Gyvenimas

2019.12.29 20:28

Slaugytoja Vokietijoje dirbanti lietuvė nesileidžia išnaudojama, kitos žadinamos, kad perjungtų kanalą

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2019.12.29 20:28

Daug senelius prižiūrėti atvykstančių moterų pačios yra tinginės, todėl iššūkių nemėgsta, taip teigia LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ pašnekovė Rima Tutkutė-Kišonienė, Vokietijoje dirbanti slaugytoja. Šią slaugymo pusę ji pamatė savo akimis – nors vienai, kaip sklido kalbos, nesugyvenamai klientai buvo 23-ia slaugytoja, jai su ja jokių problemų nekilo.

Šimtai, jei ne tūkstančiai, moterų iš Lietuvos Vokietijoje prižiūri šios šalies senelius. Tikslų skaičių pasakyti sunku – vos pusė tokių darbininkių šia veikla užsiima teisėtai. Kitos dirba patyliukais, pinigus dėdamos tiesiai sau į kišenę. Už vieną prižiūrimą senelį lietuvės gauna nemenkas sumas – nuo 1 000 iki 2 000 eurų per mėnesį.

Nors pinigai nemaži, pasiryžus dirbti tokį darbą kartais tenka ir pačiam susimokėti, tik ne eurais, o prarastu asmeniniu gyvenimu. Lietuvės palieka šeimas gimtinėje, o Vokietijoje gyvena kartu su prižiūrimais seneliais: ruošia jiems valgį, girdo vaistus, padeda apsirengti, kai kuriuos net lydi iki tualeto. Kuo sunkesnis atvejis, tuo daugiau gali uždirbti, bet ir ramybės turėsi mažiau.

Lietuvė Rima dėl darbo Vokietijoje paliko šeimą: jaučiausi įmesta į važiuojantį traukinį

R. Tutkutė-Kišonienė – viena tokių Vokietijos senelių prižiūrėtojų. Prieš 9 metus vieniša dukrą auginanti mama apsisprendė mesti darbą mėsos fabrike Kėdainiuose ir atvykti čia, į Vakarų Vokietiją. Per tą laiką ji pakeitė ne vienus namus, kol galiausiai apsigyveno ramiame Marburgo priemiestyje.

„Labai daug metų sakiau: ne, tikrai nevažiuosiu, man Lietuvoje gera. Bet teko išvykti. Kaip sakau – dukra į studijas, mama irgi į gyvenimo universitetą“, – kalba R. Tutkutė-Kišonienė.

Gyvenimo universitetas buvo paruošęs tikrai nelengvų pamokų. Pašnekovė pasakoja, kad težinojo važiuojanti pas insulto ištiktą žmogų, ir nors turėjo šiek tiek slaugymo patirties, lengva nebuvo temokant vos 5 vokiškus žodžius.

Šeima liepė nebijoti kalbėti, nes kitaip neišmoksi. Iki šiol su humoru prisimenam mano šnekas: norint ką nors pasakyti pritrūkdavo žodžių, rodydavau tai rankom, tai kojom, daiktais...

Ne sunkaus ligonio bėdos, o būtent kalbos barjeras jai buvo pats didžiausias iššūkis. Tačiau su moterimi iš pirmos šeimos ji bendrauja iki šiol.

„Labai mane skatino, palaikė, visada sakė: Rima, nebijok, viską išmoksi. Rašė ant lapelio man vokiškus žodžius, rodė daiktus. Du vakarus verkiau be proto, bet pasakiau sau, kad kelio atgal nėra.

Šeima liepė nebijoti kalbėti, nes kitaip neišmoksi. Iki šiol su humoru prisimenam mano šnekas: norint ką nors pasakyti pritrūkdavo žodžių, rodydavau tai rankom, tai kojom, visaip, daiktais, bet po mėnesio jau truputį šnekėjau, dėliojau trumpus sakinukus. Mokiausi daug, ir dabar dar mokausi“, – sako R. Tutkutė-Kišonienė.

Vienai moteriai buvo 23-ia slaugytoja

Savo slaugytojos karjerą pradėjusi nuo gana jauno ligonio, netrukus emigrantė toje pačioje šeimoje gavo prižiūrėti pirmąją senyvą močiutę. Bet su seneliais taip jau yra – ilgai su jais dirbti netenka.

„Vyras buvo 42 metų. Žmona, nusprendusi, kad jai dar reikia pagyventi, atidavė jį į slaugos namus, bet man pasiūlė prižiūrėti jų mamą. Aš sutikau, nes jau žinojau tą šeimą. Kai močiutė mirė, nuėjau pas jos seserį“, – pasakoja ji.

Dažniausiai, kai pasirašai sutartį prižiūrėti naują senelį ar močiutę, tai būni su juo iki pat galo, teigia R. Tutkutė-Kišonienė. Tačiau kartais pasitaiko itin nesugyvenamų klientų, kuriuos slaugyti sugeba tikrai ne kiekvienas.

Vienai moteriai pašnekovė buvo 23-ia slaugytoja. Tai buvo ypatingas atvejis – tuose namuose pagalbininkės keitėsi viena po kitos, prie sunkios ligonės niekas ilgai neištverdavo. Sklido įvairios legendos, tačiau nieko nežinodama naivuolė R. Tutkutė-Kišonienė drąsiai ėmėsi darbo.

Tuose namuose ji išbuvo 2 metus, o ir prižiūrint sunkia imuninės sistemos liga sergančią 68 metų moterį didelių nesklandumų nekilo. Tada R. Tutkutė-Kišonienė įsitikino, kad tai, ko visi bijo, nebūtinai yra baisu. Ji sako, kad daug senelius prižiūrėti atvykstančių moterų pačios yra tinginės, todėl iššūkių nemėgsta.

Pašnekovė jau įprato, kad kas keletą metų tenka atsisveikinti su prižiūrimu ligoniu ir vėl ieškotis naujos darbo vietos. Taip ratas sukasi be pabaigos, tačiau sykiu šiame rate vis atsiranda žmonių, kurie moteriai tampa savotiškais artimaisiais.

„Pasidarai šeimos narys. Iki šios dienos turiu visų buvusių šeimų vaikų kontaktus, visi linkę padėti, bendraujame, netgi būna, kad atvažiuoja per gimtadienį, pasveikina“, – teigia slaugytoja.

Su nemaloniais darbdaviais nesitaiksto

Seneliams savo namuose turėti asmeninę slaugę Vokietijoje nelaikoma jokia prabanga. Tai visiškai įprasta praktika, kurią vietiniai žmonės perima iš kartos į kartą. Vaikams net nešauna į galvą patiems prižiūrėti pasiligojusių tėvų, nes tai atima per daug laiko.

„Niekas savęs neužkrauna, neturi laiko. Jų santykiai tikrai šalti: labai reta, kad šeimoje būtų šilti tėvų ir vaikų santykiai. Jie taip nesureikšmina“, – tikina emigrantė.

Šiuo metu R. Tutkutė-Kišonienė gyvena senyvos vokiečių poros namuose. Buvęs mokyklos direktorius Volfgangas – gyvybingas senelis, tačiau jo žmona, mokslininkė Brigita, iš lovos pakyla tik labai trumpam. Nors daug kas samdo ir namų tvarkytojas, pašnekovė sako namus sutvarkanti pati, pati gamina ir valgį.

R. Tutkutė-Kišonienė atvira: vos peržengi naujų namų slenkstį, privalai susigyventi su šeimininkų problemomis, priprasti prie jų per daug metų jau nusistovėjusių taisyklių. Juk ateini ne tam, kad įvestum savo tvarką, o tam, kad padėtum.

Dažnai prižiūrėti senelių atvykusios moterys verkia, kad ramiai negali pabūti net naktimis, kas valandą gauna kokių nors užduočių. Kartais – net ir absurdiškų, pavyzdžiui, būna pažadinamos tam, kad perjungtų televizijos kanalą. Tačiau R. Tutkutė-Kišonienė įsitikinusi – daug kas priklauso ir nuo tavęs paties.

„Buvo kelios situacijos, bet aš stengiuosi sėstis ir šnekėtis, sakyti: gerbiu jūsų laiką, jūsų visus norus, jūs gerbkite mano. Kol kas išsiaiškinome gražiai“, – pažymi lietuvė.

Šiuo metu slaugių paklausa Vokietijoje gerokai didesnė nei pasiūla, todėl tuo užsiimančios moterys pačios gali rinktis, su kuriuo ligoniu ar seneliu nori dirbti. Tačiau R. Tutkutė-Kišonienė įspėja, kad prieš pasakant lemtingąjį „taip“ būtina gerai apgalvoti kiekvieną detalę.

Ji džiaugiasi, kad jau gali susikalbėti vokiškai, tad pati visko išsiklausinėja. Kitaip gali atsitikti ir taip, kad pasakojama vienaip, o situacija – visiškai kitokia.

Reikėjo prižiūrėti vyrą, bet jo žmona buvo isterikė. Aš jai pasakiau, kad nesu iš Timbuktu ir ant manęs nereikia šaukti. Jeigu reikia dirbti taip, kad rėkauja, tai viso gero, tikrai rasi, kur tave gerbs ir galėsi dirbti be streso.

„Aišku, nežinai, kas laukia, tikrai nežinai, kas šeimos viduje. Pašnekėti gali gražiai, bet klausi apie savo laisvą laiką, sakai, kad nori tokių sąlygų, jeigu viskas tinka, jeigu tave tenkina jų atlyginimas, važiuoji ir bandai“, – sako pašnekovė.

Kartais gali patekti pas tokius šeimininkus, nuo kurių norėsis bėgti neatsigręžiant, juokauja R. Tutkutė-Kišonienė. Ir jai pačiai teko patirti, ką tai reiškia.

„Moteris buvo isterikė. Reikėjo prižiūrėti vyrą, bet jo žmona buvo isterikė. Eina, rėkauja: jūs rusai, jūs nieko nesuprantate... Aš jai pasakiau, kad nesu iš Timbuktu ir ant manęs nereikia šaukti, mano sveikata, mano nervai irgi kainuoja. Po 5 dienų pasakiau „ne“. Jeigu reikia dirbti taip, kad rėkauja, tai tikrai ne – viso gero, tikrai rasi, kur tave gerbs ir galėsi dirbti be streso“, – tikina moteris.

Apkaltino, kad pavogė darbo vietą

Volfgango ir Brigitos namuose prieš tai darbavosi atvykėlės iš Lenkijos, bet kai kartą trumpam atostogų išvykusios lenkės pavaduoti atvyko lietuvė, šeimininkai nebenorėjo jos paleisti. Šis įvykis užkaitė tikrą intrigų katilą – buvusi slaugė apkaltino R. Tutkutę-Kišonienę, neva ji elgiasi nesąžiningai ir atima darbo vietas.

Tačiau moteris tikina buvusi niekuo dėta – kad ji liktų, norėjo pati šeima. Naujuosius šeimininkus ji vadina auksiniais žmonėmis. Vos tik įžengusi pro namų duris lietuvė teigė pajutusi šilumą. „Senelis rūpinasi manimi, o aš jo žmona“, – juokauja ji.

„Diedukas kategoriškas, gėles palieti – negalima, čia ne tavo darbas, nereikia. O kai pasakiau, kad galiu nupjauti žolytę, tai išvis sakė: ir aš moku žoliapjovę užkurti, kaimynai išsigąs pamatę, kad moteris žolę pjauna“, – pasakoja R. Tutkutė-Kišonienė.

Alzheimeris – labai sunki liga, visą parą būti šalia ja sergančių žmonių sugebėtų ne kiekvienas. Tačiau su šia liga sergančia Brigita slaugytoja tvarkosi puikiai – ji žino, ko tikėtis iš ligonės.

Nors tokie žmonės būna ir agresyvūs, ši močiutė, buvusi mokslų daktarė, ne tokia, tik gyvena praeitimi: pasakoja tai, kas buvo prieš daugybę metų, o kas vyko prieš kelias minutes – nepamena.

Kartais apsigyvenusios pas senyvus vokiečius slaugės gauna mažyti kambarėlį, primenantį kokį nors sandėliuką, tačiau lietuvei čia labai pasisekė – ji šeimininkauja visame antrame namo aukšte.

Laisvalaikiu sportuoja, skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, žiūri televizorių – ypač domisi futbolu, antrąja Vokietijos religija. Daug bendrauja telefonu: su kaimynais, draugais, o su dukra susiskambina kone kasdien.

Lietuvę pasamdęs Volfgangas juokauja, kad labiausiai šiuo metu jo žmoną prižiūrinčią slaugytoją myli už be galo skanų maistą, kurį ji kasdien paruošia. Sako, kad tai tarsi kulinarinė kelionė aplink pasaulį.

„Visada iš vakaro stengiuosi paklausti, papasakoti, ką padarysiu. Bet šita šeima valgo viską: žuvį, mėsą, jūros gėrybes. Nieko nedarau pagal receptą: ką nors išimu, ko nors pridedu. Tie mano miksai kartais visai neblogai išeina“, – tikina emigrantė.

Daugelis Vokietijoje dirbančių slaugytojų gyvena stipriai susispaudusios, niekur neina iš namų, nieko neperka, kad tik visus pinigus galėtų parvežti namo giminaičiams. Tačiau R. Tutkutė-Kišonienė ne tokia – tuo, ką uždirba, dalijasi ir su dukra, ir sau negaili šio to nusipirkti.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Lietuvė Rima dėl darbo Vokietijoje paliko šeimą: jaučiausi įmesta į važiuojantį traukinį