Gyvenimas

2020.01.11 08:54

Susituokę su jau vaikų turinčiu žmogumi turite suprasti – nesate nei tėtis, nei mama

LRT Radijo laida „Čia ir dabar“, LRT.lt2020.01.11 08:54

Jei sukūrėte šeimą dar kartą, o jūsų partneris jau turi vaikų, bendravimą su jais pradėkite apsibrėždami, kaip jie į jus gali kreiptis. Tai svarbi smulkmena, nes įprastai tokio klausimo nekyla. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichoterapeutė Gražina Sidorovienė teigia, jog kreipinį vaikas turėtų išsirinkti pats, o atsidūrus tokioje situacijoje geriausia taktika – neskubėjimas.

Išsiskiriant maždaug pusei kuriamų šeimų vis dažniau jos antrąkart kuriamos jau su vaikų iš pirmosios santuokos turinčiais partneriais. Lietuvių tautosakoje pasakos apie patėvius ir pamotes nėra kupinos meilės. Kaip realiame gyvenime kurti mylinčius ryšius su partnerio vaikais ir kuo ypatingas tokių šeimų gyvenimas?

Apie tai pasakoja gydytoja psichoterapeutė G. Sidorovienė, o ją kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Agnė Kairiūnaitė.

– Kuo ypatingas toks šeimos gyvenimas?

– Atsiranda papildomų suaugusių žmonių. Vaikas su vienu iš tėvų auga, su antru bendrauja mažai, ypač, jeigu tarp buvusių sutuoktinių yra neišspręstų konfliktų.

Atsiranda trečias žmogus, pavyzdžiui, mama susirado draugą, santykiai rimti, pradeda gyventi kartu, planuoja vestuves, susituokia, galbūt pradeda lauktis bendro vaikelio... Tokia situacija vaikui ir naujam suaugusiam žmogui, aišku, kelia klausimų: kur mano vieta? Ką galiu daryti, ko negaliu daryti? Kaip elgtis? Tokių situacijų daug.

– Kalbant apie suaugusiuosius – kuo ypatinga tokių santykių dinamika?

– Pirmiausia naujas suaugęs žmogus turi surasti savo vietą ir santykį su vaiku. Dalis žmonių priima poziciją – čia ne mano vaikas, kuo mažiau kišuosi. Būna tokių, kurie sako: dabar aš tave auginu, moku pinigus, skiriu laiką, bus taip, kaip aš pasakysiu. Trečia grupė bando ieškoti unikalaus santykio, nes kiekviena situacija turi ir panašumų, bet yra ir skirtinga.

Labai dažnai vaikai iki 12 metų įsivaizduoja, kad irgi turėjo įtakos skyryboms, buvo blogi, dėl to tėvai išsiskyrė.

Pradėkite nuo to, kaip į mane kreipsis: dėde, teta, patėvi, pamote, jūs, tu ar vardu. Atrodo – smulkmena, bet įprastai tokių klausimų nekyla. Labai svarbu su vaiku užmegzti santykį. Viena iš auksinių taisyklių – suprasti, kad nesi nei tėtis, nei mama. Jeigu neturiu vaikų ir vedžiau moterį, kuri turi vaiką, aš tam vaikui nesu tėtis – tėtis jau kažkur yra.

Kaip formuoti nuomonę apie vaiko tikrąjį tėtį? Elementariausiai sakyti: tu turi tėtį ir mamą, jie abu tave myli, bet nesugebėjo būti kartu, aš nieko blogo prieš tavo tėtį neturiu, o tau noriu padėti užaugti laimingu žmogumi.

– Kaip dažnai realybėje susiklosto tokia situacija, kad partneris yra toks brandus?

– Brandumą galima augintis. Susiejant save su žmogumi, kuris jau turi vaiką, dėkingiausia vaiko pozicija. Jis būna paliestas skyrybų, neabejotinai myli ir tėtį, ir mamą, kad ir kiek būtų blogo įvykę.

Jeigu vedžiau mamą, ateisiu ir sakysiu, kad tavo tėtis buvo blogas žmogus, aš būsiu geras, vaikas visada priešinsis. Nejuodinti, negilinti konflikto, nes vaikas ir taip išgyvena. Labai dažnai vaikai iki 12 metų įsivaizduoja, kad irgi turėjo įtakos skyryboms, buvo blogi, dėl to tėvai išsiskyrė.

Jeigu nesistengi užimti tėvo vietos, stengiesi būti objektyvus, tampi draugu. Vaikas labai aiškiai pajunta – tu nesi šališkas.

Visada labai pasiteisina laukimo, neskubėjimo taktika. Pasiteisina, jei pasakai vaikui, kad jis tave gali vadinti kaip nori – vaikai patys pasirenka kreipinį.

– Ką patartumėte naujiems sutuoktiniams, kuriems sunku atrasti kalbą su antrosios pusės vaiku?

– Visada labai pasiteisina laukimo, neskubėjimo taktika. Pasiteisina, jei pasakai vaikui, kad jis tave gali vadinti kaip nori – vaikai patys pasirenka kreipinį. Jie natūraliai užmezga kontaktą, nes yra balti popieriaus lapai.

– Kalbant apie tuos, kurie sako, kad tai ne mano vaikas – kaip tokiu atveju, kai ryšio megzti nesinori? Kaip jaučiasi vaikas, su tuo susidurdamas?

– Svarbu ir biologinių tėvų sąmoningumas. Jeigu aš turiu vaiką, užmezgiau rimtus santykius su kitu suaugusiu ir matau, kad jis šalinasi, tai suaugusių žmonių atsakomybė kalbėtis: ar jis bijo, ar nenori.

Manęs kažkada klausė: ar gali būti taip, kad suaugęs žmogus nemyli vaikų? Aišku, kad gali. Bet kaip moteris, kuri renkuosi partnerį, tą matau. Nebūna taip, kad viskas buvo labai gražu, susituokėme ir staiga matau, kad jis nemyli mano vaiko.

Iš biologinio tėvo ar mamos turėtų būti iniciatyva padėti savo sutuoktiniui ar partneriui megzti santykį. Daugiau būna baimės, o ne nenoro. Jeigu tai žmogus, neturėjęs vaikų, jis nežino, kaip [elgtis], ypač, jei vaikas paaugintas, su savo kaprizais, emocijomis. Bet laikas – labai geras sąjungininkas: neskubėti ir nebandyti iš karto viską sustatyti į vietas.

– Apie tuos, kurie priima poziciją, kad skiria laiką, pinigus ir bus taip, kaip jie pasakys. Pažįstami žmonės yra pasakoję, kad paauglys pasako: „Tu man ne tėvas, neaiškink.“

– Buvę sutuoktiniai turėtų sutarti: jei įvyktų tokia situacija, antras sutuoktinis turėtų pasakyti „ne“. Vaikas neturėtų turėti galimybės trenkęs durimis išeiti pas mamą, o nepatikus vėl trenkti durimis ir grįžti pas tėvą. Problemos sprendimo būdas nėra durų trankymas.

Visada gerai aiškinti, kodėl pasakiau vienaip ar kitaip. Ribų klausimas turėtų būti. Paauglystėje jie taip gali pasakyti ir tikram tėvui.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite


Čia ir dabar. Apie lietuvių tautos patirtas traumas