Jei gedint užsikonservuojama liūdesio stadijoje, kenčia ne tik pats žmogus, bet ir visi kiti, kuriems jis rūpi. Taip LRT RADIJO laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ teigia gydytojas, psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis, kurio nuomone, nei artimieji, nei tolimieji negali iš žmogaus primygtinai reikalauti gedėti bent metus.
E. Laurinaitį kalbina LRT RADIJO laidos „Toks gyvenimas“ vedėja Zita Kelmickaitė.
– Kodėl vieni žmonės, netekę artimųjų, gedi labai ilgai, kiti – niekada nesusitaiko su ta mintimi, kad neteko artimo žmogaus?
– Gedulas – mūsų prisitaikymo prie gyvenimo be prarastojo žmogaus procesas, kurio metu pereiname tam tikras stadijas. Žmonės, kurie nesugebėjo pereiti viso proceso, sustingo tam tikroje gedėjimo stadijoje.
Kartais tai įvyksta neigimo stadijoje – man teko matyti keletą pacientų, kurie ne patys atėjo, juos atvedė artimieji, nes nebegalėjo suvokti, kaip namuose galima pastatyti altorių žuvusiam ar išėjusiam žmogui, kiekvieną dieną eiti į kapines – tik tai sudarė to žmogaus gyvenimo prasmę.
Galima užsikonservuoti liūdesio, depresijos stadijoje. Tada kenčia ne tik pats žmogus, bet ir visi aplinkiniai, kuriems jis brangus ir reikalingas.
Lygiai taip pat galima užsikonservuoti liūdesio, depresijos stadijoje. Tada kenčia ne tik pats žmogus, bet ir visi aplinkiniai, kuriems jis brangus ir reikalingas.
– Kodėl kai kurie žmonės sugeba prisitaikyti prie praradimo būsenos, o kiti – nesugeba? Ką daryti artimiesiems?
– Artimieji mažai ką gali padaryti. Eina kalba apie paties gedinčio žmogaus psichologinius resursus, nemokėjimą atsisveikinti, pasakyti sau pačiam, kad aš šitos situacijos negaliu pakeisti. Jam būtina pagalba.
– O kaip jūs žvelgiate į tokius žmones: pavyzdžiui, liko našlė su mažu vaiku ir po pusmečio jau turi naują draugą, gal jau nori ir susituokti. Pasipila apkalbų lavina...
– Niekas neturi teisės kištis į mano gyvenimą, kurį aš darau tokį, kokį galiu ir moku. Aš atsakau už pasekmes, kurias tas sprendimas atneša. Kaimynų, artimųjų ar tolimųjų apkalbos tėra nesupratimas, kad esame skirtingi.
Išoriniai gedulo požymiai dažnai tėra ženklas kitiems, bet kas vyksta žmogaus viduje, jie visiškai neapsprendžia.
– Sovietiniais laikais kaime reikėdavo ryšėti juodą juostelę ant atlapo, moterys visus metus vaikščiodavo juodai apsirengusios – ta tradicija pamažu išstumiama. Kartais žmonės net apkalba: štai, atėjo į laidotuves su žaliu nertiniu. Kaip žvelgiate į tai?
– Išoriniai gedulo požymiai dažnai tėra ženklas kitiems, bet kas vyksta žmogaus viduje, jie visiškai neapsprendžia. Privalomas tam tikrų tradicijų laikymasis neišvengiamai praeina, gyvenimas keičiasi, su jo tėkme keičiamės ir mes.
Kibti prie formalumų jokiu būdu nereikia. Reikia žiūrėti, kaip žmogus iš tikrųjų išgyvena, prisimena, pamini, toliau moka gyventi savo gyvenimą, ypač, jeigu aplink jį yra tų, kuriais reikia pasirūpinti, visų pirma, turiu galvoje vaikus.
Plačiau – laidos įraše.
Taip pat skaitykite
Parengė Indrė Česnauskaitė.
