Gyvenimas

2019.11.20 16:36

Daug iškentėjęs šuo tapo Biržų rajono bibliotekininku

Gailutė Kudirkienė, Panevėžio kraštas, panskliautas.lt2019.11.20 16:36

Tokio šuniško atsidėkojimo už išgelbėtą gyvybę dar niekas negirdėjo! Vienų išmestas, kitų priglaustas ir ilgai gydytas prancūzų buldogas ėmė dirbti bibliotekininku – vyksta su savo gelbėtoja pas Biržų krašto vaikus. Naujoji šuns šeimininkė dalija vaikams knygas, o šuo palaiko džiaugsmingą nuotaiką.

Atsidėkoja už išgelbėjimą

Išsekusį, parazitų apniktą ir pūlingomis votimis nusėtą baltakailį Rokį Biržų rajono Meilūnų kaimo bibliotekininkė Sandra Bieliauskienė priglaudė prieš trejus metus.

Ligotą ir vos bepaeinantį gyvūną gydyti prireikė dvylikos mėnesių.

Sustiprėjęs ir prie naujųjų šeimininkų labai prisirišęs šuo jiems atsidėkojo savotiškai – tapo bibliotekininkės pagalbininku.

„Mes kartu einam pas vaikus, važiuojam į kitus kaimus, vežam knygeles apie gyvūnus. Aš ir knygeles padalinu, ir pasakoju, kas yra gyvūnų prieglaudos, kaip ten atsiduria žmonių nebemylimi keturkojai, papasakoju ir Rokio istoriją“, – sako S.Bieliauskienė.

O šuo, gyva pasakojimo iliustracija, apie vaikus tiesiog šliaužiote šliaužioja, visaip jiems gerinasi ir rodo savo draugiškumą. Akivaizdu, kad vaikai Rokiui labai patinka, moteris spėja, kad šuo, kol nebuvo išmestas, galbūt augo su mažais vaikais.

„Rokis minkštas kaip pagalvėlė, vaikai jį glosto, niurko, tas iš malonumo virsta aukštielninkas“, – juokiasi moteris.

Išgirdo ko nesitikėjo

Bendraudamas su vaikais Rokis demonstruoja gero elgesio aukštąjį pilotažą: kai jį vaišina šunų maistu, kiekvieną gabalėlį ima labai atsargiai, ne su dantimis, o tik su lūpomis.

„Iš vaikų rankų jis kartą tiek prisiėdė, kad net pukšėjo“, – pasakoja meilūnietė.

Atėję susitikti su keturkoju bibliotekininku vaikai jam žėrė komplimentus, piešė buldogo portretus, o po piešiniais rašė, jog myli Rokį.

S.Bieliauskienės atvežtąsias knygas apie gyvūnus mažieji skaitytojai graibstyte išgraibstė, o bibliotekininkės pasakojimai ta tema virto netikėtais atviravimais: vaikai papasakojo baisių istorijų, kaip vienų kalytė atsivedė tris šuniukus, o tėvai juos nuskandino, kitų artimieji nudaigojo katės naujagimius, treti šunyčius ir kačiukus tiesiog užkasė.

Anot S.Bieliauskienės, tokia kaimo realybė prieš pusšimtį metų gal ir nebūtų stebinusi, bet dabar kiti laikai, metas keistis. „Prisiklausiau tokių baisybių! Jei mažas žino, kad galima lengva ranka nužudyti, atimti gyvybę, tai ką darys suaugęs?“ – baisėjosi bibliotekininkė.

Panoro gyvos iliustracijos

Šuns žygiai prasidėjo šios vasaros gale. Rokis knygas ir savo istoriją „vežė“ į Kratiškių biblioteką.

„Mus pakvietė, o mes ką? Prisikrovėm mašiną knygų – ir į kelią. Rokiui važiuoti patiko, o susitikimas su vaikais pranoko lūkesčius“, – sako S.Bieliauskienė.

Dabar Rokis jau žvaigždė, nuotraukos iš bendravimo su vaikais Kratiškių bibliotekoje sklinda feisbuke, žmonės dalijasi ir giria puikią idėją.

„Dabar mus kviečiasi Nemunėlio Radviliškio biblioteka“, – naujoviškas knygų pristatymas patinka ir S.Bieliauskienei.

Sukaupė jėgas ir įšoko

Rokis bibliotekininkės šeimoje atsirado netikėtai. Jį netoli Biržų girios esančiame Paškučių kaime rado S.Bieliauskienės sesuo Marytė Undzėnienė.

Skrebiškiuose gyvenanti moteris pro tą vietą nuolat važiuoja į tėviškę Gludiškių kaime.

Paškučiuose gyvenamųjų namų beveik nebelikę, tik palei kelią stovinčiuose kolūkinės statybos daugiabučiuose dar matyti gyvybė. Šalia tų nušiurusių statinių moteris ir pastebėjo pakele bidzenantį, gulinėjantį prancūzų buldogą.

Iš pradžių manė, gal šuo yra tų namų gyventojų, bet vėliau suprato, kad ne.

Kaskart moteriai pravažiuojant pro šalį, gyvūnas atrodė vis prasčiau, tad kartą sustojo, atidarė mašinos dureles, ir apleistasis sukaupęs paskutines jėgas iš karto liuoktelėjo vidun.

Sunku net nupasakoti, kaip atrodė gyvulėlis: kūnas – lyg viena atvira žaizda.

Nė nesvarstė, kur dėti nelaimėlį, nuvežė tiesiai pas seserį: juk ji savanoriauja Biržų rajono gyvūnų prieglaudoje „Mažas draugas“.

Per parazitus net ausų nesimatė

„Šunelis vos slinko, rodės, tarsi eitų sulėtintai, kaip filme. Matyt, iš bado, o gal buvo kažkieno permuštas? Vien kaulai ir oda, gali vaikus anatomijos mokyti. Atrodė į šunį nebepanašus, tik didelė galva ir griaučiai. Iš visur bėgo pūliai, o jau erkių ir šuninių utėlių prisisegę šimtai!“ – tragišką būklę nupasakojo S.Bieliauskienė.

Iki tol moteris šuninių utėlių nebuvo nė mačiusi, tad teko paieškoti medicininės literatūros, kas per parazitai rastinuką apsėdę.

„Tuos kraujasiurbius traukėm ir metėm žemėn, traukėm ir metėm. Visos žaizdos kraujavo. O jau šašų ir pūlių! Ausų odos net nesimatė, vien išpampusios erkės. Tokio baisingo vaizdo gyvenime nebuvau regėjusi“, – bibliotekininkė prisimena, kaip atrodė priglaustasis augintinis.

Rokiu pavadintą buldogėlį moteris kantriai gydė visus metus, vežiojo pas veterinarus, stiprino vitaminais, tepė gydančiais tepalais.

Regis, šuo jau pradeda atsigauti, bet ant sprando vėl ir vėl išsikelia baisios pūlingos votys, atsiveria gyvos žaizdos, ant kūno nebelieka odos, vien pūvanti atvira mėsa.

S.Bieliauskienė prisipažįsta, kad buldogą ketino tik apgydyti ir kam nors atiduoti. Ir be šio rūpestėlio buvo ką prižiūrėti: kambariuose šeimininkavo terjerė Maša ir taksė mišrūnė Lariska, o kieme voljeruose gyveno keli priglausti keturkojai.

Prancūzų buldogą greit kas nors tikrai būtų paėmęs. Kiemsargių žmonės nelabai nori, o veisliniai prieglaudoje neužsibūna. Bet vyras pasiūlęs niekam nebeatiduoti.

Lariskos istorija irgi graudi

„Dabar Rokis gyvena kaip miesčionis: namuose, ne lauke, miega lovoje“, – juokiasi moteris.

Išvestas pavedžioti ir paleistas nuo pasaito jis mėgsta pralėkti laukais, sutaria net ir su katinais.

Vos pusantro kilogramo tesveriantis terjeras yra namų senbuvis, o štai mišrūnės taksės Lariskos istorija panaši į Rokio, tokia pat graudi.

Prieš porą metų mirė vienas žmogus. Kol šeimininkas dar gulėjo ligoninėje, kalaitė, išsikasusi urvą po šienu, atsivedė šuniukų. Kai po poros mėnesių šeimininkas mirė, gyvūnų prieglaudos darbuotojai taksę ir jos šunelius paėmė.

Apžiūrint vadą buvo matyti, kad viena kalytė menkesnė už kitus, prastai ėda. Apžiūrėję veterinarai išsiuntė į Vilnių. Ten nustatė, kad šunelis gimė su susiaurėjusia rykle, negali ryti maisto.

Kai gyvūnų prieglaudos vadovė paskambino S.Bieliauskienei ir pasakė veterinarų sprendimą užmigdyti, meilūnietė pasipriešino.

„Paprašiau vežt man. Jei kažkaip du mėnesius išgyveno, gal gyvens“, – turėjo vilties.

Atvežė už kumštį mažesnę. Veterinarai buvo prisakę neduoti pieno, esą vis tiek negalės nuryti, bandyti maitinti tyrelėmis po mažytį šaukštelį.

„Turiu karvę, pamelžiu šilto pieno, žiūriu – laka, bet kad nurytų, kalytę reikia pastatyti stačią, tada skystis į pilvelį nubėga. Smulkintuvu suplaku mėsos tyrelių, dedu šaukštelį į burną ir statau stačią, kad maistas gilyn nuslystų. Taip ir žaidžiau“, – prisimena.

Dabar kalaitei jau dveji metai. Šuo iki šiol negali normaliai ėsti, sauso maisto nenuryja, reikia duoti tik šlapią, maitinti dažniau nei paprastą šunį, o ir kaskart palaikyti stačią.

Aklus ir kurčius išmeta

Šiuo metu Sandros ir Algio Bieliauskų kiemo voljeruose gyvena ir naujų šeimininkų laukia 6 keturkojai, kartais būna dar daugiau. Kai kurie jų seni ir ligoti, matyt, pas Bieliauskus ir užmerks akis, iškeliaus į šunų rojų, nes ko jau ko, bet nusenusių šunų niekas nenori priglausti, o tokių gyvūnų buvę šeimininkai atsikrato dažniausiai.

„Būna, žmogus miršta, giminės susipeša dėl žemių ir namų, o jo laikytų gyvūnų niekam nereikia, tada skambina man, kad pasiimčiau“, – pasakoja ji.

Pasak S.Bieliauskienės, nusenusių augintinių atsikrato ir patys jų šeimininkai, aklus ir kurčius, visą gyvenimą ištikimai tarnavusius šunis paveža toliau nuo namų ir išmeta pakelėse ar kur atokiau pririša prie medžio. Moteris ne vieną tokį varguolį parsivežė namo.

„Neseniai parsivežiau labai seną, vienoj kelio atkarpoj pirmyn atgal mynusią kalytę, čia pagyveno 5 mėnesius ir nugaišo“, – sako meilūnietė.

Suomiai neieško kilmingų, gerai ir kiemsargiai

„Mažo draugo“ prieglaudai, kur S.Bieliauskienė savanoriauja, labai padeda suomiai. Su užsieniečių šunų prieglauda biržiečiai jau seniai yra užmezgę ryšius, suomiai atsiunčia maisto ir kitokių reikalingų priemonių, o svarbiausia – išsiveža lietuvių išmestus šunelius. Tokių iš biržietės namų iškeliavo jau dešimt. Dabar kaip tik kelionei ji ruošia kalaitę Diną.

„Suomiai neieško veislinių, pažiūri nuotraukas, vaizdo įrašus, išsirenka, kuris prie širdies limpa, ir šuo keliauja į daug laimingesnį gyvenimą. Yra tik dvi sąlygos: kad būtų paskiepytas ir sterilizuotas“, – aiškina moteris.

Paskui per feisbuką gali stebėti, kaip Suomijoje lietuviški šunys sulaukia naujo, sotaus ir linksmo gyvenimo.

„Suomijoje niekas šunų prie būdų neriša, jų pasivaikščiojimui ir žaidimams yra įrengtos specialios aptvertos aikštelės“, – džiaugiasi S.Bieliauskienė.

Į Italiją moteris išlydėjo grynaveislį medžioklinį spanielį. Jį į Lietuvą atsivežė čia medžioti paukščių atvykę italai. Medžioklėje šuo pasimetė, jį radę žmonės atvedė į prieglaudą. Susisiekus su šeimininkais, šie atvyko jo pasiimti.

Pinigo gaila, gyvulio – ne

„Baisu, kai gyvūnų atsikrato, bet ne mažiau baisu, kai užsispyrę nesterilizuoja, leidžia daugintis, o paskui be gailesčio nudobia naujagimius“, – kalba prieglaudos savanorė.

Kiekviena proga S.Bieliauskienė kaimiečiams aiškina, jog daug humaniškiau yra pasirūpinti, kad augintinis nekontroliuojamai nesidaugintų. Moteris siūlo už dyką nuvežti gyvūnus į kliniką Panevėžyje, šeimininkams tereiktų susimokėti už operaciją.

„Bet žmonėms gaila išleisti 40 eurų sterilizacijai, žudyti paprasčiau“, – sustabarėjusia mąstysena baisisi gyvūnų mylėtoja.