Gyvenimas

2019.11.15 15:49

Marius Čepulis. Šlapkritis arba kas gero Cepeliniškėse

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.11.15 15:49

Metuose yra du mėnesiai, kurių aš mažiausiai laukiu, – tai šlapkritis ir gruodis. Kodėl? Nes tuo metu ir taip diena tesiekia vos 7-8 valandas, o dar Lietuva patenka į cepelininio ciklono veikimo zoną, kai ryte saulė taip ir neprasiskverbia pro pastovėjusio cepelino spalvos dangų.

Iš kitos pusės – išmoksti džiaugtis mažais dalykais ir kiekvienas, net menkutis saulės spindulėlis suteikia daugybę laimės ir smarkiai praskaidrina nuotaiką. O kas šiuo metu vyksta gamtoje? Ar žvėris ir paukščius taip pat užknisa cepelininis dangus, ar jie taip pat susiraukę laukia saulėtų dienų?

Greičiausiai apie cepelininį dangų nelabai ten kas galvoja. Bet, kad mėgaujasi neįprastai šiltu šlapkričiu – tai faktas. Vis dar pilna įvairiausių žydinčių augalų. Iš naujo pražįsta net pavasariniai augalai. Va jau ant jaunų gluosnių šakelių vėl kabarojasi pūkuoti kačiukai, žydi plukės, brinksta žibučių pumpurai.

O kiek dar grybų! Aš pats nelabai prisimenu tokio rudens, kad žmonės lapkritį baravykus rinktų. Voveraičių ir visokių kitokių grybų tokiu metu rasti nėra sensacija, bet baravykai prieš pat gruodį yra kažkas naujo.

Tiesa, jei pamenat, kažkada esu pasakojęs apie žaltvyksles. Tai dabar pats metas apsiniaukusią naktį miške paieškoti kokio švytinčio papuvusio lazdyno arba prisirinkti medienos su kelmučių grybiena ir pasižiūrėti, kaip gražiai ji pradeda švytėti tamsiame kambaryje.

Šilti orai palankūs ir vabzdžiams. Šiuo metu miškai vis dar pilni naktinių drugių – žiemsprindžių. Jie kaip kokios baltos dvaselės klajoja po pūvančiais lapais ir grybiena kvepiančius miškus.

Paukščiai irgi nesiskundžia. Didžioji migracija pasibaigus, bet laukuose vis dar galima sutikti ir pempių, ir sėjikų, ir gulbių, ir žąsų. Miškuose be meletos ar genio klyksmo daugiau nieko garsesnio neišgirsi, na nebent paryčiais pelėdos pakvykaus, o ryte jas kur nors bemiegančias kėkštas aptikęs parėkaus.

Zylių būreliai aptilo, traukia arčiau žmogaus, kur daugiau visokių medžių, krūmų, vijoklių su uogomis. Ir ne tik zylės. Strazdai, varnėnai, sniegenos, kikiliai, žaliukės, svilikai maitinasi gausiu uogų derliumi. Jiems padeda ir svečiai iš šiaurės.

Jau bent keli svirbelių būriai duodasi po Vilnių ir jo apylinkes naikindami užsilikusias vynuoges, šermukšnius, šaltalankius, gudobeles ar obuolius. Šalia jų galima sutikti ir šiaurės kikilių. O laukuose šalia paprastųjų suopių pelių tyko jų šviesūs giminaičiai – tūbuotieji suopiai.

Vandens telkiniuose maisto ieškosi antys, gulbės, didieji kormoranai, dančiasnapiai, įvairiausi kirai (žuvėdrų jau seniai nebėra). Pakrantėse trypčioja pilkieji ir baltieji garniai. Dalis jų liks žiemoti, dalis jų pasitrauks toliau, jei atsitiks stebuklas ir užslinks baisiai šalta žiema.

Jei jau šnekam apie vandenį, tai upėse šiuo metu vyksta lašišų, šlakių ir upėtakių nerštas. Vėl įveikę šimtus kilometrų lizdus srauniose upėse rausia didžiuliai riestasnapiai lašišų patinai, o paskui aršiai gina ir saugo lizdo teritoriją nuo konkurentų.

Dabar pats metas pasigrožėti šiomis didingomis žuvimis Vilnelėje (prie Belmonto) bei kitose upėse. O jei pamatysit kokį žmogėną su meškere, besitrainiojantį netoli lizdų, nedelsdami skambinkit 112 – kabliautojams brakušoms dabar irgi pats darbymetis, bet geriau tegu jie pasiilsi ir pasėdi uždaryti.

O ką žvėrys? Tie, kas turi eit miegot, dar neskuba, nes šilta. Naktimis vis dar lakioja šikšnosparniai (nors dalis jau snaudžia žiemavietėse). Ir jei jums į kambarį įlėks koks vienas šikšnys, tiesiog išleiskit jį laukan.

Šermuonėliai, žebenkštys, baltieji kiškiai jau pakeitė pilkus ar rudus kailius į baltus. Ir dabar kaip tie žiemsprindžiai it baltos dūšelės laksto po cepelininius miškus. Barsukai ir mangutai vis dar reguliariai išlenda naktimis pamedžioti.

Stirnos ir briedžiai pradėjo mesti ragus. Elnių patinai vis dar bando atstatyti per rują numestą svorį. Baigėsi ir danielių ruja. Tačiau prasideda šernų meilės metas.

Žinoma, ne visur jų likę, kai kur tik kelios patelės ar jauni patinukai. Bet ten, kur maras ir kulkos neišguldė, patinai užsiaugina tvirtus šarvus, juos dar sustiprina gerai įtrindami eglių ar pušų sakais ir eina ieškoti rujojančių kiaulaičių bei kautis dėl jų su konkurentais, jei tik tokių atsirastų.

Žodžiu, koks pilkas ir niūrus bebūtų oras, gyvenimas gyvūnams cepeliniškėse nesustoja. Klausiat, kaip reiktų padėti tiems gyviams? Ilgais vakarais galima gaminti inkilus tiek visokiems smulkiems sparnuočiams, tiek pelėdoms, klykuolėms ar šikšnosparniams. Jei dar neišvalėt senų inkilų, kokią gražesnę dieną reiktų tai padaryti.

O daugiau kol kas jokios pagalbos nereikia. Šerti smulkius paukščiukus dar anksti. Ančių ir gulbių išvis niekada nereiktų penėt. Apie žvėrių maitinimą žiemą būtų gerai suvisam užmiršt. Ypač reiktų išmest iš galvos tuos eglučių apkabinėjimus supuvusiomis daržovėmis (jau tūkstantį kartų geriau paaukot maisto bankui). Gražaus savaitgalio ir linkiu ,kad nors kartą jums nusišypsotų saulė.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Taip pat skaitykite