Gyvenimas

2019.11.21 19:04

Būti neregiu. Sigitui patinka lyginti reginčio ir neregio pojūčius, o su moterimis jis susipažįsta ir prie perėjų

Lina Daugirdaitė, Socialinis projektas „Būti“, LRT.lt2019.11.21 19:04

Sigitas Sinkevičius jau ketverius metus mato tik pilką spalvą, tačiau pilku gyvenimu nesiskundžia: vyras mėgsta aštrius pojūčius, drąsiai pažindinasi su žmonėmis ir džiaugiasi, kad gali būti laisvas ir nepriklausomas. Jis teigia susidūręs su požiūriu, kad turėtų sėdėti namie, o ne vaikščioti po miestą, tačiau yra įsitikinęs – nuo tokių minčių blogiau tikrai ne jam.

LRT.lt socialinis projektas „Būti“ – apie klausimus, kuriuos daug kas norėtų užduoti, tačiau nedrįsta, ir tiesius atsakymus iš drąsių pašnekovų lūpų. Kiekvieną trečiadienį kviečiame susipažinti su žmonėmis, kurių istorijos ir atvirumas suartina.

– Kaip jauteisi, kai daktarai pasakė, kad neteksi regos?

– Rega pradėjo silpnėti 2009 metais, o nuo 2015 metų esu aklas žmogus. Buvo baisu, kai sužinojau, kad apaksiu, o dar mačiau. Tada buvo tikrai baisu. Vėliau susipažinau su keliais aklais žmonėmis. Jie puikiai gyvena, yra linksmi, nuotaikingi. Galvojau, jeigu jiems sekasi, tai gal ir man pasiseks.

– Ką matai, kai nieko nematai?

– Galiu nueiti į rūsį, uždaryti metalines seifines duris, būti visiškoje tamsoje ir aš nematysiu tamsos. Lygiai taip pat, kaip nematysiu ir šviesos. Aš visada matau pilką: kažkur tamsiau pilką, kažkur – šviesiau, bet visada pilkas atspalvis.

– Kokie tavo pomėgiai?

– 15 metų svajojau šokti su parašiutu. Pabandžiau, labai patiko ir pradėjau galvoti apie kitus dalykus, kurių noriu, kas man įdomu. Tai nebūtinai ekstremalūs dalykai, sakykime, išbandyti automobilinį simuliatorių. Labai įdomu pajausti kažką, ką dariau regintis, dabar – pasaulis visiškai kitaip pažįstamas, jis visiškai kitaip atrodo.

Man susipažinti problemų nėra, nes aš ne iš tų, kurie varžytųsi dėl kalbos. Dievas davė žmonėms kalbą ir aš bandau ja naudotis, galiu susipažinti bet kur, bet kada.

Būti. Ilgainiui visiškai apakęs Sigitas: esu girdėjęs, kad jei aklas – geriau sėdėk namuose

– Ar esi susidūręs su diskriminacija?

– Kol kas esu sutikęs tik du piktus žmones. Girdi: ko čia mosikuoji ta lazda, kaip šuo su penkta koja, jeigu aklas, tai sėdėk namuose. Negaliu sužinoti jo situacijos, negaliu vertinti, kodėl jis taip pasakė, bet buvo toks atvejis. Tai pats griežčiausias atvejis.

Kitą kartą tai pasakė lengva forma: jeigu aklas, tai sėdėk namuose. Jeigu jis negali suprasti, kad aš irgi noriu būti laisvas, nepriklausomas, jam gi blogiau, ne man.

– Ar namuose turi būti ypatinga tvarka, kad kažką lengvai rastum?

– Ar galima šia tema nekalbėti? [juokiasi – red. past.] Vienas gyvenantis vyras – kur jūs matėte tokį tvarkingą vyrą? Kartais ateina dukra, pasižiūri: „Tėti, kaip tu čia pas save [ką nors] randi? Kur pas tave kas gali būti...“ Nueini, už pagalvės ranką užkiši ir ištrauki tą daiktą, kurio reikia. Tiesiog namuose orientuojiesi.

– Kaip susipažįsti su moterimis?

– Man susipažinti problemų nėra, nes aš ne iš tų, kurie varžytųsi dėl kalbos. Dievas davė žmonėms kalbą ir aš bandau ja naudotis. Aš galiu susipažinti bet kur, bet kada. Su nemažai žmonių esu susipažinęs taip: stovi prie perėjos, prieina: „Aš jums padėsiu pereiti perėją.“ – „Ačiū, labai šaunu, o ar galite dar padėti?“ – „O ko norėtumėte?“ – „Aš labai noriu kavos, einame, kartu išgersime.“

Jaučiuosi laimingas, kai padarau tą, kam ankščiau nesiryžau: kažkada bijojau, nesugebėjau, o dabar padarau.

– Kai esi aklas, koks žmonių elgesys erzina?

– Tikrai erzinantis dalykas, kai einu susikaupęs, lazdele ieškau kelio, orientyro ir kažkas prieina, griebia mane už rankos: „Einam!“ Kur einam? Kas yra? Įsivaizduokite jūs: kažkas prieina iš nugaros ir griebia už pečių – jūs irgi krūptelėsite. Lygiai tą patį darau ir aš – nematau to žmogaus, ateina, griebia. Tas tikrai suerzina, bet stengiuosi to nerodyti.

– Ar buvo kokių kuriozinių situacijų?

– Drąsiai važiuoju namo troleibusu, reikia persėsti. Stoviu prie durų išlipti. Atsidaro durys ir žmonės už nugaros: „Atsargiai, atsargiai!“ Aš: „Kas atsargiai?“ Bandau lipti ir mane kažkas stabdo iš priekio, neleidžia išlipti: „Čia šiukšlių dėžė.“ Neleidžia su baltąja lazdele patikrinti.

Galų gale, jaučiu, kaip vyriška ranka paėmė mano koją ir stato ją į vieną pusę, kitą stato į kitą pusę... Pagalba būna net iki tokio lygio. Pasitaiko ir tokių kuriozinių situacijų. Būtų žymiai paprasčiau, jeigu jie būtų prasiskirstę ir aš su lazdele būčiau pajutęs tą šiukšlių dėžę – tikrai ją būčiau apėjęs.

– Kada jautiesi laimingas?

– Jaučiuosi laimingas, kai padarau tą, kam ankščiau nesiryžau: kažkada bijojau, nesugebėjau, o dabar padarau. Ekstrymas – kas tai yra? Aštrūs ir pavojingi pojūčiai. Tokį dalyką dariau tik vieną [kartą], kai keturias valandas važinėjau automobiliu. Tai buvo tikrai pavojinga, bet iki šiol jaučiu tą malonų šiurpuliuką. Tai yra geriausia, ką aš padariau gyvenime.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Būti. Ilgainiui visiškai apakęs Sigitas: esu girdėjęs, kad jei aklas – geriau sėdėk namuose