Kai kurios detalės – daug įdomesnės už pačius įvykius fronto linijoje, tuo įsitikinęs dokumentikos „Spalvos“ pašnekovas, buvęs „Vice“ kanalo karo žurnalistas Jake`as Hanrahanas. Būtent dėl to jis sukūrė nepriklausomą kanalą, kuriame įvairūs žmonės be kaukių gali kritikuoti tai, kam ryžtasi retas. J. Hanrahaną domina ne kariai, o maištininkai, kovojantys už idėjas įvairiais būdais.
J. Hanrahanas nėra tipinis karo žurnalistas. Vaikinas iš paprastos šeimos vidurio Anglijoje nebaigė jokio universiteto, neturėjo ypatingų pažinčių, bet labai mėgo skaityti, rašyti ir domėjosi sukilimais.
Galiausiai jis ėmė rašyti „Vice“ ir ten tapo karo žurnalistu. Prieš ketverius metus jis keliems mėnesiams net buvo įkalintas griežto režimo kalėjime Turkijoje, kai buvo klaidingai apkaltintas už tai, kad filmavo irakiečius.
Šiandien jis dirba sau, kritikuoja karo žurnalistikos lauką ir kuria alternatyvų ir nepriklausomą kanalą „Popular Front“, kuris sparčiai populiarėja.
„Aš bendrauju su labai daug žmonių „Twitter“ platformoje ir virtualiose bendruomenėse. Jie labai intensyviai domisi tuo, kas susiję su įvairiais konfliktais, vis atranda naujos informacijos“, – teigia jis.
J. Hanrahanas nuoširdžiai mano, jog su visu tuo susijusios įvairios detalės, niuansai ir smulkūs dalykėliai įdomesni nei įvykiai pačioje fronto linijoje, apie kuriuos ir taip visi žino.
„Aš žinau vaikiną, kuris fiksavo visas tankų atakas Sirijoje. Jis yra IT profesionalas. Žinau vaikiną, kuris dienomis dirba sodininku Švedijoje, o naktimis domisi viskuo, kas susiję su savižudžių automobilinėmis bombomis. Jis netgi atrado gamyklą, kurioje gaminami šių bombų jungtukai. Mane tai žavi“, – pasakoja karo žurnalistas.
Būtent dėl to pašnekovas sako sukūręs tinklalaidę, kuri leistų pasireikšti visiems šiems žmonėms – keistuoliams gerąja prasme.
Paauglystėje labai domėjausi radikaliomis kairiosiomis grupėmis, bet ne komunistinėmis. Mane labiau domino „gatvės“ politikai, antifašistai, išsilaisvinimo grupės. Paaugęs supratau, kad tokios pačios idėjos vyrauja ir kare. Tačiau yra ne vien kariai.
„Jau po ketvirtos serijos mūsų tinklalaidė ėmė populiarėti. Žmonės pastebėjo, kad tai kažkas kitokio“, – pažymi vaikinas.
Vaikystėje J. Hanrahanui karas atrodė nuobodus. Apie Antrąjį pasaulinį karą – patį įdomiausią kada nors įvykusi konfliktą – jis mokykloje gavo tik nuobodžios informacijos.
„Buvo dėstoma prastai. Taip pat viskas buvo pateikiama šovinistiškai. Buvo labai daug šovinistinio savęs gyrimo“, – pabrėžia jis.
Jo senelis yra airis, tad pasakodavo J. Hanrahanui apie Airijos Respublikos kariuomenės konfliktus: „Jis nebuvo už ar prieš, bet pasakodavo apie Michaelą Collinsą, kaip jie pasipriešino ir kovojo už savo šalį. Tai mane domino.“
Jis teigia visada domėjęsis maištininkais, sukilėlių grupėmis, kariaujančiomis be užmokesčio – tais, kurie kovoja už tai, kuo tiki. Būtent tai, pasak pašnekovo, ir yra nuostabiausia.
„Paauglystėje aš labai domėjausi radikaliomis kairiosiomis grupėmis, bet ne komunistinėmis. Mane labiau domino „gatvės“ politikai, antifašistai, išsilaisvinimo grupės.
Paaugęs supratau, kad tokios pačios idėjos vyrauja ir kare. Tačiau yra ne vien kariai – nors su kariuomene viskas gerai, man patinka filmuoti karius, aš juos gerbiu, bet manęs jie netraukė taip, kaip mažos agresyvios grupuotės“, – pabrėžia J. Hanrahanas.
Patekau į „Vice“, bet jaučiau, kad to negana. Norėjau žengti toliau. Filmavau sujudimus, labai daug protestų, ypač – su daug smurto. Tada, kai pirmą kartą nuvykau į fronto liniją, supratau, kad tai – man.
Jis teigia neremiantis ir nepalaikantis nė vienos iš jų – visa tai jį žavi tiesiog kaip reiškinys.
„Įsivaizduokite, koks nors vyrukas gyvena ir dirba savo mažoje parduotuvėlėje. Staiga jis turi atsidurti fronto linijoje, nes išžudė jo šeimą, namai užimti kokios nors grupuotės. Tai – labai įdomu“, – įsitikinęs karo žurnalistas.
J. Hanrahanui yra tekę dirbti ir bokso salėje, ir gamykloje, ir statybose. Nors jis neturi kvalifikacijos ir vadina save idiotu, visada mėgo skaityti.
„Skaitydavau ir skaitydavau. Mokykloje man niekas nesisekė, išskyrus kalbos pamokas. Tad aš pradėjau rašyti tinklaraštį, kuriame pasakodavau apie daug įvairių dalykų“, – prisimena jis.
Jį ypač sužavėjo Egipto revoliucija – tada vaikinui buvo maždaug dvidešimt metų. Jį taip pat sudomino „gatvės“ politinės grupuotės.
„Tada patekau į „Vice“, bet jaučiau, kad to negana. Norėjau žengti toliau. Mane domino ta akimirka, kai reiškinys iš protesto virsta veiksmu, vėliau smurtu ir tada karu. Man buvo įdomu, kaip vyksta šis procesas.
Aš filmavau sujudimus, labai daug protestų, ypač – su daug smurto. Tada, kai pirmą kartą nuvykau į fronto liniją, supratau, kad tai – man“, – pasakoja J. Hanrahanas.
Plačiau – laidos įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas. Žiūrėkite tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną pirmadienį. Laidos kūrėja – Elena Reimerytė.
Parengė Indrė Česnauskaitė.
