Gyvenimas

2019.11.15 20:05

Justės Kostikovaitės kelias – nuo meilės diskotekoms ir elektroninei muzikai iki kultūros atašė pareigų

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2019.11.15 20:05

Nors kalbėti apie kultūrą kaip apie rinką nesinori, tai – dėmesio rinka, dokumentikoje „Spalvos“ sako Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė. Nestereotipinei diplomatei pasakoti apie šiuolaikinį meną paprastai galbūt padeda tai, jog ji atėjo ne iš meno pasaulio: viskas prasidėjo visai ne nuo meno studijų, o šokių aikštelėje, šokant pagal taip mėgstamą elektroninę muziką.

Justė Kostikovaitė – Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje. Ji nėra stereotipinė diplomatė, žmonės ją apibūdina kaip valiūkišką ir nenusakomo amžiaus. Vaikystėje dievinusi diskotekas, šiandien ji dievina šiuolaikinį meną ir yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie sugeba apie tai kalbėti paprastai.

J. Kostikovaitė mano, kad viena svarbiausių savybių dirbant kultūros atašė – ekstravertiškumas: „Bendravimas yra labai didelė darbo dalis. Sakyčiau, svarbiausia – ekstravertiškumas ir gebėjimas susidėlioti prioritetus.“

Prioritetai tokiame darbe tikrai itin svarbūs. Kultūros atašė darbas reikalauja gebėti labai greitai peršokti nuo vienos temos prie kitos. Galbūt daug ką tai erzintų, tačiau laidos herojė tikina – kitaip ji negalėtų.

„Mano psichika taip struktūruota, kad aš nepakęsčiau, jeigu būtų viena tema. Aš save šiek tiek bandau riboti, taikau „Kanban“ sistemą, kai tuo pačiu metu gali įgyvendinti tik tris projektus“, – pažymi pašnekovė.

Nenuostabu, kad moteris bando kuo sumaniau sustyguoti savo veiklą: tenka aprėpti labai daug, apsilankyti daugybėje renginių. Ji pažymi, kad egzistuoja didžiulė konkurencija ne tik tarp renginių organizatorių, tenka konkuruoti ir su kitais Europos kultūros institutais ar kultūros atašė.

„Mes nemėgstame kalbėti apie kultūrą kaip apie kažkokią rinką. Tačiau tai yra dėmesio rinka. Mes stengiamės atkreipti dėmesį į savo istoriją ir meną, taip kuriant kultūrinius saitus“, – sako laidos herojė.

Pasak menininkės Simonos Žemaitytės, J. Kostikovaitė geba jautriai apie šiuolaikinį meną papasakoti tiems, kurie su juo nesusiduria. Tačiau pati J. Kostikovaitė atėjo ne iš akademinio meno lauko.

Kultūros atašė labiau domėjosi diskotekomis, vakarėliais, kurių aplankė begalę, ir elektronine muzika, kuri, anot laidos herojės, ir dabar Lietuvoje užima svarbią vietą meno lauke.

„Renginiai, muzikos festivaliai kviesdavo puikius didžėjus, darydavo meno instaliacijas, videoprojekcijas, performansus – taip švelniai per elektroninę muziką prisiliečiau prie kitų meno formų. Vėliau susipažinau giliau“, – pasakoja ji.

J. Kostikovaitės mama teigia, jog dukra pasikeitė keturiolikos metų: „Labai, siaubingai norėjo eiti į diskotekas. Jėzau, kaip mes pykdavomės... Tai buvo labai baisūs laikai – devyniasdešimt ketvirti, devyniasdešimt penkti metai. Aš verkdavau, ir ji verkdavo. Aš verkdavau, kad jos neleisiu, o ji taip norėdavo... Sakydavau, kiek tu nori ten eiti? Atsakydavo – kiekvieną dieną.“

Laidos herojei jau beveik trisdešimt devyneri, tačiau ji pabrėžia mėgstanti „užsidėti daugiau“, kad prisijaukintų didesnį skaičių.

„Kartais net susimaišai, kiek tau iš tikrųjų metų. Čia [Londone] yra daug vyresnio amžiaus aktyviai gyvenančių moterų, kurios nėra sukūrusios šeimų. Galbūt požiūris demokratiškesnis, kartu ir anonimiškumas: žmonės tiesiog nekreipia dėmesio, nėra spaudimo“, – kalba pašnekovė.

Anksčiau ji iš savo artimųjų sulaukdavo įvairių klausimų apie šeimą ir sako, jog tokie klausimai, kuriais ir nenorima nieko blogo, kartais žeidžia. Tačiau skaudina ne patys klausimai ar jaučiamas spaudimas, o tai, jog dėl jų žmogus gali imti jaustis neužpildytas ar nepakankamas.

„Laimė yra susirasti partnerį, kuris padaro tave visavertį, laimingą. Ir turėti šeimą yra laimės formulė. Tas rūpestis... Žmogus tiesiog intuityviai klausia: tai kada, galvok apie tai... Arba rūpinasi kažkuo kitu – gal čia netinkamas partneris. Tiesiog rūpinasi laime. Jeigu mato, kad žmogus vienas jaučiasi gerai, spaudimas sumažėja“, – svarsto pašnekovė.

Tai, kad J. Kostikovaitė visgi susidomėjo šiuolaikiniu menu, ji sieja su noru kalbėti filosofinėmis ar bet kokiomis kitomis temomis neišmanant filosofijos ar temų, apie kurias kalbi.

Meno pasaulis traukia – jame matai ir struktūrą, ir prasmę, ir aktyvizmą, ir menininkų darbų, kurie užčiuopė svarbius klausimus dar prieš tai, kai juos ėmė eskaluoti medijos ir kai tai daryti gal net buvo per vėlu.

Tie svarbūs klausimai, subtilūs gestai, maži postūmiai, poslinkiai, kuriuos sugeba užfiksuoti tik menininkai, ir traukia, kaip galimybė nuskaityti ir mokytis meno kalbą, teigia Lietuvos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje.

„Mokymasis iš tikrųjų yra begalinis. Negali sakyti, na, aš dabar išmanau šiuolaikinį meną“, – pabrėžia ji.

Ar J. Kostikovaitė dirba svajonių darbą? „Aš darau tai, ką dariau ir anksčiau, tik intensyviau ir už tai gaunu atlyginimą. Tai nėra tik šventės: per žmonių kūrybiškumo šventes, susitikimus su kūrybiškais žmonėmis, mokymąsi būna ir sudėtingų situacijų, bet iš jų irgi mokaisi“, – įsitikinusi pašnekovė.

Plačiau – laidos įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas. Žiūrėkite tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną pirmadienį. Laidos kūrėja – Elena Reimerytė.

Taip pat skaitykite

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Spalvos. Kultūros atašė Justė: matau daug vyresnių moterų, kurios gyvena aktyvų gyvenimą ir nėra sukūrusios šeimų – tai visiškai normalu