Gyvenimas

2019.11.20 06:30

Žieminiai batai ir šilta striukė – tik tokias vaikų svajones pildanti akcija įžiebė diskusijas

Gintarė Micevičiūtė, LRT.lt2019.11.20 06:30

Dešimtmetį skaičiuojanti akcija „Vaikų svajonės“, prieš Kalėdas pildanti sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų norus, šiemet kitokia – į svajonių sąrašą įtraukiami tik drabužiai ir avalynė. Kol vieni stebisi, kaip trimetis gali sugalvoti svajoti apie žieminę striukę, kiti sako, kad tokia realybė – Lietuvoje vis dar yra šeimų, kurioms vaikiški batai – geidžiamiausia dovana.

Projekto „Vaikų svajonės“ tinklapyje šiemet – apie 10 tūkst. vaikų svajonių, daugiau nei pusė pažymėtos kaip išpildytos. Skelbiama, kad dvimečiai svajoja apie žieminį kombinezoną, paaugliai norėtų kedų, ilgaaulių batų ar džinsinio švarkelio. Visose amžiaus grupėse yra vaikų, kurie norėtų dovanų gauti žieminius batus, striukę ar sportinį kostiumą.

Akcijoje dalyvaujantys gyventojai, išvydę tokias vaikų svajones, ėmė diskutuoti, kieno norus ir poreikius – tėvų ar jų atžalų – ši akcija pildo.

Pasak projekto vadovo ir vieno iš įkūrėjų Juliaus Gregorausko, ankstesniais metais svajojančiųjų apie drabužius ar avalynę taip pat buvo daug. Pernai maždaug pusė norų buvo būtent tokių. Kita pusė svajojo apie žaislus. J. Gregorauskas portalui LRT.lt sakė, kad susiaurinti svajonių kryptį šiemet prireikė tam, kad projektas apskritai galėtų gyvuoti.

„Mes, kaip projektas, turime ribotus resursus, visa tai darome savanoriškais pagrindais, didelis būrys žmonių kiek gali, tiek laiko po darbo skiria, nėra žmonių, kurie gautų atlyginimą. Po praėjusių metų supratome, kad tokio krūvio nebegalime pakelti, todėl tenka susisiaurinti. Tokios svajonės kaip žieminiai batai arba striukės, rūbai visada sudarydavo didelę dalį svajonių, visa kita – įvairūs žaislai.

Matėme, kad turime rinktis vieną arba kitą. Mums komandos viduje buvo gana lengvas pasirinkimas, kam skirti savo energiją ir laiką. Mums atrodo, kad jeigu vaikui šeima negali nupirkti žieminių batų ar striukės, tai yra svarbiau negu žaislas.

Mane kartais šokiruoja, kai išgirsti, kad vaikas sako niekad gyvenime neturėjęs naujos striukės ar naujų batų, visada būdavo iš labdaros ar brolio nunešioti. Bet jeigu šeima už 200 eurų gyvena, supranti, iš kur ta problema“, – sakė J. Gregorauskas.

Tiesa, J. Gregorauskas prisipažino, kad, kai pats buvo vaikas, svajodavo apie žaislus, o ne apie praktiškus daiktus. Todėl džiaugiasi, kad kai kurie svajonių pildytojai ne tik nuperka vaikui, pavyzdžiui, žieminius batus, bet pasitarę su socialiniu darbuotoju prideda ir kokį nors žaislą.

J. Gregorauskas sutinka, kad išgryninus projekto koncepciją, verta pamąstyti ir apie pavadinimo pakeitimą. Tada prisidėti ir sunkiai besiverčiančioms šeimoms padėti norintiems žmonėms nebekiltų klausimų, apie ką iš tiesų svajoja vaikai.

Vaikai apie batus nesvajoja

Projekte dalyvaujanti ir vaikų svajones renkanti Akmenės rajono Kruopių seniūnijos socialinio darbo organizatorė Asta Skiriuvienė sakė šiemet susidurianti su tam tikrais sunkumais – vaikai nesupranta, kodėl norėti reikia tik batų arba drabužių.

„Juk jeigu svajonė, tai svajonė“, – portalui LRT.lt sako A. Skiriuvienė.

Pasak jos, būna, kad vaikai, paklausti, apie ką svajoja, atsako nežinantys.

„Tada šeima padeda vaikui ir nusprendžia, kad tegul bus svajonė batai. Bet šiaip vaikai, ypač mažiukai, kaip jie gali svajoti apie batus?“ – svarstė A. Skiriuvienė ir pridūrė, kad apie madingesnius batus ar firminį rūbą dažniau pasvajoja nebent paaugę vaikai.

Ankstesniais metais organizuodavusi šventę ir kviesdavusi Kalėdų Senelį, kad šis įteiktų vaikams išsvajotas dovanas, A. Skiriuvienė abejoja, ar šiemet prasminga tai daryti, – juk vaikai bus apdalinti batais ir drabužiais.

„Aišku, būna visko, bet tos padėties labai labai blogos gal jau nebėra. Bet gal man lengviau, dirbu su dešimt šeimų mažiausioje Akmenės rajono seniūnijoje, visas šeimas pažįstu“, – sakė A. Skiriuvienė.

Anksčiau žmonės neaukojo, nes neturėjo, ko aukoti

25-erius metus sunkiau gyvenantiems žmonėms padedanti Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialinės tarnybos vadovė Snieguolė Rudzinskienė prisimena, kad veiklos pradžioje labai trūko ir batų, ir drabužių, tačiau dabar situacija kitokia.

„Buvo pati pradžia laisvos Lietuvos, žmonės neturėjo, ką aukoti, o kai turėjo, tie drabužiai ir avalynė buvo labai skurdūs. Bet gaudavome iš užsienio. Dabar iš užsienio nebeprašome, nes jų rūbai tokie pat kaip ir mūsų. Dabar siunčiame labdarą ir į seniūnijas, bet mažai kas atsiliepia, nėra labai didelio trūkumo“, – portalui LRT.lt sako S. Rudzinskienė.

Kartais būna, kad žmonės labdarai atiduoda viską, ko jiems nereikia, tačiau nepagalvoja, ar jų daiktai, drabužiai ar batai tikrai dar tinkami naudoti.

„Kai kurie paprasčiausiai spintas išsivalo ar žmogus miršta ir suveža viską. Todėl pradėjome tikslingai prašyti, ko ir kiek reikia. Geriau atvežti kelis rūbelius, bet sezoninius. Yra sąmoningų žmonių, kurie atveža ir sako, kad dar jų vaikas nešiotų, bet jie nusipirko kitą. Tokius žodžius malonu girdėti, matosi, kad žmogus aukoja iš širdies ir atveža tikrai nenunešiotus drabužius“, – pasakojo S. Rudzinskienė.

Pasirinkti reikalingų drabužių ar avalynės į organizaciją dažniausiai užsuka sunkiau besiverčiančios mamos, o trečiadienis čia vadinamas mamų diena. Tiesa, S. Rudzinskienė sako, jog atvejai, kad vaikas visai neturėtų batų ar rūbų, pastaruoju metu labai reti.