Gyvenimas

2019.11.06 08:30

Oda šaltuoju metų laiku: kodėl negalima laižyti lūpų ir kada tepti drėkinamąjį kremą

knygos ištrauka
LRT.lt2019.11.06 08:30

Kai šalta, kapiliarus gaubiančios pagalvėlės taip išsipučia, kad bemaž sustabdo kraujotaką. Odos aprūpinimas yra gerokai sumažinamas, kad kraujas kuo greičiau grįžtų į organizmo vidų. Antraip gresia pavojus, jog odos paviršiui išspinduliavus per daug šilumos, mūsų kūno temperatūra pernelyg nukris, rašoma dr. Yael Adler knygoje „Tavo oda“.

Knygos ištrauka:

Taigi, kai šalta, oda gauna mažiau deguonies. Kurį laiką ji tai toleruoja. Vis dėlto spaudžiant itin smarkiam šalčiui pirmiausia nukenčia atsikišusios kūno dalys: nosis, ausys, rankų ir kojų pirštai.

Jeigu manote, kad šaltis odą pažeidžia tik temperatūrai nukritus žemiau nulio, klystate. Iš tiesų nuožvarbų atsiranda ir prie gana pakenčiamų 4 °C; šios įprastos šaldytuvo temperatūros pakanka, kad odos aprūpinimas būtų bemaž sustabdytas. Oda patinsta, prasideda uždegimas.

Paprastai oda puikiai prisitaiko prie šalčio. Tiesa, žiemą ji kiek išsausėja, nes praranda daugiau drėgmės dėl sauso oro šildomose patalpose ir lauke, bet tai dar nereiškia, kad reikia pulti teplioti ją kremais – nebent tikrai jaučiame, kad oda pati nesusitvarkys. Drėkinamuoju kremu odą patartina tepti tik vakare prieš miegą ir tik esant būtinybei, pavyzdžiui, jeigu jūsų oda labai sausa.

Jeigu spiginant šalčiui patepsite odą drėkinamuoju kremu ir išeisite į lauką, rizikuojate nušalti. Taip yra dėl to, kad drėkinamieji kremai gaminami vandens pagrindu. Nušalimo pasekmės yra jaučiamos kelias savaites: oda nusidažo tamsiai violetine spalva, skaudžiai sukietėja, patinsta.

Tad jeigu sudedamųjų dalių sąraše aptinkate žodį „vanduo“ arba aqua, naudokite kremą tik namie ar kitoje šiltoje aplinkoje. Šalčiui geriau pritaikyti riebūs tepalai, kurių sudėtyje nėra vandens.

Žodį „tepalas“ pavartojau sąmoningai. Kremuose vandens visada yra daug, o tepaluose jo beveik nebūna.

Šaltuoju metų laiku oda sausėja dėl dar vienos svarbios priežasties. Oda turi du riebalų šaltinius: barjerinio sluoksnio lipidus ir riebalų liaukų sekretą. Riebalų liaukų gausu galvos, ausų ir veido, ypač – vadinamosios T zonos (kaktos, nosies, smakro), srityse.

Tik vargšės lūpos savų riebalų liaukų neturi ir riebalus „skolinasi“ iš kaimyninių liaukų. Riebalai į temperatūros pokyčius reaguoja panašiai kaip sviestas. Kai šilta, jie po lašelį skverbiasi iš porų ir lengvai pasiskirsto ant veido odos – lyg kambario temperatūros sviestas ant sumuštinio.

O štai šaldytuvo temperatūroje riebalai stingsta. Žiemą jie prasčiau pasiskirsto, tad oda sausėja – skirsta ir paramos iš kaimynų nebesulaukiančios lūpos. O jeigu jos dar nuolat aplaižomos drėgnu liežuviu – gero nelauk. Riebalų ant lūpų lieka dar mažiau, vandens kiekis vis didėja, o su juo – ir nušalimo grėsmė.

Paplitęs teiginys, neva riebalų liaukos esant žemai temperatūrai apskritai liaujasi gaminti sekretą, tėra mitas. Šios liaukos glūdi giliai dermoje ir ten ramiai sau darbuojasi. Tai patvirtina ir faktas, kad žiemą anaiptol neapgyja nei aknė, nei seborėjinė egzema, išsivystanti dėl perteklinės riebalų liaukų

sekreto gamybos. Atvirkščiai – abi ligos žiemą vešėte veša, nes uždegimo neslopina saulės spinduliai. Iš tiesų – dažniausiai ultravioletiniai saulės spinduliai odos uždegimus malšina ne

prasčiau už puikiausią kortizono tepalą. Šiuo efektu naudojamasi prie Negyvosios jūros, taip pat medicininiais ultravioletinių spindulių aparatais gydant neurodermitą bei žvynelinę.