Gyvenimas

2019.10.31 20:27

Lotynų Amerikoje vaikystę praleidusi didžėjė-vertėja Eglė: apie fikcinę Lietuvą ir ką reiškia būti „iš visur“

Dokumentika „Spalvos“, LRT.lt2019.10.31 20:27

Po vaikystės Lotynų Amerikoje – į Justiniškes. Dokumentikos „Spalvos“ herojė Eglė Naujokaitytė sako, kad lietuviškoje mokykloje nuolat sulaukdavo klausimų, „ko tokia laiminga“, kol galiausiai tapo nelaiminga. Nepaisant to Lietuvai ji jaučia gilius romantinius jausmus, o didžiausią nostalgiją jai kelia Lietuva, kurios jau nebėra, tačiau į ją gali grįžti žiūrėdama „Velnio nuotaką“.

E. Naujokaitytė – Meksikoje gyvenanti didžėjė ir vertėja iš ispanų kalbos. Kaip mergina atsidūrė Meksikoje? E. Naujokaitytės tėvai dirbo diplomatinį darbą ir išvyko į Pietų Ameriką, kurioje ji gyveno nuo ketverių metų iki paauglystės.

Būdama paauglė mergina grįžo į Lietuvą, čia baigė studijas ir išvažiavo gyventi į Berlyną, o prieš trejus metus nusprendė vėl sugrįžo į Lotynų Ameriką.

„Man iki šiol sunku save pavadinti didžėje. Iš tikrųjų tai pradėjau daryti neseniai, ėmiau labiau miksuoti ir vien tik ritmiškai groti. Man pirmoje vietoje vis tiek kūrinių atranka, o ne šaltai viską sumiksuoti. Pirmiausia turi būti geri kūriniai. Dėl to tas mano stilius – groju labai eklektiškai, miksuoju kūrinius, kurie galbūt daugeliui atrodytų tokie, kurių neįmanoma sumiksuoti“, – pasakoja ji.

Ir tada, kai E. Naujokaitytė pradėjo didžėjauti, ir dabar, anot jos, Lietuvoje nebuvo ir nėra daug grojančių merginų. Jas turbūt būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, sako ji.

Lietuvei smagu, kai šokama pagal jos muziką. Anksčiau ją būtent tai ir erzindavo, jog žmonės mokėdavo šokti tik pagal monotonišką bumčiką, o pagal jos grojamą muziką, kuri jai atrodo vertinga, – nelabai.

„Meksikoje aš jaučiuosi taip, kaip jaučiausi Lietuvoje prieš išvažiuodama. Dabar, grįžusi į Lietuvą, aš labai džiaugiuosi dėl „Digital Tsunami“, „Kablio“, „Opium“, kitų vietų – tai žmonėms jau suprantama“, – kalba pašnekovė.

O Meksikoje, pasak jos, žmonės apskritai nemoka šokti: „Lotynų Amerika turi daug ryšių su juodąja kultūra, bet labiau pietinė Amerika. Šiaurės ir Vidurio – būtent ten, kur yra Meksika, – nejaučia ritmo. Mano akimis, jie nemoka šokti. Jie moka šokti salsą, kraipyti užpakalį, bet nejaučia grūvo.“

Vis dėlto E. Naujokaitytė pažymi, kad ne ritmas yra svarbiausia, o ir šokį gali lydėti nebūtinai konkretus ritmas. „Ne ritme yra esmė. Ir ritme, bet esmė yra tai, apie ką muzika apskritai kalba“, – įsitikinusi ji.

Būčiau nyki, neįdomi, depresuojanti. Man atrodo, svarbiausia būti gyvu ir mąstančiu žmogumi, o ne tuo, kuris gyvena gyvenimą, kad turėtų namą.

Dabar mergina Meksikoje kuria naują siurrealistinį radijo šou, kuris vadinasi „La Casa del Obrero Mundial“. Šou pavadintas pagal vieną Meksikos metro stotelių netoli jos namų.

Ispanų kalbą išmoko per du mėnesius

Be to, kad yra didžėjė, E. Naujokaitytė verčia knygas. Vertimui per dieną ji skiria apie penkias šešias valandas, nes ilgiau versti tiesiog nebeišeina.

„Paskutiniu metu dirbau prie Lucia Berlin apsakymų rinkinio „Namų tvarkytojos vadovas“. Autorė augdama irgi keitė daug gyvenamųjų vietų, gyveno skirtingose šalyse ir regionuose. Ji – iš vakarietiškos aplinkos, bet labai gerai jaučia visa, kas lotyniška. Tačiau vis tiek jaučiasi, kad ji nėra iš Lotynų Amerikos, nors puikiai viską supranta“, – pasakoja pašnekovė.

Pasak E. Naujokaitytės, visa tai jai labai artima – ji Lotynų Amerikoje taip pat nesijaučia vietine, jaučiasi visiška lietuvė, nors ir būdama Europoje labai ilgisi Lotynų Amerikos.

Laidos herojei atrodo, jog brendimas keičiant gyvenamąsias vietas mintims daro ir teigiamą, tačiau ir neigiamą įtaką: „Greičiau perpranti įvairius dalykus, matai daug detalių. Taip veikia tavo protas – visko matai per daug. Prieš savo paties gerovę – per daug visko supranti. Būna, kad pavargsti pats nuo savęs.“

Ji mano, kad ir L. Berlin dėl to tapo alkoholike ir dvidešimt metų labai stipriai gėrė. „Tikiuosi, netapsiu alkoholike, nes tik tiek ir trūksta, kad būtume visiškai panašios“, – juokauja mergina.

E. Naujokaitytės santykis su kalbomis labai glaudus nuo pat mažų dienų. Ji teigia apskritai išmokusi kalbėti labai anksti.

„Neatsimenu, nuo kada tiksliai, bet nuo vienerių jau kažką šnekėdavau. Yra visokių vaizdo įrašų iš dvejų metų gimtadienio, kur iš atminties traukiu dainas“, – sako ji.

Mergina kalba lietuvių, anglų, ispanų, prancūzų, italų, portugalų kalbomis, šiek tiek supranta vokiečių.

„Ketverių metų su tėvais išvažiavau į Venesuelą, ten buvau iki devynerių. Mano šeima išvažiavo, nes po nepriklausomybės pradėjo atsidaryti ambasados ir į tą Pietų Ameriką nelabai kas drįso, matyt, važiuoti. Mano tėvai buvo gana jauni, bet jie tiesiog pasiryžo ten išvažiuoti“, – prisimena pašnekovė.

Atsidūrusi Venesueloje ji per maždaug du mėnesius išmoko ispanų kalbą. Užsienietė nesijautė – nuolat lankė ispanišką mokyklą, visos draugės buvo vietinės.

Miestietiška kultūra yra žavi tada, kai iš jos atsiranda inteligentija. Kai tai prie kažko veda, bet ne prie elitizmo, pragmatizmo ir visiško materializmo.

„Ispanų kalba ir lotyniška kultūra nuo ankstyvų dienų įsirėžė į atmintį. Galutinai iš ten grįžau keturiolikos metų“, – pažymi ji.

Lietuviškoje mokykloje patyrė smurtą

Nenuostabu, kad po Lotynų Amerikos spalvų, garsų ir kvapų gyvenimą Vilniaus Justiniškių rajone mergina pavadina labai blogu.

„Man čia buvo labai negera. Čia niūriau. Dabar čia gražiu oru viskas atrodo visai gražu, bet būna gana niūru nuo tų visų pilkų blokų“, – neslepia E. Naujokaitytė.

Justiniškėse ji lankė dvi mokyklas. Vienoje, sako, buvo visiškai baisu, kitoje – truputį geriau. Paklausta, kodėl pirmoji lietuviška mokykla kelia tokias neigiamas emocijas, E. Naujokaitytė atvira – ten buvo daug smurto.

„Turbūt buvau įpratusi eiti į geresnes mokyklas, o tada mane įkišo į tokią. Ten jaučiausi labai ne vietoje, mane visi visaip „sodino“, aiškindavo: ko tokia laiminga, kas tau yra? Kol irgi pasidariau nelaiminga“, – prisimena ji.

Dėl to ji galiausiai ir vėl paliko Lietuvą. „Aš vis tiek Lietuvoje jaučiausi kaip kažkokiame, nenoriu sakyti – kaime, nes labai myliu Lietuvą, bet iš tikrųjų mentalitetas yra labai uždaras“, – pažymi E. Naujokaitytė.

Mergina mano, kad jeigu visi žmonės turėtų saiką ir pasitenkintų tuo, ko jiems iš tiesų užtenka, o ne visą laiką įsivaizduotų, kad reikia vis daugiau ir daugiau, pasaulis būtų daug geresnė vieta.

„Man nepatinka gyventi ties skurdo riba ar panašiai, bet aš labai puikiai suprantu, kiek, ko ir kam man reikia. Niekaip savęs neįsivaizdavau dirbančios kažkokius darbus, kad užsidirbčiau ir turėčiau namą. Aš labai norėčiau, bet tokia, kokia esu, neįsivaizduoju, ką turėčiau dirbti. Tai man skamba visiškai nerealiai“, – svarsto laidos herojė.

Jeigu tektų taip pasielgti, E. Naujokaitytė sako, jog turbūt išprotėtų ir, svarbiausia, prarastų visą savo vidinę ugnį: „Būčiau nyki, neįdomi, depresuojanti. Man atrodo, svarbiausia būti gyvu ir mąstančiu žmogumi, o ne tuo, kuris gyvena gyvenimą, kad turėtų namą.“

Jos nuomone, Lietuva tikrai turi daug buržujiškumo, tačiau nenuostabu – dar prieš okupaciją buvo aukštinama miestietiška kultūra.

„Viskas su tuo gerai, bet miestietiška kultūra yra žavi tada, kai iš jos atsiranda inteligentija. Kai tai prie kažko veda, bet ne prie elitizmo, pragmatizmo ir visiško materializmo. Manau, kad trūksta daugiau žmonių, kurie iš tikrųjų skaitytų. Ne interneto straipsnius ir tai, kas yra populiaru, o iš tikrųjų skaitytų knygas“, – kalba pašnekovė.

Ji sako, kad pasiilgsta Lietuvos, kuri jau tapusi fikcine. Kai pagalvoja apie Lietuvą, mergina visada prisimena filmą „Velnio nuotaka“.

„Man tai tikras lietuviškos dvasios atspindys, bet Lietuva jau ganėtinai nutolusi nuo to, kas yra „Velnio nuotaka“. Gal ji jau tokia nebėra. Bet vis tiek ten daug vietų, kurios man kelia gilius romantinius jausmus: pajūris, Užupis, tam tikros Kauno vietos“, – teigia E. Naujokaitytė.

Taip pat ji pažymi, jog visada žavėjosi lietuviškais miškais – mergina sako visada jaučianti, jog Lietuvos miškuose gausu dvasių: „Gali girdėti ir jausti, kad ten kažkas vyksta. To dalyko būdama Meksikoje labai pasiilgdavau, visiems pasakodavau apie Lietuvos miškus ir kokie jie.“

Plačiau – laidos įraše. Laidų ciklas „Spalvos“ – pozityvi, įkvepianti dokumentika apie laisvus žmones iš įvairių šalių su netradiciniais gyvenimo scenarijais ir visuomenei aktualias temas. Žiūrėkite tik LRT.lt mediatekoje kiekvieną pirmadienį. Laidos kūrėja – Elena Reimerytė.

Spalvos. Didžėjė-vertėja Eglė: būdama ketverių, ispanų kalbą išmokau per 2 mėnesius, o kalbėti pradėjau vienerių

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Taip pat skaitykite