Ar kada svajojote skaityti kito žmogaus mintis? Ar troškote turėti tų sunkiai nusakomų savybių, leidžiančių žmonėms be didesnių pastangų tapti vakarėlių siela ir nulemiančių sėkmę meilėje ar darbe? Naujausioje savo knygoje žurnalistė ir rašytoja Euny Hong analizuoja nuo vaikystės Korėjoje ugdomą socialinį „supratimo meną“, rašo „The Guardian“.
Galbūt jums vertėtų patobulinti savo nunči – tradicinę korėjiečių gebėjimo suvokti situaciją sąvoką ir pagrindinį korėjiečių kilmės JAV žurnalistės bei rašytojos Euny Hong naujausios knygos „Nunči jėga: korėjiečių laimės ir sėkmės paslaptis (angl. „The Power of Nunchi: The Korean Secret to Happiness and Success“) objektą.
E. Hong teigimu, nunči yra menas suprasti, ką galvoja ir jaučia kitas žmogus, – savybė, kuria pasižymi tam tikros grupės dinamikai jautrūs individai.
Korėjoje nunči pradedama ugdyti nuo vaikystės. „Šį žodį vaikai Korėjoje išmoksta iki trečiojo gimtadienio, – teigia autorė. – Paprastai jis išmokstamas neigiama prasme; jei visi stovi lifto dešinėje, o vaikas nuklysta į kairę, tėvai jo klausia: „Kur tavo nunči?“ Iš vienos pusės šis klausimas užduodamas stengiantis nebūti grubiu, bet iš kitos pusės klausiama, kodėl neprisitaikai prie tave supančios aplinkos.“
Patį žodį nunči galima būtų apytikriai versti kaip „akių matas“, tam tikras atitikimas pagal dydį, tačiau kalbant ne apie atskirus asmenis, bet apie bendrą situacijos kontekstą ir atmosferą. Jis tinka praktiškai bet kokiai socialinei aplinkai, į kurią žmogus gali pakliūti, pradedant vestuvių ceremonija ir baigiant pokalbiu dėl darbo.
Praktikoje nunči reiškia pastebėti, kas konkrečioje situacijoje kalba, kas klausosi, kas pertraukia, kas atsiprašo, kas nepatenkintas varto akis. Visa tai užfiksavus, galima padaryti naudingas išvadas apie žmonių santykius, grupės hierarchiją, bendrą nuotaiką ir kaip tokioje aplinkoje reikėtų elgtis.
Įgudę asmenys tokias užuominas supranta intuityviai, net jei situacija nuolat kinta, todėl Korėjoje nesakoma, kad žmogus turi „gerą“ nunči, sakoma, kad jis turi „greitą“ nunči – sugebėjimą greitai apdoroti besikeičiančią socialinę informaciją.
Kadangi greitą nunči turintys žmonės stabteli ir „perskaito“ situaciją, kurioje atsidūrė, tikimybė, kad jie sėkmingai adaptuosis bet kokioje socialinėje aplinkoje yra kur kas didesnė – jiems lengviau pritapti ir užmegzti ryšius, jie rečiau pasijunta nežinantys, kaip elgtis, ar nekompetentingi, rečiau pakliūva į nemalonias situacijas.
„Kalbant visiškai paprastai, jei turite greitą nunči, žmonės bendraudami su jumis jaučiasi laimingesni, – sako E. Hong. – Dar N. Makiavelis yra sakęs, kad derėtis kur kas lengviau, jei prieš pradėdami kalbėti, kurį laiką tylite, atidžiai klausotės ir renkate informaciją.“
Kadangi nunči yra diskretiškumu paremta socialinė kompetencija, E. Hong manymu, ji gali tapti intravertų supergalia. Autorė teigia, kad žvelgdama į socialines situacijas per nunči prizmę, ji sugebėjo įveikti sociofobiją, nes stresinėse situacijose jaučiasi tvirčiau stovinti ant kojų.
Savo knygoje E. Hong taip pat pastebi, kad nunči gali būti naudingas ne tik atskiriems individams – jis tapo vienu iš veiksnių, nulėmusių spartų Korėjos vystymąsi, kuomet iš vienos skurdžiausių pasaulio šalių vos per keletą dešimtmečių ji tapo ekonomiškai ir kultūriškai klestinčia valstybe.
Vis dėlto jei subtilusis nunči menas toks veiksmingas, kodėl susidaro įspūdis, kad šiais laikais įmonių ir valstybių vadovais dažniausiai tampa triukšmingi garsiakalbiai, o ne jautrūs tyleniai?
E. Hong atliktas tyrimas atskleidžia, kodėl nunči sąvoka, akcentuojanti vienybę, santykių kūrimą ir kolektyvinę harmoniją, gali būti itin aktuali šiuo kultūriniu ir politiniu laikotarpiu, kuriam būdinga susiskaldymas. Visgi tai yra galia suprasti kitus.
„Vakaruose pabrėžiamas savarankiškumas ir individualizmas, o nunči bando įrodyti priešingai, – teigia knygos autorė. – Tačiau visai nereiškia, kad ugdydami nunči kompetenciją, tapsime planktonu, tiesiog išmoksime savo naudai panaudoti surinktus duomenis, sukurdami komfortišką aplinką sau ir mus supantiems žmonėms.“
