Gyvenimas

2019.11.22 05:30

Meilė augintiniams pasiekė naują lygį – karališki paveikslai, speciali skalbykla ir greitoji su švyturėliais

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.11.22 05:30

Augintinių sporto klubai ir grožio salonai – į antrą planą. Labiausiai gyvūnais besirūpinantys šeimininkai žengia į naują lygį – užsako paveikslus pagal gyvūnų išvaizdą, reikalui esant, kviečia gyvūnų greitąją pagalbą, augintinių daiktus skalbia specializuotoje skalbykloje, o atsisveikindami pasirūpina individualiomis urnomis ar ekokarsteliais, o kai kurie juos laidoja ir šeimos kape.

Prakalbus apie augintinių priežiūrą, visuomenė skyla į dvi stovyklas. Vieniems šuo, katė ar papūgėlė – tik gyvūnas, kitiems tai – tikrų tikriausias šeimos narys. Pastarieji už gyvūnų sužmoginimą sulaukia kritikos ir raginimų neperlenkti lazdos.

Tačiau specializuotų paslaugų, skirtų augintiniams ir jų šeimininkams, kūrėjai sako – žmonių, kuriems gyvūnas prilygsta artimajam, daugėja, tad ir įvairių paslaugų poreikis auga.

Jorkšyro terjerė – namų karalienė

Štai vilniečiai Ignas ir Dovilė kuria karališkus gyvūnų portretus – šuns ar katės galvos nuotrauką primontuoja prie puošnių renesanso suknelių ar uniformų. Rezultatas džiugina gyvūnų šeimininkus – tokius paveikslus jie kabina virš augintinio mėgstamo namų kampo ar guolio.

Dovilė ir Ignas patys taip pat turi savo augintinės portretą – Jorkšyro terjerė Lėa įamžinta lyg karalienė, o idėja kurti tokius paveikslus jiems kilo spontaniškai.

„Kartą grįžę iš kelionės pajuokavome, kad šmaikščiai atrodytų augintinio prabangus renesanso stiliaus portretas. Toks, kokių galime rasti parodose, tik su žmogaus veidu. Mes patys savo augintinį labai mylime ir tuoj pat puolėme domėtis, kaip galima būtų įgyvendinti šią iš pažiūros keistą idėją. Vyras itin domisi skaitmeniniu dizainu, tad pabandėme sukomponuoti renesanso portretą su mūsų augintinio fotografijomis. Rezultatas atrodė įspūdingai, tačiau kartu ir šmaikščiai“, – portalui LRT.lt pasakojo Dovilė.

Urną galima laidoti augintinių kapinėse, esu girdėjusi variantų, kai laidoja ir šeimos kape.

Pradėję siūlyti įsigyti portretus kitiems, vilniečiai sugalvojo ir smagų pavadinimą „Ponas Augintinis“.

„Pavadinimas iš vienos pusės ironiškai pabrėžia, kad mes tikrai nemažai laiko ir materialinių sąnaudų skiriame augintinių priežiūrai, tačiau jokiu būdu mes to nesistengiame pašiepti. Augintiniai – ne tik namų puošmena, bet ir visa širdimi atsidavę mažieji mūsų draugai“, – sakė Dovilė.

Ir už mylimą pelę galėtų atiduoti viską

Dar viena nauja paslauga Lietuvoje – greitoji pagalba gyvūnams. Ji veikia nuo lapkričio, kol kas – tik Kaune. Jos įkūrėjas Paulius Morkūnas portalui LRT.lt atviravo, jog buvo skeptikų, sakančių, kad jo idėja – nesąmonė. Tačiau vyras spaudimui nepasidavė.

„Juk dabar gyvūnai yra šeimos nariai. Aš pats augintinį neseniai įsigijęs, tokio artimo draugo niekada neturėjau. Kai šuo su tavimi kiekvieną dieną atsikelia, pasitinka, su tavimi žiūri televizorių, eina pasivaikščioti, jis pasidaro toks be proto artimas, kad atrodo, jeigu jam kažkas atsitiktų, tikrai mestum darbus ir rūpintumeisi.

Apie pinigus žmonės net neklausia. Esmė – gyvūnas, tai tas pats, kas vyras ar žmona. Net pelių kiek operuojame! Ji kainuoja 10 eurų, o žmogus už ją viską nori atiduoti. Ji tokia mylima būna šeimoje“, – pasakojo P. Morkūnas.

Pašnekovas teigė, kad steigti greitąją pagalbą gyvūnams paskatino tikros istorijos ir žmonių poreikis. P. Morkūnas ne sykį yra girdėjęs pasvarstymų, kaip praverstų tarnyba, kurią nelaimės atveju gali iškviesti vieni namie su augintiniu likę vaikai ar suaugęs, kurio gyvūnui prireikia pagalbos, bet važiuoti į kliniką su mažais vaikais nepatogu, o palikti jų vienų negalima.

Įsitikinęs, kad paslauga bus reikalinga, P. Morkūnas nusipirko tuščią automobilį ir jame įrengė deguonies palaikymo įrenginį, echoskopą, aparatą, kuris matuoja pulsą, daro širdies kardiogramą. Automobilyje yra trijų dydžių narvai, tad vienu metu galima vežti kelis skirtingus pacientus.

„Jei reikia papildomos įrangos, galima pasiimti iš klinikos – prieš važiuodami žinome, kas gyvūnui nutiko. Be to, jei, pavyzdžiui, gyvūnas partrenktas ir jam skubiai reikia operacijos, tai su klinika susisiekiame ir komanda atvežtą gyvūną būna pasiruošusi operuoti, ruošia specialius vaistus, lašelines ir kitas reikalingas priemones“, – kalbėjo P. Morkūnas.

Jis tikina, kad į iškvietimą bet kurioje Kauno vietoje gali atvykti per 15 minučių, – automobilyje įrengti švyturėliai, tiesa, oranžiniai.

Net pelių kiek operuojame! Ji kainuoja 10 eurų, o žmogus už ją viską nori atiduoti. Ji tokia mylima būna šeimoje.

„Per susirinkimą griežtai aptarėme, kad jų nejungsime be reikalo, o tik tada, kai skubiai vyksime pas pacientą arba į kliniką. Tikimės, kad vairuotojai praleis. Manau, kad žmonės supranta, kad reikia praleisti tam tikrą automobilį. Tai ne santechnikas važiuoja, nors kartais ir jie skuba. Tai yra gyvybė, nesvarbu – žmogaus, šuniuko, kačiuko ar paukščiuko. Mums gyvybė yra pats svarbiausias dalykas“, – pabrėžė P. Morkūnas.

Kurti urnas pastūmėjo jausmas po šuns netekties

Vis dėlto, kad ir kaip augintiniu besirūpintume, anksčiau ar vėliau jo gyvenimas pasiekia saulėlydį. Liūdna atsisveikinimo su mylimu augintiniu akimirka kaunietei keramikei Kristinai Alšauskienei prieš ketverius metus pasufleravo naują veiklos kryptį. Ji pradėjo gaminti urnas augintinių palaikų pelenams.

„Turėjome augintinį, labai mylimą prancūzų buldogą Klecką. Jis susirgo, teko atsisveikinti. Tuo metu susidūrėme su problema, kad toje srityje nebuvo sprendimo, tik vienintelis – jį utilizuoti. Prieš ketverius metus net augintinių kapinių Kaune nebuvo. Ne taip aš suprantu atsisveikinimą su savo šeimos nariu. Taip ir liko nesusipratimas, jausmas, kad padarėme ne viską, ką galėjome“, – portalui LRT.lt pasakojo K. Alšauskienė.

Išgirdusi, kad Lietuvoje planuojama atidaryti augintinių krematoriumą, keramikė sugalvojo, kad gali sukurti urną, kuri atspindėtų šeimininkų meilę. Nors gyvūnų palaikų pelenams skirtas urnas K. Alšauskienė pradėjo gaminti prieš dvejus metus, garsiau apie jas kalbėti, dalyvauti su jomis renginiuose, mugėse ėmė tik prieš metus.

„Susiduriame su dviem pozicijomis. Vieni idėją labai palaiko, priima kaip dar vieną būdą – orų ir kitokį – atsisveikinti su augintiniu, dėkoja. Yra kita dalis žmonių, kuri nesupranta ir net nebando priimti tokios idėjos, nes jiems gyvūnas yra nelygiavertis, nepriima jo kaip šeimos nario. Su tokiais žmonėmis yra labai sudėtinga ir mes net nebandome įrodinėti, sakome, kad jie turi galimybę rinktis“, – sakė K. Alšauskienė.

Augintinių krematoriumas Lietuvoje veikia apie metus, o K. Alšauskienė pastebi, kad auga susidomėjimas ne tik šia paslauga, bet ir specialiomis urnomis.

„Urną galima laidoti augintinių kapinėse, esu girdėjusi variantų, kai laidoja ir šeimos kape, nes tai neužima vietos, kažkur kamputyje. Taip pat laidoja savo teritorijoje. Arba galima ją laikyti namuose“, – teigė K. Alšauskienė ir pridūrė, jog tiems, kurie renkasi augintinio palaikų laidojimą, o ne kremavimą, gali pasiūlyti ir specialių suyrančių ekokarstelių, kurie gaminami iš daugiasluoksnio kartono.

Skalbykla praverčia ir žirgų augintojams

Antrus metus skaičiuoja ir Vilniuje veikianti savitarnos skalbykla, skirta specialiai gyvūnų daiktams skalbti. Su guoliais, patiesalais ar pobalniais čia atvyksta ne tik pavieniai asmenys, bet ir su gyvūnais dirbančių organizacijų atstovai. Laukiami čia ir patys augintiniai – šunys dažnai čia atkeliauja kartu su šeimininkais ir laukia, kol skalbimas baigsis.

Augintiniai – ne tik namų puošmena, bet ir visa širdimi atsidavę mažieji mūsų draugai.

„Po truputį laisvėjame, šunys vis labiau integruojasi į miesto gyvenimą. Smagu matyti, kai visas gyvenimas vyksta kartu, kartu einame ir į kavines, ir skalbtis, ir niekam netrukdome. Skalbykloje yra tam tikri higienos reikalavimai, gal ne visiems būtų priimtina, kad ten lankytųsi gyvūnai, o specializuotoje galima“, – portalui LRT.lt sakė skalbyklos „Pet King“ vadybininkė Margarita Šimkutė.

Pasak M. Šimkutės, mintį atidaryti tokią skalbyklą padiktavo poreikis. „Turime savitarnos skalbyklų tinklą, veikiantį keletą metų Lietuvoje. Pastebėjome, kad ateina žmonės, kurie turi gyvūnų, atsineša guolių, patiesalų, iš žirgynų pobalnius skalbti.

Natūralu, kad šie skalbiniai turi pūkų, šiaušų, specifinių kvapų. Po to kitiems klientams, ateinantiems su įprastais dalykais, ne itin malonu toje pačioje skalbykloje skalbtis. Kai kuriems ir namuose nesinori skalbti gyvūnų daiktų toje pačioje mašinoje“, – teigė M. Šimkutė.

Be to, gyvūnų daiktams skirtoje skalbykloje naudojami specialūs skalbikliai, kurie nealergizuoja, dezinfekuoja ir pašalina specifinius kvapus, o prieš skalbiant viską galima išsiurbti tam pritaikytu siurbliu.

Taip pat skaitykite