Gyvenimas

2019.11.01 14:17

Marius Čepulis. Ko bijo Čepulis

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.11.01 14:17

Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų susitikimų metu būna apie baimes (ko aš bijau, kaip saugausi ir panašiai). Ir, išties, sunku būna ką nors atsakyti, nes aš nieko mūsų miškuose ir pelkėse nebijau. Gal ne visai tiesa – bijau, kad susiklosčius palankioms aplinkybėms nespėsiu arba blogai įamžinsiu kokią retą akimirką.

Nebijau erkių, vorų, vabalų, drugių, varlių, gyvačių, erelių, vilkų, šernų, briedžių. Nebijau tamsos, miškų, pelkių, vandens, aukščio. Nebijau sušlapti, skęsti, susirgti, paklysti (svajoju apie tai). Ne, tai nereiškia, kad rizikuoju ir lekiu paknopstom iš šernės burnos kukurūzų rakinėti. Aš tiesiog žinau ribas, kiek galiu sau leisti.

Bet ne visada taip buvo. Anksčiau (iki brandos) bijojau daugybės dalykų. Labiausiai bijojau tamsos. Turbūt visi žinot tą jausmą, kai iš tamsos eini į šviesų plotą ir bijai atsisukti, nes tikrai žinai, kad kažkas tave seka, o nurimsti tik užtrenkęs namų duris (širdies ritmas atsistato turbūt tik po pusvalandžio).

Vaikščioti naktimis po mišką vienam būtų buvęs negirdėtas dalykas. Tada net mažos pelytės šnaresys galvoje virsta į paklaikusio šerno žmogėdros čepsėjimą, o per krūmus link tavęs besibraunantis neregėto dydžio pabaisa prožektoriaus šviesoje staiga virsta į iš kažkur atsiradusį ežiuką. O dar kai iš kokio griovio staiga purpteli antys, iš po kojų pakyla jerubė ar šalimais sužviegia lapė, tai, rodos, ir kojas užversi.

Žinau, kad miške aš esu baisiausias.

Dabar vidurnaktį be jokių šviesų galiu vaikščioti skersai išilgai miško ir vienintelis rūpestis tuo metu būna, kaip nepakabinti akies obuolių ant kokios laukinės obels. Kodėl nebebijau? Nes žinau kiekvieno garso šaltinį, žinau, kad tie, kas juos sukelia, yra visiškai nepavojingi. Žinau, kad nėra šernų, vilkų, briedžių žmogėdrų, vampyrų, vilkolakių, raganų, velnių, angelų ir kitų baisybių.

Taip, anksčiau bijojau ir šernų, ir vilkų, ir lūšių, kol nesužinojau, kaip su jais reikia elgtis, kada ir kokiose situacijose jie gali kelti pavojų. Žinau, kad (kaip galimai vienas galimai portalas galimai rašė) galimai joks galimas vilkas galimai manęs galimai neužpuls ir galimai man nereikės galimai su lenta galimai nuo jo galimai gintis.

Žinau, kad miške aš esu baisiausias (galimai).

O naktimis vaikščioti išties yra kur kas maloniau nei dieną, nes tada gali pilnai įdarbinti savo ausis ir klausytis nuostabių nakties garsų ar paprasčiausios tylos.

Bijojau ir gyvačių. Na, ta baimė nebuvo tokia, kad paniškai bėgčiau. Bet man jos buvo britkios. Tiesa, pirmą kartą, kai su jomis susidūriau, truputį teko palakstyti. Mat, žaisdamas lauko tenisą, nusviedžiau kamuoliuką į šalia esančią pelkę. Kamuoliuką radau. Kai lenkiausi pasiimti, pamačiau šalia jo tupinčią rupūžę. Dar pagalvojau, „o žie, Čepuli, tavo būsimoji žmona bučinio laukia”.

Kai mano ranka jau buvo visai šalia „rupūžės”, akys sufokusavo tikrą vaizdą ir mano būsima žmona virto gyvate, net dviem gyvatėmis (nėra čia jokių aliuzijų į vedybinį gyvenimą). Pabėgau purtydamas rankas.

Labiausiai bijau žmonių bukumo, neišsilavinimo, kritinio mąstymo nebuvimo.

Vėliau smalsumas nugalėjo, pradėjau jas stebėti iš toli, o kai kartą rankose palaikiau kitas nenuodingas (ir nuodingas) gyvates rankose, kai pajutau, kaip malonu jas liesti ir kad jos tokios stamantrios, nė kiek negličios, paskaičiau daugybę knygų apie jas – baimės dingo visiškai. Dabar dažnai tenka gulėti per kelis centimetrus nuo angių ir žiūrėti, kaip jos aplink rangosi.

Ar bijojau vorų? Labai. Tai buvo mano didžiausia baimė, kurią galutinai nugalėjau tik universitete arachnologijos paskaitose. Vaikystėje ir paauglystėje, kai ant manęs tyčia ar netyčia užlipdavo voriukas (kad ir pats mažiausias), aš pradėdavau paniškai kratytis, mosikuoti rankomis, lakstyti.

Kartą, taip bežvejodamas ir ant savęs pamatęs vorą, vos iš valties neišdribau, o miške besipurtydamas nuo galvos persigandusį kryžiuotį gerai vožiausi medin. Ir tik išklausius arachnologijos kursą ir namie nuo vos poros milimetrų iki 8 centimetrų dydžio užauginus vieną iš tarantulų rūšių, ta baimė dingo visiškai.

Dabar žinau, kad lietuviški vorai visiškai nepavojingi, kad tik kelios didesnės rūšys gali įkasti be jokių rimtų pasekmių. Dabar galiu valandų valandas stebėti, kai mielų akių šokliavoris medžioja musę. Sako, kad vorų ar gyvačių baimė įgimta, kaip apsauginė reakcija nuo pavojingų gyvių (kol kas tai tik teorija). Man pačiam buvo įdomu stebėti savo dukrų reakcijas į vorus.

Jaunėlė, kuriai dabar 10 metų, būdama mažytė visiškai nebijojo vorų, su jais žaisdavo, laisvai imdavo į rankas, kol jos vyresni brolis, sesuo bei draugai nepripasakojo visokių baisybių. Nuo to laiko tiesiog kažkas įjungė tą baimę ir dabar reikia labai įtikinėti, kad leistu vorams per ją palakstyti.

Pati jauniausioji (2 metukų) turi įgimtą akivaizdų pasišlykštėjimą tiek vorais, tiek varlėmis. Vabzdžiai yra gražu, net skruzdės, kurios nuolat sukandžioja, nėra tokios baisios, kaip voras, kuris niekada nieko blogo nėra padaręs.

Taigi, dabar jau seniai nebebijau vorų, varlių, vilkų ir net Dievo (bijok, Dievo, vaikeli), bet yra dalykų, kurie mane gąsdina ir jie yra daug baisesni nei visokių rūšių zoofobijos. Labiausiai bijau žmonių bukumo, neišsilavinimo, kritinio mąstymo nebuvimo.

Sako, kad vorų ar gyvačių baimė įgimta, kaip apsauginė reakcija nuo pavojingų gyvių.

Bijau, kad šiais guglo universiteto laikais prietrankos kiguoliai gali lengvai kvailinti patikliuosius, tokius pat guglo absolventus. Bijau savanaudžių valdžiažmogių, kuriems valdžia, principai ir asmeninė nauda yra svarbiau už sveiką protą. Puikus pavyzdys – dabar Aplinkos ministerijoje vadovaujantys medžiotojai, jau nioliktą kartą bandantys prastumti naktinių taikiklių ir duslintuvų projektą.

Bijau tų, kurie padlaižiaudami prezidentui puolė vykdyti gerovės programos ir vienintelis realus jų veiksmas bus – į partijos pavadinimą įpaišyti žodį gerovė.

Bijau dėl savo vaikų ateities, nes sprendimus dėl mūsų išgyvenimo, gerbūvio reikia priimti dabar, o tie, kurie tai turi daryti, ciniškai žaidžia visiškai nelinksmus sostų karus (vaikišką versiją).

Ramių ir šiltų Visų šventųjų bei Vėlinių. Ir linkiu, kad mums visiems būtų mažiau, ko bijot.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.