Gyvenimas

2019.11.22 16:13

Marius Čepulis. Apie varnas

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.11.22 16:13

Atėjus pilkajam šlapkričiui pats laikas pasikartoti žinias apie pilkus paukščius – varnas. Kadangi be balandžių jos dabar vienos dažniausiai pastebimų sparnuočių, ypač kai didžiuliais būriais vakare traukia miegot, būtų gerai pažinti tas 9 varnų rūšis. Net 9 varnų rūšis?!

Matau, kaip pakyla abu antakiai ir puolat guglint. Tai dar palaukit. Visų pirma, varnos yra žvirbliai (jau matau, kaip antakiai nebeturi, kur kilti) ir kai kurios jų – vieni spalvočiausių pasaulio paukščių (pavyzdžiui, ryškiai žalios ir mėlynos Azijos šarkos arba žydrieji Amerikos kėkštai). Gerai, matau, kad gluminu jus, tai pradėsim nuo pradžių.

Taip, varniniai paukščiai priklauso žvirblinių paukščių būriui (jam priklauso ir špokai, ir zylės, ir strazdai, ir kregždės (bet ne čiurliai), ir startos, ir tie patys žvirbliai).

Varninių šeimai priklauso apie 120 rūšių paukščių iš kurių 9 aptinkamos Lietuvoje. Apie jas plačiau dabar ir pakalbėsim.

Visų pirma, varnėnas nėra varna ir vienintelis dalykas kas tuos paukščius sieja yra žodžio šaknis.

Pilkoji varna

Ji yra vienintelė tikra lietuviška varna. Atskirti ją labai lengva nes daugiau pilkai juodo paukščio, kuris sako kar kar, pas mus nėra. Kaip ir visi varniniai, tai labai gudrus ir sumanus paukštis, puikiai prisitaikęs prie žmogaus.

Šios varnos vienintelės gali pulti žmones, kai jų žiopli jaunikliai palieka lizdą. Jei jus tokia pikta kūma agresyviai apšauks, tiesiog žinokit, kad ten kažkur yra varniukas, ir aplenkit tą vietą. Varnos yra tokios pat vagilkos, kaip ir šarkos.

Joms viskas įdomu, smalsu. Lizdus suka aukštai medžiuose. Kartais tam naudoja įvairias žmonių išmestas medžiagas (virves, vielas). Įdomu, kad senuose varnų lizduose labai mėgsta apsigyventi jų mirtini priešai – mažieji apuokai. Ir jei varna tupėtų su sūriu, jokia lapė jo neišviliotų (iš pokvailio erelio ar pelėdos išviliotų, iš varnos ne).

Juodoji varna

Pas mus tai labai retas paukštis, bet mūsų tėvynainiai Vakarų Europoj jas mato dažniau nei pilkąsias giminaites.

Ji tokia pat kaip pilkoji varna, tik visiškai juoda. Lietuvoje ji kol kas buvo aptikta tik pajūrio krašte. Galbūt vėliau ir plačiau paplis. Beveik visuose siaubo filmuose rodomos būtent juodosios varnos (ne krankliai).

Kovas

Kažkada tai buvo labai mylimas ir gerbiamas paukštis, kuris tapo vienu nekenčiamiausių sparnuočių. Dabar jis baigiamas išnaikinti ir dar po keleto metų trauksim jį į Raudonąją knygą.

Pagal tradicinį žmonių suvokimą, paukštis turi būti baltas ir plaukiot prūde arba nematomas gražiai giedot krūme. Jei paukštis neišvaizdus, krunkia, rėkia ir drįsta viešai tuštintis – jį reikia naikinti.

Kovai dažniausiai klaidingai vadinami varnomis. Jie skiriasi nuo jų kūno forma, snapas ilgesnis ir ryškiai matosi plikas šviesus jo pagrindas, taip pat kovas turi pūstas „kelnes“. Jei didelis juodas paukštis šviesiu snapu maklinėja po jūsų kiemą – kovas.

Kovų balsas kiek kitoks pratisas – khraa. Ir tai vieninteliai mūsų varniniai, kurie peri didelėmis kolonijomis (dėl ko žmonėms ir nepatinka). Anksčiau kovai išskrisdavo į šiltesnius kraštus, dabar nemaža dalis žiemoja.

Kuosa

Mažiausia iš varnų. Tai tamsus paukštis pilka galva ir labai šviesiomis (melsvomis ar žalsvomis) akimis. Ji nekrankia, o garsiai melodingai čiauška. Tai vienintelė varna, kuri peri inkiluose, drevėse (taip pat mėgsta senus kaminus, dūmtraukius, pastoges). Jų irgi mažėja nes renovuojant pastatus sunaikinamos jų buveinės.

Kranklys

Tai didžiausia, plėšriausia ir sumaniausia mūsų varna. Na, tai ir pats gražiausias Lietuvos paukštis (man). Dauguma varninių buvo naikinami, o štai krankliai turėjo užtarimą (nes Europoje jie gana reti).

Šis paukštis vengia žmogaus kaimynystės ir, nors suka lizdus ant bokštų ar aukštos įtampos stulpų, bet jo nepamatysit žirgliojant su kitais varniniais. Tai daugiausia miškų paukštis ir lengviausia jį atskirti iš balso – jie krunkia (pavasarį ten dar visokių giesmių prisigalvoja).

Taip pat lengva atskirti iš dydžio (beveik dvigubai didesnis už varną), o skrendant ryškiai matosi pleišto formos uodega.

Šarka

Šarka – vienas iš nedaugelio paukščių, kurį pažįsta dauguma žmonių. Taip pat ji yra pelniusi vagilkos vardą, nes mėgsta blizgučius ir skriaudžia mažus paukštelius (nors varnos labiau mėgsta blizgučius, o krankliai labiau skriaudžia paukštelius).

Kodėl anksčiau buvo daug šarkų, o dabar nebėra? Jos buvo naikinamos, kaip ir kiti varniniai, nes nu reikia gelbėti giesmininkus ir visiškai nesvarbu, kad tų prietrankų naikintojų katės suryja tų mažų paukštelių tūkstančiais kilogramų daugiau. O dar dabar yra smarkiai naikinamos šarkų buveinės (gyvatvorės, laukų skiriamos medelių ir krūmų juostos, šiaip „menkaverčiai“ krūmynai).

Šarka vienintelė suka lizdą su stogu (kad plėšrūnams į akis nekristų tiek kiaušiniai, tiek ryškūs baltai juodi šarkiukai).

Riešutinė

Tai graži baltais taškeliais išmarginta varna, pamišus dėl riešutų. Dažniausiai žmonės ją pastebi tik rudenį, kai ši atskrenda vogti riešutų, nors jos šaižų balsą galima girdėti kiaurus metus. Tai miškų (dažniausiai spygliuočių) paukštis, lizdus sukantis eglėse.

Kėkštas

Tai gražiausia ir balsingiausia mūsų varna. Žiemą dažnai atlekia prie lesyklų ir tos žydros sparnų plunksnelės šviečia iš tolo. Kėkštas – miško signalizacija. Jis aprėks kiekvieną įsibrovėlį, nepatikusį žvėrį ar paukštį. Bet kartu jis ir puikus mėgdžiotojas, dažnai kniaukia it katė ar suopis, apsimeta pelėda.

Anksčiau jie perėdavo tankiuose tamsiuose eglynuose, bet dabar jų lizdų galima rasti ir soduose, ir namų pastogėse, ir net dideliuose sandėliuose. Kėkštas vienintelis, kuris darbais, o ne žodžiais kovoja su klimato kaita – intensyviai užsiima ąžuolų sodinimu.

Sibirinis kėkštas

Taip pat gražus, panašus į mūsų kėkštą, bet daug blankesnių spalvų paukštis. Tai šiaurės kraštų gyventojas ir Lietuvoje stebėtas tik kartą.

Dabar pilkosios varnos, kovai bei kuosos buriasi į didelius būrius ir kartu skrenda miegoti į miestų parkus, tuo baisiai piktindami sterilius miesčionis.

Būriuose paukščiams saugiau, miestuose mažiau naktinių plėšrūnų (apuokų, pelėdų, kurie mėgsta sumedžioti miegančias varnas), o šviestuvų šviesoje jie greičiau pastebimi. Taip pat miestuose šilčiau. Be to, būriuose galima pasidalinti pletkais, kas ką apdergė, bei papasakoti, kur koks dvikojis išmetė visai skanų sumuštinį.

Tai jei jums kada priekaištavo, kad skaičiuojat varnas, dabar vaikščiodami po miestą, kaimą ar mišką atkreipkit dėmesį ir pabandykit atpažinti, kokią varną matot.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite