Gyvenimas

2019.11.27 19:53

Per Balkanus 1985-ųjų „Lada“ keliavę vaikinai senu automobiliu rengiasi apkeliauti visą pasaulį

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2019.11.27 19:53

4 vaikinai, 19 dienų, 14 valstybių, 8000 kilometrų ir 44 kartus pakeltas variklio kapotas – tokia įspūdinga suvestine gali pasigirti keliautojai Laurynas, Albertas, Minvydas ir Andrius, į išvyką po Balkanų šalis išsiruošę mėlynu 1985-ųjų „Lada“ automobiliu. Nutrūktgalviais save vadinantys jaunuoliai atviri – nors įspūdžių jiems netrūko, nuotykių troškulį numalšino tik trumpam.

Praėjusiais metais tuo pačiu automobiliu nukeliavusiems iki Afrikos krantų vaikinams nepristigo drąsos išsiruošti į naują avantiūrą – šiemet jų iššūkis sau buvo „Per Balkanus nepakėlus kapoto“. Pusę mėlynos „Lados“ bagažinės prisikrovę atsarginių detalių, į kitą pusę sutalpinę savo daiktus, spalio 19 d. vaikinai leidosi į nepamirštamą kelionę po Balkanų šalis.

„Kadangi pernai važiavome į vieną Europos galą iki Gibraltaro, šiemet pagalvojome, kad neištyrinėtas liko kitas žemyno galas – Balkanai“, – apie tai, kaip rinkosi kelionės kryptį, pasakoja vienas iš keliautojų Laurynas Graikšas.

Išvykos idėja keturiems draugams kilo iš noro pakeliauti po pasaulį, tačiau vaikinai suprato, kad bilietams, skrydžiams lėktuvu ir suplanuotam poilsiui po daugiau nei dešimt valstybių reikės nemažai pinigų. „Esame jauni nutrūktgalviai, norintys patirti nuotykių ir turėti, ką prisiminti, todėl į kelionę nusprendėme vykti senutėliu žiguliu“, – su šypsena pasakoja senos technikos mylėtojas Laurynas.

Visiems aišku, kad, važiuojant su ne pačia patikimiausia sena rusiška technika, nepakelti kapoto būtų tiesiog nerealu.

Kad būtų dar įdomiau, vaikinai pasižadėjo nesinaudoti navigacija, – kelionę jie įveikė nuolat sklaidydami ir atidžiai analizuodami popierinį žemėlapį. „Kadangi nenorėjome pirkti visų 14-os valstybių, po kurias keliavome, žemėlapių, nusipirkome storą Europos atlasą. Žemėlapiais naudotis moku tiek, kiek išmokau mokykloje, tačiau vienas mano bičiulis žemėlapiais domisi, juos tyrinėja ir supranta. Jis ir pasiūlė keliauti be navigacijos. Kadangi pasitikiu jo sugebėjimais, buvau ramus“, – pasakoja Laurynas.

Kad kelionė eitųsi sklandžiai, visi draugai buvo pasiskirstę pareigomis. Renginių organizatoriumi ir vedėju bei teatro mokytoju dirbantis Laurynas kelionėje buvo įgulos kapitonu, mechaniku ir geros nuotaikos ambasadoriumi. Emigranto duonos užsienyje ragaujantis Albertas išvykoje užėmė atsakingas navigatoriaus ir vertėjo pareigas, maisto srityje dirbantis Minvydas rūpinosi, kad keliauninkai neliktų tuščiais pilvais, o informacinių technologijų specialistas Andrius buvo atsakingas už tai, kad visi vaikinų kelionės įspūdžiai būtų užfiksuoti vaizdo kamera.

Kapotą pakelti visgi teko

Daugelis išgirdę, kad į kelionę vaikinai leisis praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio automobiliu, abejojo, ar tai – geras sprendimas. „Tiek praeitą, tiek šią kelionę pasitaikė rimtų automobilio gedimų, – galvojome, kad nebesugrįšime. Visiems aišku, kad, važiuojant su ne pačia patikimiausia sena rusiška technika, nepakelti kapoto būtų tiesiog nerealu“, – šypteli Laurynas.

Vis dėlto automobilių servisus vaikinai kelionėje nutarė aplenkti ir visus žigulio gedimus tvarkė savo rankomis. „Prieš kelionę vyko atsakingas pasiruošimas, visi kaupėme žinias, patirtį ir atsargines automobilio detales. Pasiruošti pavyko puikiai, tačiau kelionės metu automobilis pradėjo gesti. Albanijoje smarkiai sugedo variklis, prireikė kapitalinio remonto“, – prisimena Laurynas.

Į galvą šovė mintis tiesiog pasitiesti kilimėlį ir nakvoti miegmaišyje po atviru dangumi.

„Galvojome, ką daryti: jei važiuosime į autoservisą, automobilio remontas stipriai apkarpys kelionės biudžetą. Todėl nutarėme išbandyti savo jėgas ir mašiną tvarkyti patys“, – sėkmingai pasibaigusia kelione džiaugiasi keliautojas.

Visgi nebuvo taip paprasta, kaip gali pasirodyti. Laurynas prisimena, kaip Albanijoje neradę mašinos detalių vaikinai vyko į Makedoniją. „Draugo bičiulis albanas patarė ieškoti mašinos detalių Albanijoje. Kirtę sieną pastebėjome, kad gatvėse nematyti nė vieno žigulio. Tada draugas parašė į „Lados“ atstovybę. Sulaukėme patvirtinimo, kad detalių jie turi“, – pasakoja Laurynas.

„Nuvažiavus paaiškėjo, kad automobilio modelį nurodydamas draugas sumaišė skaičius ir detalių tokiai senai mašinai niekas neturi. Tada gavome pasiūlymą vykti į Makedoniją. Pamatęs, kad abejojame, darbuotojas pasisiūlė detales užsakyti. Galiausiai už 200 kilometrų radome, ko ieškojome“, – nuotykius prisimena keliautojas.

Trumpam tapo vietos kavinės savininkais

Vaikinų kompaniją nustebino ne tik kvapą gniaužianti gamta ir įspūdingi vaizdai, bet ir draugiški Balkanų šalių gyventojai. Graikijoje beieškodami degalinės vaikinai užklydo į pamiškėje įsikūrusią vietinio gyventojo kavinukę. Netrukus jie suprato, kad yra vieninteliai kavinės lankytojai. Prie jų prisistatė garbaus amžiaus vyras be dantų, pasirodo, jis buvo ir kavinės savininkas, ir virėjas, ir padavėjas.

„Paprašėme meniu. Vyriškis tik papurtė galvą: „No, no, I am menu“ (liet. Ne, ne, tai aš esu meniu). Paklausė, ar valgysime mėsos, bulvių, salotų, ir netrukus nuklojo stalą savo išrinktais patiekalais“, – įsimintinus pietus prisimena Laurynas.

Pavaišinęs svečius, užkandinės savininkas išvažiavo parsivežti žmonos, o kavinę paliko lietuvių rankose. „Jei kas atvažiuos, aptarnaukite, o jei kažko trūks, ten yra baras, pasiimkite, – graiko žodžius prisimena Laurynas ir stebisi pietiečių polinkiu pasitikėti žmonėmis. – Juk galėjome jį apvogti ir išvažiuoti. Bet taip mąstome tik mes.“

Pareigūnai užsimovė gumines pirštines ir ėmė tikrinti mūsų mašiną, o vieną draugą nusivedė į tamsų kambarėlį ir atliko nuodugnią apžiūrą.

Nuotykių netrūko ir Kroatijoje, ten vaikinams teko miegoti po atviru dangumi, ir Albanijoje, ten sovietiniu automobiliu riedančius keliautojus sustabdė policijos pareigūnas. „Važiuodami pro Kroatiją ėmėme ieškoti, kur pernakvoti. Vasaros sezonas pasibaigęs, privažiuojame vieną kempingą – uždarytas, kitą – irgi uždarytas. Į galvą šovė mintis tiesiog pasitiesti kilimėlį ir nakvoti miegmaišyje po atviru dangumi“, – prisimena Laurynas.

Vaikinai kaip tarė, taip ir padarė. Nors pradžioje vienas bičiulis naktį praleisti ketino mašinoje, galiausiai visi ryto sulaukė po atviru dangumi. „Prieš naktį nutarėme pašmaikštauti ir socialiniuose tinkluose nurodėme, kur esame, kad jei kas nutiktų, artimieji žinotų, kur mūsų ieškoti“, – su šypsena nepamirštamą naktį prisimena keliautojas.

Teko paklusti policijai

Laurynui labai patiko Albanija, nors prieš keliaujant į šalį jam buvo tekę girdėti daug mitų apie tai, kad joje neva nesaugu, o užsieniečiai kelia įtarimą policijos pareigūnams. Tiesa, eismas šioje šalyje išties chaotiškas, tad prie judraus gatvės gyvenimo bandė prisitaikyti ir atvykę lietuviai: nepabijojo panaudoti garsinio signalo ar kažkam pamojuoti ranka.

„Po kurio laiko mus ėmė vytis senu motociklu važiuojantis policininkas. Pamaniau, kad dėl to, jog sankryžoje nepraleidome džipo. Pristabdžiau. Paaiškėjo, kad pareigūnas nekalba nei angliškai, nei rusiškai. Jis tik mojuoja rankomis, o aš nieko nesuprantu. Tada jis pradarė mano duris ir smarkiai jas užtrenkė. Pasirodo, buvau iki galo neužsidaręs automobilio durų“, – pasakoja Laurynas. Uždaręs vairuotojo ir keleivio duris, policininkas iškėlė nykštį į viršų ir nurūko savais keliais, o vaikinų kompanijai beliko atsikvėpti ir riedėti tolyn.

Buvo akimirkų, kai maniau, kad vieno draugo nenorėsiu matyti mažiausiai pusę metų, bet realybė tokia, kad gyvename kartu.

Kaip ir kiekviena gera kelionė, taip ir ši vaikinų išvyka į Balkanų šalis nepraėjo be šiokių tokių nemalonumų. „Bosnijos ir Hercegovinos pasienyje sukėlėme įtarimą pasieniečiams. Pradžioje pareigūnai elgėsi draugiškai, bet staiga jų bendravimas pasikeitė. Jie užsimovė gumines pirštines ir ėmė tikrinti mūsų mašiną, o vieną draugą net nusivedė į tamsų kambarėlį ir atliko nuodugnią apžiūrą“, – pasakoja Laurynas. Anot jo, tada vaikinams galvoje sukosi tik vienas klausimas: „Kodėl mes?“

Nors daugelis sutiktų pakeleivių vaikinų iniciatyvą gyrė, Bratislavoje į sovietiniu automobiliu po pasaulį keliaujančius lietuvius jaunimas žiūrėjo ne visai draugiškai. „Sulaukėme komentarų, kad neva garbiname sovietinę kultūrą, nes važinėjame sovietine mašina. Bandėme jaunuoliams paaiškinti, kad taip nėra, kad mūsų kelionės tikslas – visai kitoks“, – prisimena Laurynas.

Galvoje – nauji planai

Patyrę krūvą nuotykių, vaikinai džiaugiasi, kad į Lietuvą sugrįžo sveiki ir nesusipykę. „Žinote, kaip būna, kai vienoje mašinoje važiuoja keturi vyrai, – šypteli Laurynas. – Buvo akimirkų, kai maniau, kad vieno draugo nenorėsiu matyti mažiausiai pusę metų, bet realybė tokia, kad gyvename kartu.“

Nurimsime tik tada, kai senu automobiliu apvažiuosime visą pasaulį.

„Sunku grįžti į realybę, bet šiuo metu gyvename prisiminimais ir naujos kelionės planais. Kitais metais planuojame žiguliuku važiuoti į Centrinę Aziją, – apie naujas svajones pasakoja Laurynas. – Artimieji klausia, ar nepakaks, – juk važiavome pernai, šiemet, ar bereikia važiuoti ir kitąmet. Tačiau mes nurimsime tik tada, kai senu automobiliu apvažiuosime visą pasaulį, – tvirtina Laurynas ir panašu, kad nejuokauja. – Tik su Amerika ir Australija gali būti šiek tiek kebliau.“

Kas žino, prie bebaimių vaikinų kompanijos galbūt prisijungs ir daugiau bendraminčių. „Kai grįžome iš kelionės, mums parašė vyras, organizuojantis keliones į Tadžikistaną. Buvome su juo susitikę, pasikalbėjome apie tai, kad, galbūt, reikėtų suvienyti jėgas ir sukurti bendrą projektą“, – pasakoja Laurynas. Vaikinas atviras – bičiulių galvose nuolat sukasi mintys, kaip pamaitinti nuotykių ištroškusias sielas, todėl nurimti jie dar tikrai neketina.

Daugiau vaikinų kelionės akimirkų – nuotraukų galerijoje

Taip pat skaitykite