Gyvenimas

2019.11.14 05:30

Su klastinga liga išmokusi gyventi menininkė Agnė Kišonaitė kasmet jai dedikuoja vis naują kūrinį

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.11.14 05:30

Cukrinis diabetas smogė kaip iš giedro dangaus, buvo labai sunku“, – portalui LRT.lt sako menininkė Agnė Kišonaitė, išmokusi gyventi su liga ir nepabūgusi susilaukti vaikų. Dabar apie ligą ji kalba ir savo kūriniais – skulptūromis ir koliažais iš insulino švirkštų ar diagnostinių juostelių. Taip ji bando atkreipti visuomenės dėmesį, juk kartais ligai galima užbėgti už akių.

Lapkričio 14 d. minima Pasaulinė diabeto diena. Ši diena pasirinkta neatsitiktinai – tai Fredericko Bantingo gimimo diena. Jis kartu su Charlesu Bestu 1922 m. padarė perversmą medicinoje ir diabetu sergančių žmonių gyvenime – atrado insuliną.

– Lapkričio 14-oji – Pasaulinė cukrinio diabeto diena. Ką ji jums reiškia?

– Šią datą miniu jau trečius ar ketvirtus metus. Švente jos tikrai nepavadinčiau, tačiau lapkričio 14-oji man tapo labai svarbia data. Kasmet jai stengiuosi sukurti kokį nors meno projektą ir taip atkreipti su diabetu nesusidūrusių žmonių dėmesį į šią ligą.

Kaip žinoma, diabetas gali būti 1 ir 2 tipo. Pastarajam galima užbėgti už akių, svarbu kasmet pasitikrinti gliukozės kiekį kraujyje ir kitus rodiklius, galinčius įspėti apie galimą ligą. Deja, 2 tipo diabetas, anksčiau laikytas senatvine liga, pastaraisiais metais dėl greitėjančio gyvenimo tempo ir būdo, streso vis dažniau užklumpa vis jaunesnius.

Šiemet Pasaulinei cukrinio diabeto dienai sukūriau „Cukrinę širdį“. Ji primena apie tai, kad sergant diabetu ir nesigydant mirštama ne nuo per didelio cukraus kiekio kraujyje. Dažniausia mirties priežastis – širdies ir kraujagyslių ligos, nuo kurių miršta net 80 proc. sergančiųjų cukriniu diabetu.

– Minėjote, kad šią dieną minite ketvirtą kartą, o kiek laiko gyvenate su cukrinio diabeto diagnoze?

– Septintus metus. Per pirmuosius dvejus turėjau išsiaiškinti ir suprasti, kaip man reikės su šia liga gyventi, o kalbėti apie ją buvo labai sunku. Diagnozė smogė kaip iš giedro dangaus, tad buvo sunku patikėti, kad man taip nutiko, ir suvokti, kad nebebus taip, kaip anksčiau. Išgirdus diagnozę mintys sukasi vien tik apie ligą, tačiau su laiku kažkiek apsipranti, nuolat apie tai nebegalvoji, o insulino injekcijos tampa savotišku įpročiu.

Gliukozės kiekis kraujyje pasikeičia daug kartų per parą, panašiai kaip ir kraujospūdis. Tuos svyravimus organizme reikia nuolat sekti: vos tik ką nors suvalgai, gliukozės kiekis kyla, pajudėjus krenta ir pan., o insulino dozes reikia apskaičiuoti itin tiksliai, jas susileisti tenka maždaug 5–6 kartus per parą.

Iš pradžių šią sistemą perprasti buvo labai sunku, bet dabar man padeda jutiklis, dar vadinamas sensoriumi. Jį segiu nuolat ir galiu bet kurią akimirką sekti savo rodiklius. Beje, jis jau taip pat atsiranda mano paveiksluose. Pavyzdžiui, esu nutapiusi paveikslą „Viena porcija“, kuriame pavaizduotas bananas su įsegtu jutikliu.

Negalėčiau būti vien tik mama, kuri gamina maistą, skalbia, tvarkosi namuose.

– Kas labiausiai padėjo susigyventi su liga?

– Tikriausiai labiausiai padėjo darbas. Jei būčiau vien tik sekusi, kaip kinta kraujo rodikliai, sverčiau kiekvieną suvalgomo maisto porciją (ką iš pradžių ir dariau), svarstyčiau, koks maistas man tinka ar kaip mano rodiklius veikia pasivaikščiojimai parke, jau veikiausiai būčiau tapusi labai neįdomi aplinkiniams. Bene labiausiai man padėjo darbas. Nuolat esu užimta, kuriu.

Žinoma, labai padėjo artimieji – vyras, mama, uošviai. Tai yra tas palaikymas, kuris neleidžia liūdėti, dejuoti. Jie supranta ir ištempia iš blogų minčių liūno. Be abejo, su diagnoze gyvenu septintus metus, tad, kaip ir minėjau, nebegalvoju apie diabetą tiek, kiek anksčiau, ir to liūdesio yra gerokai mažiau. Juolab dabar, kai kasdien labai daug džiaugsmo teikia vaikai.

– Ar džiaugsmo dėl šeimos pagausėjimo šiek tiek netemdė nerimas?

– Kai su vyru nusprendėme, kad norime vaikų, man buvo diagnozuotas diabetas, tad šeimos pagausėjimo planus teko keleriems metams atidėti. Buvo tikrai nelengva.

Kadangi sergant diabetu reikia įdėti daug pastangų, kad palaikytum sveikam žmogui įprastą gliukozės kiekį, besilaukdama visko, ką žinojau, turėjau mokytis iš naujo. Pasirodo, kai laukiesi, insulino dozės visiškai pasikeičia.

Pavyzdžiui, besilaukdama Henrio turėjau leistis perpus mažiau insulino, o laukdamasi Lilijos – triskart daugiau. Laukdama dukros porą kartų per naktį keldavausi pasimatuoti gliukozės lygio kraujyje, kad palaikyčiau kuo tolygesnę rodiklių kreivę.

– Tapę tėvais daugelis sako, kad vaikai pakeičia gyvenimą, perdėlioja prioritetus.

– Džiaugiuosi, kad ir gimus vaikams lieka laiko visoms mano mėgstamoms veikloms, ypač kūrybai. Tačiau, žinoma, atsiradus Henriui pastebėjau, kad vėl išmokau džiaugtis smulkmenomis, kurios suaugusiesiems tampa tokios įprastos, kad kasdienybėje jų nepastebime. Vaikai to džiaugsmo išmoko iš naujo.

Be to, su vaikais namuose atsirado ir viena neginčijama taisyklė – laikas nuo maždaug 18 val. yra skirtas šeimai ir visi drauge, pamiršę darbus ir telefonus, kokybiškai leidžiame jį drauge. Taip pat ir savaitgalius.

– Minėjote, kad anksčiau apie diabetą kalbėti nenorėjote, tačiau pastaruosius kelerius metus prabylate savo darbais. Kada atėjo metas, kai jau galėjote kalbėti?

– Prieš ketverius metus pradėjau rinkti panaudotus insulino švirkštus, sumaniusi iš jų sukurti skulptūrą. Jau padaryta skulptūros galva. Nepaisant to, kad skulptūra nebaigta, ji sulaukia nemažai dėmesio.

Su manimi susisiekė Harvardo cukrinio diabeto instituto mokslininkai, jie paprašė leisti mano kūrinio nuotrauką publikuoti prie jų straipsnio. Taip pat Ukrainos gydytojai mano skulptūrą publikavo ant savo leidinio viršelio. Toks dėmesys man – didelis įvertinimas.

Be to, mano idėjas visuomet labai palaiko Kauno klinikos – jau antrus metus kuriu jiems panaudotų diagnostinių diabeto juostelių koliažą. Praėjusiais metais vieną pakabinome endokrinologijos skyriuje, netrukus ten kabės ir antrasis. Šių metų koliažo tema – šeima, tik jis bus kiek linksmesnis. Ši liga ir taip jau labai sunki, tad gal kartais į ją galima pažvelgti kiek paprasčiau.

– Nors turite trijų mėnesių amžiaus dukrytę, spėjate išties nemažai. Štai ir mums kalbantis dukrytė krykštauja šalia. Ar ir jums kuriant ji nuolat šalia?

– Rytais mano mama porą valandų pavežioja ją po parką, kad galėtų pakvėpuoti grynu oru. Dukrytė šalia, kai tapau, kartu einame į susitikimus. Iš tiesų ji labai ramaus būdo, o kol tokia maža, labai daug miega.

Nemažai dėmesio reikia skirti ir mūsų vyresnėliui Henriui, kuriam dabar dveji. Tačiau iš tiesų svarbiausia – noras, jei jo pakanka, viską įmanoma suderinti. Man, surengusiai ne vieną parodą, tai ne toks ir didelis iššūkis. (Juokiasi.)

Vis dėlto suprantu, kad negalėčiau būti vien tik mama, kuri gamina maistą, skalbia, tvarkosi namuose. Namais rūpinuosi, tačiau darbus pasidalijame su vyru ir mano mama, todėl pusę savo laiko galiu skirti kūrybai.

Diagnozė smogė kaip iš giedro dangaus, tad buvo sunku patikėti, kad man taip nutiko, ir suvokti, kad nebebus taip, kaip anksčiau.

– Ir panašu, kad jį išnaudojate ganėtinai produktyviai. Nekalbant apie kraujo juostelių koliažą ar cukrinę širdį, kaip tik renkate gintarus naujam savo projektui, kuris atstovaus Lietuvai Egipte.

– Netikėtai sulaukiau širdžiai mielo kvietimo iš Egipto. Organizatoriai išsirinko po vieną menininką iš kiekvienos šalies ir pakvietė sukurti širdį, atspindinčią jų šalį. Kaip tik spalio pabaigoje viską suderinome, tad netrukus keliausiu į Egiptą.

Sulaukusi pasiūlymo, iškart pagalvojau, kad širdį gaminsiu iš gintarų, o juos surinkti sumaniau iš žmonių, noriai prisidedančių prie projekto. Pati esu kilusi iš Klaipėdos, tad pamenu, kaip vaikystėje visi nuolat bėgdavome į pajūrį ieškoti gintarėlių...

– Tai ne pirmas kartas, kai į savo projektus įtraukiate žmones. Ar tai susiję su tuo, kad trūksta tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, lūpų dažų indelių, panaudotų insulino švirkštų ir pan.?

– Iš tiesų projektų yra įvairių: paveikslus tapau viena, kilimus sukuriu ir atiduodu gamintojams, o, kurdama didesnius meno projektus, pasitelkiu žmonių pagalbą. Tai veikiau susiję su dar viena mano kūrybai artima tema – atsakingu vartojimu.

Man įdomu kurti iš kažko panaudoto. Gintarėliai su tuo nesusiję, tačiau, jei kalbėtume apie „Lūpdažių bokštą“ (A. Kišonaitės sukurtas meno objektas, patekęs į Guinnesso rekordų knygą, – LRT.lt) ar panaudotų diagnostinių juostelių koliažus, tiesiog norėjau dalykus, kurie greitai tampa atliekomis, paversti medžiaga meno kūriniui.

Ši liga ir taip jau labai sunki, tad gal kartais į ją galima pažvelgti kiek paprasčiau.

– Pati esate atsakinga vartotoja?

– Taip. Nesakau, kad išvis negalima vartoti, tačiau vartojimas turi būti apgalvotas. Kam naudoti plastikinį maišelį vaisiams, jei tikrai galime apsieiti be to. Taip pat rūšiuoju.

Pamenu, kad prieš maždaug dvidešimt metų išgirdus, jog vokiečiai išplauna tuščią grietinės indelį, kad galėtų įmesti jį į plastikui skirtą konteinerį, man atrodė keista. Dabar pati taip elgiuosi. Matyt, su laiku daraisi išmintingesnis. Tiesą sakant, dabar jau mane labiau stebina tai, kad kažkas dar nerūšiuoja.

Menininkė Agnė Kišonaitė, savo darbais pasakojanti apie cukrinį diabetą: mano liga ir taip sunki, todėl darbais norisi kelti šypseną

Taip pat skaitykite