Susirgus depresija, kenčia ne tik pacientas, bet ir jo artimieji. „Depresija – ne kojos lūžis. Kadangi gipso nematyti, artimiesiems sunku suprasti, ką jaučia sergantysis“, – sako psichologas Antanas Mockus. Anot jo, labai svarbu sąmoningai domėtis liga ir artimojo savijauta, o bendraujant su sergančiuoju vengti patarimų ir prastos savijautos neigimo.
Rudenį dažnai pasiskundžiame depresiją keliančiu oru ar apėmusia depresiška nuotaika. Anot Depresijos gydymo centro psichologo A. Mockaus, tai, ką vadiname rudenine depresija, dažniausiai gali būti sezoninis afektinis sutrikimas, kuris gali pasireikšti ir sunkios depresijos simptomais.
„Nors tamsiuoju metų laiku kai kurie depresinę būseną primenantys simptomai gali paūmėti, dažniausiai tokie pojūčiai, kaip vangumas, mieguistumas, nuovargis, daug angliavandenių turinčių saldumynų poreikis, yra siejami su šviesos trūkumu arba sezoniniu afektiniu sutrikimu, kuris atsiranda tam tikro sezono metu“, – pastebi psichologas.
Vis dėlto neretai pasitaiko atvejų, kai pakitus artimojo nuotaikai šeimos nariai pradeda įtarti, kad žmogus susirgo depresija. A. Mockus pažymi, kad pagrindiniai požymiai, rodantys, jog žmogus gali sirgti depresija, yra liūdna nuotaika, sumažėjęs aktyvumo lygis, nuolatinis nuovargis. Veikla, kuri anksčiau žmogui teikė džiaugsmą, jam pasidaro nebeįdomi, ligoniui būdinga vadinamoji anhedonija – negalėjimas jausti malonumo, džiaugsmo ir pasitenkinimo.
Žmonės mano, kad jaustis blogai – normalu, kad Lietuvoje visi žmonės yra liūdni.
Depresija sergantis žmogus atsiriboja, tampa apatiškas, patiria miego sutrikimus, jaučia sumažėjusį seksualinį potraukį, jo neapleidžia nuolatinė savigrauža, aplanko mintys apie savižudybę. Pastarosios gali būti išreiškiamos tiesiogiai arba netiesiogiai, pavyzdžiui, tokiomis frazėmis kaip „norėčiau užmigti ir niekada nebeatsikelti“. Visgi psichologas pažymi, kad tiksliai depresijos diagnozei reikalinga išsami specialisto apžiūra ir įvertinimas.
Pas psichologą „atitempia“ artimieji
A. Mockus pastebi, kad, netgi jausdami ryškius depresijos požymius, žmonės vis dar linkę nuvertinti savo būseną. „Žmonės mano, kad jaustis blogai – normalu, kad Lietuvoje visi žmonės yra liūdni. Taip, kaip pas odontologą pacientas eina tik tada, kai jam skauda dantį, taip ir pas psichikos sveikatos specialistą dažniausiai apsilanko tik kritiniu atveju“, – sako A. Mockus.
Savaime suprantama, efektyviausią psichologinę pagalbą žmogus gauna tada, kai į specialistus kreipiasi savo noru, tačiau A. Mockaus praktikoje vis dar labai dažnai pasitaiko atvejų, kada sunerimę artimieji „atitempia“ šeimos narį prie psichologo kabineto durų. Toks pacientas, anot psichologo, mažai kalba, nebendradarbiauja, yra nemotyvuotas, todėl labai sunku pasiekti rezultatų.
Žmogui sunku peržengti vidinį barjerą ir sau bei kitiems pripažinti, kad blogai jaučiasi.
Vis dėlto artimieji gali padėti depresija susirgusiam šeimos nariui ar draugui ir būti tarpine grandimi tarp ligonio ir specialisto. „Svarbiausia iš patikimų šaltinių susirinkti informaciją, kas yra depresija. Vėliau artimajam galima pasiūlyti atlikti savęs vertinimo testą. Internetinėje erdvėje lietuvių kalba prieinamas „Paciento sveikatos klausimynas-9“. Jei testą atlikęs žmogus surenka daugiau nei 10 balų, metas susirūpinti“, – dėsto A. Mockus.
Psichologas priduria, kad svarbu nelikti abejingam, – artimasis gali surasti gydymo įstaigą, depresija sergantį asmenį užregistruoti ir palydėti pas specialistą. Vis dėlto jei sergantysis kategoriškai atsisako specialistų pagalbos, ateiti pasikonsultuoti gali ir ligonio artimasis.
„Maždaug 70 procentų psichikos sveikatos sutrikimų turinčių asmenų vis dar nesikreipia pagalbos, nes jaučia viešą ir vidinę stigmą. Pacientai baiminasi, kad kaimynai juos palaikys „psichais“, jiems sunku peržengti vidinį barjerą ir sau bei kitiems pripažinti, kad blogai jaučiasi“, – sako A. Mockus.
Anot psichologo, pasitaiko, kad kai kurie asmenys į specialistus nesikreipia, nes nežino, kokios pagalbos gali sulaukti. „Dažnai pacientus tenka šviesti ir jiems aiškinti, kad pagalba gali būti įvairi: privati, Psichikos sveikatos centre – nemokama, telefonu, medikamentinė, psichologinė, gali būti teikiama dienos stacionare arba ligoninėje“, – depresijos gydymo būdus vardija A. Mockus.
Kenčia sergantysis ir jo artimieji
Susirgus depresija, kenčia ne tik pacientas, bet ir jo artimieji. Pastariesiems gali kilti klausimų, kaip bendrauti su ligos paveiktu asmeniu, kaip jo dar labiau nenuliūdinti, kaip neužgauti. Anot psichologo A. Mockaus, norint padėti tiek sau, tiek artimajam, svarbiausia gilintis ir stengtis kuo geriau suprasti, kas yra depresija, kaip jaučiasi ja sergantis žmogus, kokie yra ligos gydymo būdai.
Artimajam sunku susitaikyti su skaudžia realybe, kad žmogus kenčia ir kad tai yra rimta problema.
„Informacija žmogui padeda nesijausti bejėgiam ir suprasti, kaip jaučiasi kitas. Jei žmogus nesidomi, jam sunku suprasti artimąjį. Ne kartą esame girdėję frazes „mūsų laikais depresijos nebuvo“, „kojas, rankas turi, vadinasi, nesergi“ ir pan. Depresija sergantis žmogus ir taip yra apatiškas ir pavargęs, o jei jis jaučiasi nesuprastas, dar labiau atsiriboja“, – teigia A. Mockus.
Kartais artimiesiems norisi neigimo, patvirtinimo, kad viskas nėra taip blogai. „Artimajam sunku susitaikyti su skaudžia realybe, kad žmogus kenčia ir kad tai yra rimta problema. Tokiu atveju vietoje ligonio palaikymo, orientuoto į problemos sprendimą, atsiranda atsiribojimas, ligos pridengimas ir noras pagražinti realybę“, – pastebi psichologas.
„Esame linkę bijoti neigiamų jausmų, liūdesio. Jei mūsų artimasis su jais susiduria, tuoj pat puolame siūlyti sprendimo būdus ir pateikinėti pavyzdžius, kaip buvo kaimynei ar pusbrolio dėdės tetai. Sužinoję, kad žmogus serga, jo artimieji sunerimsta ir dažnai negali toleruoti liūdesio ar kitų neigiamų emocijų. Nors įvairius pavyzdžius ir „guodžiančius“ žodžius artimieji ima pateikinėti tikrai ne iš blogų ketinimų, tačiau patys to nežinodami tarsi šaudo pro šalį“, – pabrėžia A. Mockus.
Kai namuose guli žmogus su sugipsuota koja, greičiausiai neprašysi jo išnešti šiukšlių.
Anot jo, labai svarbu suprasti, kad depresija nėra greitai išsprendžiama problema, todėl svarbiausia – neneigti diagnozės ir mokėti išklausyti sergantįjį. „Matant, kad artimą žmogų kamuoja prasta savijauta, kyla nerimas. Tada tokiomis „guodžiamosiomis“ frazėmis žmonės ima raminti ne kitą, o save. Visgi, užuot raminus, pateikinėjus pavyzdžius ir neigus, reikėtų tiesiog atidžiai klausyti artimojo. Nebūtina skubėti kažką jam atsakyti, pakanka pritarti, linksėti, paraginti papasakoti plačiau“, – paaiškina psichologas.
Pataria dalytis buities darbais
Depresija sergančiam asmeniui iššūkiu kartais tampa ir paprasti buities darbai. Psichologas pataria jais dalytis ir įsiklausyti į sergančiojo būseną. „Depresija – ne kojos lūžis. Kadangi gipso nematyti, artimiesiems labai sunku suprasti, ką jaučia sergantysis. Vis dėlto kai namuose guli žmogus su sugipsuota koja, greičiausiai neprašysi jo išnešti šiukšlių.
Depresija sergančio asmens būsena – mažai apčiuopiamas ir matomas dalykas, todėl tiek ligoniui, tiek artimajam tampa sudėtingiau. Matant, kad depresija sergančiam žmogui sunku ir jis nori pabūti vienas, reikėtų jam suteikti erdvės. Pasitaiko, kad dieną pacientui nuotaika pagerėja, jis tarsi prasijudina, padidėja jo aktyvumo lygis“, – pasakoja A. Mockus.
Jei pacientas nuolat jaučiasi pavargęs, atsiribodamas jis tarsi taupo savo energiją.
Kita vertus, jei artimieji pastebi, kad pacientas per daug atsiribojęs ir pasyvus, reikėtų nebijoti žmogų paraginti kažką nuveikti, pasiūlyti užsiimti aktyvia veikla. „Neverskite, o tiesiog paklauskite, gal artimasis norėtų, pavyzdžiui, nupjauti žolę. Sutiks – puiku, atsisakys – nieko tokio. Pasisiūlykite jam padėti, kartu pasidarbuoti ar nuveikti kažką aktyvaus“, – dėsto A. Mockus.
Bendravimas kaip gydymo būdas
Pasak psichologo, svarbiausia suprasti artimojo būseną: sergančiam depresija asmeniui nesinori bendrauti, jis gyvena tarsi atskirame pasaulyje, o bendravimas su kitais jį ne tik vargina, bet ir erzina, žmogus sujautrėja ir ryškiau išgyvena visas emocijas.
„Jei pacientas nuolat jaučiasi pavargęs, atsiribodamas jis tarsi taupo savo energiją, bendravimas jam tampa per dideliu krūviu. Visgi depresija sergantiems asmenims siūlome bent kažkiek bendrauti su artimaisiais, su kuriais jie yra užmezgę šiltą, saugų ryšį. Pacientams vertėtų suprasti, kad visiškai užsidaryti nėra gerai ir bendravimas tokiu atveju tampa ne tiek malonumu, kiek gydymosi priemone“, – pabrėžia A. Mockus.
Pasak specialisto, depresiją gydo ne pavieniai metodai, o jų visuma, ir visiems tinkamo gydymo recepto ar bendravimo taisyklių nėra. „Depresija sergančiam asmeniui svarbu bendravimas, fizinis aktyvumas, psichologinė pagalba, jei reikalingas – ir medikamentinis gydymas, galbūt šviesos terapija“, – sako A. Mockus.
Anot jo, bendraujant su depresija sergančiu asmeniu svarbiausia artimųjų įsitraukimas, aktyvus klausymas ir nuolatinis domėjimasis ne tik liga, bet ir galimais jos gydymo būdais.
