Dagerotipija, penkiaminutė, o gal druskos atspaudas? Jeigu šie terminai privertė jus suklusti, ko gero, esate senosios fotografijos gerbėjas. Gintas Kavoliūnas, organizuojantis atviras fotografijos dirbtuves, nuotraukas gali išgauti bent 10-čia skirtingų būdų.
Prisistatydamas Gintas visuomet pajuokauja, kad yra turbūt vienintelis diplomuotas fotografas Lietuvoje, diplomą gavęs nepadaręs nė vienos nuotraukos. Vietoj baigiamojo fotografijos darbo aukštesniojoje mokykloje menininkas turėjo pateikti verslo planą, kuris nesiklostė, kaip planuota.
„Pagalvojau, kodėl nepadarius eksperimento ir nepadarius vėl dagerotipijos proceso, pabandyti padaryti nuotrauką pirmuoju metodu, nuo kurio yra datuojama fotografija. Mano eksperimentai prasidėjo nuo to, kad nuėjau pas katedros vedėją ir sakau: „Nenoriu pasirodyt, koks prastas verslininkas esu, noriu fotografijos žinias parodyti.“ Sako: „Ką sugalvojai?“ Sakau: „Norėčiau pabandyt padaryt dagerotipiją.“ Sako: „Tau gyvent reikės, o tu užsiimti nesąmonėm.“ „Bet man įdomu“, – sakau. Buvo privaloma gaut ekonomistės parašą. Aš tą parašą gavau ir pradėjau daryt bandymus. Padariau tris bandymus, nei vienas iš jų nepavyko, paskui supratau, kodėl, bet nebebuvo kada kartoti. Sudėjau į diplominį, aprašiau ir gavau 8“, – prisimena G. Kavoliūnas.
Gintas sako suskaičiuojantis per pusantro šimto skirtingų fotografijos būdų. Pats jau yra įvaldęs 10. „Yra kur tobulėti“, – šypsosi pašnekovas. Jį visada domino būtent senosios technikos ir eksperimentai bandant jas perprasti.
„Tas mano technologinis eksperimentavimas perėjo į kūrybą kitu lygmeniu. Kai sugalvoju idėją, galvoju, kaip ją atliksiu“, – pasakoja G. Kavoliūnas.
Gintas nuo 2010-ųjų organizuoja atviras fotografijos dirbtuves, taip pat dažnai lankosi mugėse ar kituose renginiuose visoje Lietuvoje. Pašnekovas pasakoja, kad žmonės domisi fotografija, o susitikdamas su jais išgirsta ir jautrių istorijų.
„Per Knygų mugę, nebeatsimenu, kuriais metais, pirmą kartą padarėm tamsų kambariuką, klasikinį, kliševerė dirbtuves, kur vaikai ateina, pasidūmina ant stikliuko, pasipaišo, palaukia laboratorijoje, viską išsiryškina. Prie tų vaikučių ateina dėdė, metų apie 50. kantriai pasidūmina, pasipaišo, eilutę atlaukia, atsispaudžia tą nuotrauką, ryškalus įmeta. Vaikai šaukia – stebuklas! O jis įkvepia ir sako: „Aš 20 metų laukiau, kol man kas nors parodys, kaip tai vyksta. Tėvukas žadėjo parodyt, bet taip ir nebeparodė“, – prisimena G. Kavoliūnas.
„Fotografavimas dideliu formatu – liga. Kartais nepagydoma“, – diagnozuoja kūrėjas. Laisvą laiką leidžiantis medžio dirbtuvėse, pats yra susikonstravęs ne vieną fotoaparatą, tarp jų – ir didžiausią Lietuvoje, patekusį į Gineso rekordų knygą.
Išgirdęs kalbas apie mirštančią juostą, fotografas tik juokiasi ir sako netikintis, kad tai, ką žmonija tobulino šimtmetį, gali paprastai imti ir išnykti. Jis drąsina kitus nebijoti imti fotoaparatų, nesvarbu, juostinių ar skaitmeninių, ir drąsiai nerti į sustabdytų akimirkų pasaulį.
Išsamiau – Audros Avižiūtės reportaže:
