Koks esminis skirtumas tarp japonų ir lietuvių? Interjero dizainerė Akiko Tutlys sako, kad japonai šventai laikosi savo žodžio – versle kartais neprireikia ir sutarčių. 16 metų Lietuvoje gyvenanti ir puikiai lietuviškai kalbanti japonė LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ teigia, jog japonams sušiai – tarsi lietuviams cepelinai: tai šventiškas, bet nelabai sveikas patiekalas.
A. Tutlys kalbina LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius.
– Kaip išmokote kalbėti lietuviškai taip gerai?
– Lietuvoje gyvenu jau 16 metų. Privertė gyvenimas: du metus Vilniaus universitete lankiau lietuvių kalbos kursus užsieniečiams, po metų jau pradėjau dirbti Kaušpėdo [Algirdo – red. past.] kontoroje. Bendraujant su statybininkais reikėjo lietuvių kalbos – jeigu kažką ne taip pasakai, visos klaidos kainuoja. Manau, buvau labai motyvuota.
– Kokia jums Lietuva pasirodė prieš 16 metų?
– Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1997 metais. Lietuvoje būdavo labai ribota maisto įvairovė. Daržovės vasarą – agurkai, pomidorai, bulvės, morkos, kopūstai ir viskas. Kai 2003 metais atvažiavau gyventi, parduotuvėse jau buvo kininių kopūstų, baklažanų. O dabar – ir pasiflorai, ir mangai.
– Bet jūs augote Japonijoje – jūsų maistas visai kitoks nei Lietuvoje. Ar pripratote prie lietuviško maisto?
– Paprastai darbo dienomis valgau valgykloje lietuviškus patiekalus, o namuose, kai darau valgyti, man lengviausia gaminti japonišką maistą. Man išeina greičiau.
Mums labai mielas sakurų neilgaamžiškumas, trumpas ir neprognozuojamas grožis. Negali susiplanuoti – kitą pirmadienį žydės sakuros. Turi stebėti, kada žydės, išeiti į lauką ir švęsti.
– Kodėl japonai taip myli sakuras?
– Mums, japonams, labai mielas sakurų neilgaamžiškumas, trumpas ir neprognozuojamas grožis. Negali susiplanuoti – kitą pirmadienį žydės sakuros. Turi stebėti, kada žydės, išeiti į lauką ir švęsti. Japonams, kurie gyvena didmiestyje, sakuros primena gamtos ritmą, kad žmonės – gamtos dalis ir jie jos valdyti negali.
– Jūs minėjote, kad, kai pradėjote gyventi Vilniuje, dažnai pasiklysdavote.
– Taip, Vilniaus senamiestyje. Ten sankryžų kampai netaisyklingi, nėra stačių kampų – nukreipia tave, galvoji, kad pasukai į dešinę, bet kai taip pasuki keturis kartus, negrįžti į tą pačią vietą. Atrodo, turi apeiti, o Vilniaus senamiestyje negrįžti atgal – pradedi nuo Katedros aikštės, o atsirandi Bokšto gatvėje. Ir nesupranti kodėl.
– Kokių dar buvo dalykų, kurie jums kėlė problemų Lietuvoje ir kurių mes nepastebime?
– Pieno galiojimas trumpas ir labai tikslus. Parašyta – galiojimas baigsis trečiadienį, ketvirtadienį jis nebetinka. O Japonijoje, jei rašo, kad baigsis trečiadienį, dar porą dienų gali vartoti. Bet Lietuvoje pienas šviežesnis, Japonijoje nėra stiprios pieno produktų tradicijos, dėl to neskiriame tiek dėmesio kokybei, o lietuviams svarbu, kad pienas būtų kuo šviežesnis.
Pastebima, kad, pavyzdžiui, Japonijoje, jei kamščių metu jauna mama stumia vežimėlį su vaiku į metro, visi į ją žiūrės taip: ko čia eini į tą metro tokiu metu su vežimėliu? Japonams labai svarbu kitų netrukdyti.
– Japonų maistas daugeliui labai įdomus. Jūs valgote labai daug šviežios žuvies? Ar netrūksta šviežios žuvies Lietuvoje?
– Taip, bet nebesistengiu jos gauti – jei gauni, kaina neadekvati. Japonai dažniausiai vartoja jūros žuvį, o Lietuvoje dažniausiai gauni upės žuvį. Skonis ne tas pats – seniai nusprendžiau, kad žuvį valgysiu, kai nuvažiuosiu į Japoniją.
– Daugelis mūsų įsivaizduoja, kad Japonijoje sušiai parduodami ant kiekvieno kampo. Taip turbūt nėra?
– Sušiai pas mus – kaip lietuviams cepelinai – tai šventinis maistas. Sušiai nėra labai sveikas maistas japonų akimis – japonai labai vertina, kad vakarienė būtų įvairi: sriuba, ryžiai, pagrindinis patiekalas ir bent pora daržovių patiekalų. Japonams labai svarbu subalansuota mityba. Sušiai tikrai nėra subalansuoti – tai tik žuvis ir ryžiai, be daržovių, jūros žolių...
– Japonai – labai drausminga tauta. Jei parašyta, kad reikia eiti į metro viena linija, visi taip ir eina – Lietuvoje taip neitų: vienas nusuktų į dešinę, kitas – į kairę, eitų be eilės ar dar kažkaip. Tokie skirtumai nuvykus į Japoniją iš pradžių labai stebina.
– Jaučiu pati. Japonijoje drausmingumas pasiekęs tokį lygį, kad patiems japonams kelia stresą. Didelėje visuomenėje taisyklių laikymasis yra svarbu, kad būtų tvarka.
Bet pastaruoju metu pastebima, kad, pavyzdžiui, Japonijoje, jei kamščių metu jauna mama stumia vežimėlį su vaiku į metro, visi į ją žiūrės taip: ko čia eini į tą metro tokiu metu su vežimėliu? Tau nepriklauso čia dabar eiti.
Japonams labai svarbu kitų netrukdyti. Dėl to labiau priimtina save aukoti, kankinti, negu trukdyti kitus.
– Viename interviu minėjote, kad auginti vaikus lengviau Lietuvoje.
– Japonijoje motinystės atostogos yra neapmokamos. Eilė į darželį – didžiulė, prioritetas – vienišoms mamoms. Jeigu turi vyrą ar šalia gyvena močiutė, gali sėdėti namuose ir vyras tegul eina į darbą. Arba gali prižiūrėti močiutė. Tokiu būdu moteris nori nenori turi aukoti savo karjerą.
Tada jaunos moterys, kurios pasiekia karjeros aukštumų, į gimdymą žiūri abejotinai. Baigei universitetą, 10 metų stengeisi, dirbai, pasiekei karjeros aukštį ir ką? Per gimdymą tavo 10 metų pastangų būna į niekur.
Minimalistinė Japonija tėra reklaminis vaizdas architektūriniuose žurnaluose. Tikruose japonų namuose – betvarkė, kaip ir pas mus.
– Jūs – interjero dizainerė. Japonijoje ir Lietuvoje interjerai labai skirtingi. Japonijoje – minimalistiška, labai tvarkinga.
– Minimalistinė Japonija tėra reklaminis vaizdas architektūriniuose žurnaluose. Tikruose japonų namuose – betvarkė, kaip ir pas mus.
– Lietuviai į japonus panašūs?
– Panašūs. Pagal kuklumą, pavyzdžiui. Lietuviai stengiasi nesakyti „ne“ tiesiai į veidą – duoda užuominas, sako „nežinau“, „gal rytoj“, leidžia suprasti, kad nenori. Japonai irgi vengia, jiems nepatogu tiesiai šviesiai sakyti „ne“.
– O kuo japonai skiriasi nuo lietuvių?
– Japonai šventai laikosi savo žodžio. Gali būti nepasirašyta sutartis, bet jeigu žmogus sako „užsakysiu“, vadinasi, užsakys, be sutarties tau pradės gaminti produktus.
Visas pokalbis – laidos įraše. Laidoje A. Tutlys pasidalijo ir vištienos šlaunelių, keptų sojų ir baltųjų ridikų padaže, receptu.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
