Gyvenimas

2019.11.04 06:51

Ant sienų piešiantis menininkas: senelis sakė, kad giminėje dar nebuvo nė vieno, kurį gaudytų policija

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2019.11.04 06:51

Piešinius ant sienų kuriantis Tautvydas Parapinavičius savęs nevadina grafičio meistru, nes, kaip pats sako, visuomenėje grafitis dažniausiai tebesiejamas su nelegaliu menu, o visi jo darbai – legalūs. Dabar jo piešiniai sulaukia įvertinimo, bet kelias į sėkmę nebuvo lengvas. Pavyzdžiui, dėdė net buvo liepęs mesti mylimą užsiėmimą, o senelį neramino faktas, kad anūką vaikėsi policija.

Piešimą atrado gulėdamas ligoninėje

„Nuo mažens norėjau būti išskirtinis. Labai žavėjausi repo ir hiphopo kultūra, tuo metu tai atrodė tiesiog kieta. Dėl to ir rengdavausi trimis dydžiais per didelius rūbus, o kai taip apsirengi, tai jau ir turi piešti grafitį, o ne ant drobių“, – juokiasi pašnekovas.

Tiesa, iš pradžių T. Parapinavičius buvo tik stebėtojas, pats piešti nesiryžo. Pirmasis prisilietimas prie gatvės meno, prisimena, įvyko jam atsidūrus ligoninėje.

„Man buvo gal 9 ar 11 metų ir kartu ligoninėje gulėjo toks vaikinukas, kuriam buvo 14. Jis man pasakojo, kaip piešia po Baltuoju tiltu ir parodė, kaip reikia tą daryti.

Pridėjo ant lapo daug taškelių ir pasakė, kad, juos sujungęs, gausiu raides. Viskas nuo to ir prasidėjo. Vėliau pats ėmiau kurti formas, raides ir perėjau prie sienų“, – portalui LRT.lt sako menininkas.

Dailindamas vaikų kambarius pasikraunu ne iš piešimo, o pamatęs, kaip džiaugiasi tėvai ar krykštauja vaikai.

Kartą spruko nuo policijos

Nors savo kūrybiniams eksperimentams piešėjas paprastai rinkdavosi statybvietes ar kitas atokias vietas, pripažįsta – kartą teko slėptis nuo policijos.

Būdamas vos 13-os, jis sugalvojo išpiešti sieną savo namų kieme. Šis sumanymas nepraslydo gretimame name gyvenančiai kaimynei pro akis, ji ir iškvietė pareigūnus.

„Tada buvau dar tokio ūgio, kad piešiau atsistojęs ant taburetės. Kai atvažiavo pareigūnai, nežinau, kodėl, bet man pirmiausia kilo mintis, kad būtinai turiu išsaugoti mamos taburetę.

Tai mečiau eskizus, čiupau taburetę ir leidausi bėgti. Pasislėpiau ir manęs nepagavo. Čia buvo vienintelis kartas, kai mane gaudė, nes apskritai mieste aš niekada nepiešiau“, – pasakojo T. Parapinavičius.

Jis sako anksti suvokęs, kad svetimo turto niokoti nevalia, ir turi savitą požiūrį į nelegalų gatvės meną: „Aš nepalaikau ir esu žmogus, kuris to nedaro, bet taip pat esu žmogus, kuris tai supranta. Suprantu tą adrenaliną, tą norą kažkaip save išreikšti ir pasižymėti būtent tokia forma.“

Kūrėjas džiaugiasi, kad požiūris į grafitį keičiasi ir prie to prisideda patys piešėjai. „Ilgą laiką grafitis buvo nelegalus dalykas, tačiau atėjo vakarietiškas suvokimas, labai išpopuliarėjo vadinamieji muralai, kai ant sienos pieši legalų didelį ir labai gražų, išpuoselėtą darbą. Kartu su tuo žmonės pamatė, kad grafitis gali būti visai kitoks“, – komentuoja pašnekovas.

Šeima žiūrėjo skeptiškai

Dabar artimieji palaiko T. Parapinavičiaus pasirinkimą ir didžiuojasi, tačiau taip buvo ne visada. „Mano gyvenime taip nutiko, kad tėtis mirė, kai man buvo 9-eri. Mama yra gana liberalių pažiūrų ir, kai jai pasakiau, kad noriu išpiešti sieną, ji neprieštaravo ir nesuprato to kaip kažkokio nusikaltimo.

Tik pasakė, kad gal iš pradžių reikėtų pasitreniruoti ant kokių nors mažiau matomų sienų“, – pirminę mamos reakciją su šypsena prisimena menininkas.

Tačiau po incidento su policija situacija pasikeitė: „Mama bandė man uždrausti piešti. Tai iš tiesų buvo sunkus etapas, kai daug pykomės, nes tuo metu piešimas jau buvo tapęs didele aistra.“

Be to, tokia jaunuolio veikla nedžiugino ir kitų šeimos narių. „Mano dėdė yra buvęs karininkas ir gana konservatyvių pažiūrų. Jis buvo prigrasinęs, kad gyvenime į rankas neimčiau dažų, o senelis sakė, kad mūsų giminėje dar nebuvo nė vieno, kurį gaudytų pareigūnai“, – pasakoja kūrėjas.

T. Parapinavičius tikina, kad iš pradžių ir pats neturėjo minčių baigęs mokyklą ateitį sieti būtent su piešimu. Visada domėjęsis politika, jis ketino rinktis šios srities studijas. Viskas apsivertė po to, kai besimokydamas paskutinėse klasėse sulaukė pirmo didesnio užsakymo, už kurį gavo atlygį.

„Nuo tos akimirkos pagalvojau, kad turiu piešti“, – teigė kūrėjas.

Nuo vaikų kambarių iki miesto erdvių

T. Parapinavičiaus darbų sąraše – įvairiausi piešiniai. Jis puošia vaikų kambarius, kitas privačias erdves, gražina ir miestą. Pavyzdžiui, savo gimtajame sostinės mikrorajone – Naujininkuose – vieną sieną papuošė milžinišku katinu.

„Penkiametis išlipa su mama iš troleibuso ir pamatęs rodo: „Kačiukas!“ Tai aš jį piešiau dėl vaikų, dėl jų reakcijų“, – paaiškina menininkas.

Pašnekovas atskleidžia, kad nuo seno jam labiausiai patinka piešti raides, įvairias abstrakcijas. „Ten yra mano širdis. Tačiau, pavyzdžiui, dailindamas vaikų kambarius pasikraunu ne iš piešimo, o pamatęs, kaip džiaugiasi tėvai ar krykštauja vaikai. Tai yra didžiausias džiaugsmas.“

Anot pašnekovo, kartą teko piešti Sakartvelo kalnuose. Būtent šią istoriją jis įvardija kaip vieną iš pačių įsimintiniausių. „Tuo metu buvau pusmečiui išvykęs į Sakartvelą studijuoti. Turėjau snieglentę, bet brolis pamiršo man įdėti specialius batus. Nuėjau į vieną parduotuvę ir joje radau batus, kurie man labai patiko. Jų kaina siekė 200–300 eurų.

Pasakiau savininkui, kad išpiešiu jo lauko sieną, bus labai gražu, bet už tai norėčiau tų batų. O jis man atsakė, kad jei išpaišysiu sieną jo kitoje parduotuvėje, kuri yra kalnuose, duos batus, pinigų ir nakvynę. Tai naktį piešiau, o dieną slidinėdavau“, – juokiasi kūrėjas.

Aš manau, kad pasaulyje viskas yra sukurta, tik reikia sujungti kai kuriuos dalykus.

Įkvėpimas slypi kasdienybėje

Pasak T. Parapinavičiaus, nors iš pirmo žvilgsnio toks darbas gali atrodyti paprastas, realybė – kitokia. Reikia ne tik savidisciplinos, bet ir fizinės ištvermės. Pasitaiko atvejų, kai tenka dirbti šaltyje ar karštyje, o kartais nėra laiko ir deramai pailsėti.

„Yra buvusi tokia situacija, kad turėjau skristi atostogų ir iki tol užbaigti piešinį. Ten buvo rekordas. Nesakau, kad taip reikia daryti, bet tą kartą taip nutiko: piešiau maždaug 43 valandas be poilsio, be miego, kas tris valandas ėjau gerti kavos“, – prisimena pašnekovas.

Įkvėpimo savo piešiniams menininkas semiasi iš kasdienybės. „Aš manau, kad pasaulyje viskas yra sukurta, tik reikia sujungti kai kuriuos dalykus. Kartais žiūri kitų žmonių darbus ir atkreipi dėmesį į kokias nors detales.

Kartais būna, kad einu ir pamatau, pavyzdžiui, gražios spalvos automobilį ir ta spalva man atrodo tokia ryški tame niūriame fone, kad nusifotografuoju. Vėliau, ieškodamas idėjų, randu ir pagalvoju, kad būtent šią spalvą galiu panaudoti“, – mintimis dalijasi T. Parapinavičius.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.