Gyvenimas

2019.11.07 06:27

Maroke gyvenanti lietuvė papasakojo apie vietinių gyvenimo būdą ir kodėl per ramadaną skuba į Europą

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.11.07 06:27

Iš Lietuvos į Olandiją, iš Olandijos į Maroką – taip vingiavo menotyrininkės ir tinklaraščio „Blondie in Marocco“ autorės Rasos Barčaitės emigracijos kelias. „Gal skambės keistai, bet Maroko kultūra, žmonių mentalitetas ir pati atmosfera man daug artimesnė nei Lietuvos“, – portalui LRT.lt sako 5-erius metus Marakeše gyvenanti lietuvė.

Troško pažinti pasaulį

Iki 25-erių R. Barčaitė gyvenimą kūrė Lietuvoje. Tuo metu ji turėjo viską: gerą darbą, butą pačiame Vilniaus centre, gyvenimo draugą, todėl nusprendusi vykti į užsienį daugeliui sukėlė šoką.

„Pamenu, tuometinio vaikino paklausiau, ką jis darytų, jei laimėtų milijoną. Jis pasakė, kad pirktų butą ir likusius pinigus taupytų. Aš už savo svajonių milijoną norėjau pamatyti pasaulį, įgyti naujų patirčių. Supratau, kad ne tik mums su juo ne pakeliui, bet ir man nereikia laukti to svajonių milijono“, – pasakoja pašnekovė.

Naujam gyvenimo puslapiui ji pasirinko Amsterdamą. Nors šis miestas turėjo būti tik laikina stotelė prieš tolimesnius nuotykius, R. Barčaitė čia praleido keletą metų: „Supratau, kad esu lėta keliautoja, man labiau aktualu pažinti vieną kultūrą giliau, nei nuolat keisti šalis ir žmones.“

Dabar savo namais lietuvė vadina Maroką, į kurį persikraustė dėl meilės. Tiesa, šalies iš pirmo žvilgsnio ji nepamilo: apsiprasti sekėsi sunkiai ir po metų, kai išsiskyrė su mylimuoju, moteris grįžo atgal į Amsterdamą.

„Kai pirmą kartą ten persikėliau, buvau per daug užsidariusi, daug ko prisibijojau. Turbūt prisidėjo ir tai, kad tada į Marakešą atsikrausčiau su savo buvusiu draugu marokiečiu.

Su juo ir jo draugais praleisdavome daugiausia laiko, manimi jis labai rūpinosi ir, žinoma, tai nuostabu, tačiau neišmokau būti savarankiška ir tai man nepatiko“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Vis dėlto netrukus lietuvė ryžosi Marokui suteikti dar vieną šansą: „Grįžti antrą kartą nusprendžiau, nes norėjau išbandyti, ar pati viena galiu kažką pasiekti. Esu kūrybinga asmenybė ir naujos patirtys man būtinos kaip oras.

Mane visuomet traukė chaosas, taisyklių nebuvimas, todėl Europoje jau buvo pasidarę šiek tiek neįdomu. Norėjau save įmesti į zoną be jokio komforto.“

„Supratau, kad esu lėta keliautoja, man labiau aktualu pažinti vieną kultūrą giliau, nei nuolat keisti šalis ir žmones.“

Kai kurias tradicijas priimti nelengva

Kaip prisimena lietuvė, vos atvykus jai buvo sunku pakelti vasarą užplūstantį 50 laipsnių karštį. Esant tokiai oro temperatūrai darosi sunku kvėpuoti. Tačiau kur kas svarbesniu iššūkiu tapo vietinės kultūros pažinimas ir supratimas.

R. Barčaitė pripažįsta anksčiau Maroką įsivaizdavusi tarsi laiko mašiną į praeitį ir kai kurių išankstinių nuostatų atsikračiusi tik po artimesnės pažinties su šia šalimi. Bene didžiausias mitas buvo susijęs su marokietėmis moterimis.

„Pradžioje man atrodė, kad jos visos gyvena labai tradiciškai: ryši skaras, nevartoja alkoholio, sėdi namuose. Tačiau greitai tai buvo paneigta. Džiaugiuosi turėdama tiek daug modernių marokiečių draugių, kurios drąsiai laužo mitus ir tradicijas, kelia moterų teisių klausimus ir yra aktyvios visuomeniniame gyvenime“, – kalba R. Barčaitė.

Vis tik pašnekovė pažymi, kad gerbiant vietos tradicijas tam tikrų taisyklių laikytis reikėtų. Pavyzdžiui, į kaimo vietoves ar kalnus nederėtų važiuoti su šortais ar trumpa suknele, o ir miestuose, kuriuose turistai jau tapo kasdienybe, svarbu nepersistengti.

„Miestuose, ypač Marakeše, merginos rengiasi labai drąsiai. Pilna turisčių su trumpais šortais, iškirptėmis, net ir marokietės nešioja trumpas sukneles. Tačiau reikėtų neišsišokti, neatrodyti vulgariai.

Jei rengiatės suknelę, nebereikėtų aukštakulnių ar ryškaus makiažo. Visuomet po ranka turėkite lengvą skarą, kad galėtumėte prisidengti pečius, jei pasijusite nejaukiai, neplanuotai užeisite į vietinę kavinę ar panašiai“, – pataria lietuvė.

Tačiau ne visas tradicijas priimti buvo taip paprasta. Kai kurios, pripažįsta R. Barčaitė, kurį laiką labai erzino, o dalis ir šiandien tebėra svetimos. „Sunkiausia buvo priprasti prie marokiečių Inshallah gyvenimo stiliaus. Tai reiškia: kaip Dievas duos, taip bus lemta. Įsivaizduokite, Inshallah jie užbaigia daugumą susitarimų.

Štai neseniai elektriko, kuris namie pakeistų perdegusią lempą, laukėme mėnesį. Kaskart jis pažadėdavo ateiti rytoj. Buvau praradusi viltį, kai vieną vakarą pamačiau jį apačioje, prie namų. Jis nusišypsojo ir pasakė „daba“, kas lietuviškai reiškia „dabar“, ir atėjo“, – pasakoja R. Barčaitė.

Pašnekovė iš arti susidūrė ir su požiūriu į vyrų bei moterų santykius. Lietuvės gyvenimo draugas – marokietis, tačiau jiedu gyvena nesusituokę. Dėl to, sako, kyla nemažai problemų: „Pavyzdžiui, negali oficialiai nuomotis buto, nes visur prašo santuokos liudijimo. Aišku, įmanoma rasti, bet tenka ieškoti visaip per aplinkui. Tas pats ir su viešbučiais. Dauguma tokiu atveju pasakys „ne“, nes tai draudžiama pagal religiją, įstatymus.“

Dar vienu iššūkiu lietuvei kaskart tampa ramadano laikotarpis, kai įprastas gyvenimas išeina iš ritmo. Tuomet visą mėnesį marokiečiai nuo saulėtekio iki saulėlydžio pasninkauja. Dauguma net pasiima atostogas, neveikia jokie barai, vietiniai restoranai ir kavinės.

„Visi mano draugai marokiečiai yra ne musulmonai, bet pagal įstatymus turi laikytis ramadano. Aišku, nesilaiko, bet tada tenka slėptis. Įsivaizduokite, vasarą lauke 50 laipsnių karščio, bet negali gerti vandens, turi tai daryti slapta.

Net man pačiai būna nemalonu per ramadaną gatvėje išsitraukti buteliuką vandens ir atsigerti, nes atrodo tarsi nepagarba žmonėms, nors gal ir neturėčiau taip jaustis. Todėl jo metu dažniausiai išvažiuoju į Lietuvą ar kur nors į Europą“, – teigia R. Barčaitė.

Išmoko atsipalaiduoti

Vis tik Maroką pašnekovė vadina nepaprasta šalimi ir tikina, kad egzistuoja ne viena jos širdį pavergusi detalė. Nuo ornamentų, spalvų ir kvapų, kurie slypi miesto gatvėse, iki stebuklingos gamtos.

Jos įvairove lietuvė jau spėjo įsitikinti savo akimis – matė ir slidinėjimo takų kalnuose, ir paplūdimio kurortų, o Sacharos dykumą ji apibūdina kaip vieną iš siurrealistiškiausių vietų pasaulyje: „Čia esantis vėjas nuolat performuoja milžiniškas smėlio kopas. Užtenka pasėdėti keletą valandų, kad pamatytum dramatiškai besikeičiančias kopų formas.“

Magišką Maroko atmosferą kuria ir žmonės. Apsigyvenusi Marakeše R. Barčaitė sako išmokusi atsipalaiduoti ir niekur neskubėti.

„Marokiečiai dievina bendravimą ir šioje šalyje sunkiai prigyja kava išsinešti. Iš pradžių man atrodė tikras laiko švaistymas ilgas valandas praleisti kavinėse bendraujant ir stebint praeivius. Bet kai pati pradėjau taip elgtis, supratau, kad čia yra tikra magija: leisti sau nieko neveikti ir mėgautis aplinka. Keista, bet visi darbai pasidaro“, – tikina pašnekovė.

Lietuvė pabrėžia, kad marokiečių bendravimo ypatumai priklauso nuo to, kurioje šalies vietoje atsiduri: „Marakeše, Kasablankoje bendravimas kiek intensyvesnis ir agresyvesnis, o pajūrio miestuose bei šiaurėje žmonės yra ramesni, ne tokie įkyrūs pardavinėdami prekes.

Nuoširdžiausi žmonės gyvena kaimuose, nuošalesnėse vietovėse. Jie ir arbata pavaišins, ir su šeima supažindins, ir papasakos daug istorijų apie vietos gyvenimą.“

Atrado mėgstamą darbą

Lietuvei Marokas padėjo atrasti ir džiaugsmą teikiančią veiklą – čia ji pradėjo rašyti tinklaraštį, organizuoti keliones: „Atsikrausčiau į Maroką nemokėdama nei arabų, nei prancūzų kalbos, iki šiol gyvenu su turisto viza, beveik neįmanoma gauti jokio oficialaus darbo.

Visa tai atrodė didelis iššūkis, kurį norėjau įgyvendinti be niekieno pagalbos. Dabar suprantu, kad mano iššūkis iš tiesų buvo atrasti save, mėgstamą veiklą ir būti nepriklausoma.“

Tinklaraštininkė pasakoja, kad, šalia įprastų darbų, neretai filmuojasi ir masinėse Maroke statomų kino filmų ar reklamų scenose. Nors jos vaidmenys nebūna reikšmingi, įspūdžių netrūksta.

Pavyzdžiui, neseniai lietuvė turėjo progą dirbti vienoje aikštelėje su žymia aktore Charlize Theron, o kartą teko pabūti ir vieno kanadiečių serialo pagrindinės aktorės dublere. „Reikėjo sėdėti džipe šalia vairuotojo, kuris beprotišku greičiu lakstė po Sacharos kopas, šokinėjo per jas“, – prisimena R. Barčaitė.

„Mano namai yra ten, kur yra mano draugai, mano butas, mano daržovių pardavėjas ir mano mylimas darbas.“

Į Lietuvą grįžti neketina

Pašnekovė sako, kad draugai iš Lietuvos bei kitų Europos kraštų ir šiandien dažnai klausinėja, ar ji dar ilgai ketina likti Maroke. Ši šalis esą labiau įsivaizduojama kaip kelionių kryptis, o ne vieta, kurioje galima kurti gyvenimą.

„Žinoma, iki šiol nesijaučiu Maroke visiškai pritapusi, taip niekada ir nebus. Tačiau niekada nesijaučiau pritapusi ir Lietuvoje. Grįžusi visuomet jaučiuosi kaip kosmose: taip ramu, tvarkinga, žmonės vengia tamsių spalvų, niekas gatvėse nerėkauja, visur surašytos kainos“, – aiškina lietuvė.

Kol kas sugrįžti į tėvynę R. Barčaitė neketina, tačiau tokios galimybės neatmeta: „Mano namai yra ten, kur yra mano draugai, mano butas, mano daržovių pardavėjas ir mano mylimas darbas. Šiuo metu visa tai turiu Maroke. Kas bus po keleto metų? Inshallah.“