventas? Kuo jis svarbus kiekvienam?

– Pastaruoju metu visi mes nekantrūs, nepakantūs vieni kitiems, svetimoms ydoms. Norime, kad viskas vyktų čia ir dabar. Jeigu atrodo, kad nepadaroma tai, kas mums priklauso, labai pykstame. Nepatenkintieji bumba restorane, kai reikia palaukti, kol pagamins maistą.

Piktinamasi, kai tenka palaukti eilėje. Adventas dar neprasidėjo, o parduotuvių vitrinos jau puošiamos žaislais ir blizgučiais. Nenoriu būti negatyvus, tik skatinu kritiškai mąstyti. Šių dienų žmogus nuolat skuba, visiems turi įrodyti, kad viską geba, išmano, yra sėkmingas. Toks ritmas kelia didžiulę įtampą. Persitempus kyla poreikis stabtelėti. Nuo senų laikų bažnytinis kalendorius advento laikotarpiu ragina gyventi ramesniu tempu.

Adventas lotyniškai reiškia atėjimą, tai yra laukimo metas. Jis moko kantrybės. Laukimas be kantrybės neįmanomas. Jeigu sakau, kad laukiu ateinančių Kalėdų, Kristaus gimimo, svarbu to laiko neužkimšti fejerverkais, blizgučiais, praleisti jį kuo paprasčiau, ramiau. Tai proga pamąstyti, kur aš bėgu, kodėl skubu. Ar visa tai, ką darau, iš tiesų prasminga?

Adventas galėtų būti stabtelėjimo laikas, kai sau pasakysiu: noriu skirti laiko sau, ne kitiems, kad įrodyčiau, koks esu šaunus ir viską sugebu. Reikia laiko, kad įsiklausytum, ko iš tikrųjų trokšti ir ko lauki iš gyvenimo. Tai neįmanoma be tylos, skaitymo, maldos.

Gal pavyks atrasti laiko pasivaikščioti, nueiti į mišką, bažnyčią, pabūti tyloje. To šiandieniniam žmogui ypač reikia. Tad išgyvenkime adventą kaip kantrybės lavinimo metą.